Žalio Tarakono blogas

Greit ir netikėtai atėjus, dar greičiau ir netikėčiau išėjo. Moteris. J O B A N I V R O T. Išėjo, nes išaiškėjo, kad tebuvau meilužis moters su vaikinu (7 metai jie kartu), kuri dar ir laukiasi nuo savo to vaikino. Neblogas serialas, ne? Melodramų melodrama. Čia tipo tai ir reiškia, kai sakoma “suaugusių gyvenimas”? O man kyla klausimas kažkoks, kurį sunku suformuluot. Esmė tokia, kad atrodau sau durnas, kad dėl to džiaugiausi paskutiniame įraše. Nors iš tikro juk tada buvau laimingas, tada sėdėjau savo euforijos krėsle. Kodėl viskam pasikeitus, buvusi euforija atrodo kaip kvailystė? Neturėtų taip būt, nes tą akimirką taip ir jauties. Kaip jauties, taip ir rašai, taip ir pasakoji. Aš nebuvau gi durnas. Buvau apdurnintas. Bet sunku. Krūva neatsakytų klausimų. Ir man taip sunku susidėliot viską lentynas. Taip sunku, lyg iš tikro aš būčiau įsimylėjęs. O juk man taip nebūdinga. Aš maniau, kad tam įgavau imunitetą ir į visus po to sekusius santykius labai sėkmingai žvelgiau racionaliai (ir be ypatingojo meilės jausmo, deja). O dabar… Kaip koks paauglys. Ir negaliu savęs įtikint, kad nebuvau įsimylėjęs. Taip keista, žinot. Variantas dar, kad aš tiesiog pergyvenu dėl nepasisekimo. Juk aš būdavau padėties šeimininkas. Aš nuspręsdavau užbaigti santykius, jų nebetęsti. O čia pašaliniai veiksniai tai padarė. Ar aš jaučiuos blogai dėl to, kad iš rankų išsprūdo valdžia, ar dėl to, kad iš tikro mylėjau, m? Ar dėl to, kad esu nepratęs likt įskaudintas, o labiau linkęs įskaudint kitus? Iš tikro labai gerai suvokt save patį pripažįstant savo trūkumus ir ydas. Ir jas kažkam pasakius, juk netampi menkesnis tų žmonių akyse. Artimi žmonės mane gi pažįsta, jie ir taip žinojo apie mano ydas. Tai gal nereikia ir bijot apie tai šnekėt. Visi žino, kad esu egoistas. Ir čia nieko blogo. Net kai ką nors duodu žmonėms, tai duodu tik dėl vidinio pasitenkinimo ar dėl naudos sau. Nu iš dalies. Bet tuo pačiu retkarčiais ir per geras būnu. Ypač nepažįstamiems. Man jų būna gaila, aš jais automatiškai pasitikiu. Mano požiūris į nepažįstamuosius yra naivus. Aš natūraliai galvoju, kad žmogaus prigimtis gera ir tik veiksmais jis ją susiblogina. Juk būtų galima žvelgti atvirkščiai – bloga prigimtis, kuri gerais veiksmais pakeičiama į gerą. O aš va painiodamas profesinį ir asmeninį gyvenimą, žmonėms iš gailesčio pasakau taksi mokėtiną sumą mažesnę (be centų, kurie dabar visgi reikšmingesni nei buvę litų centai). Ir jie tuo džiaugias. Manipuliuoja manimi, o aš negaliu atsispirt. Ir mano moteris gal manimi tik manipuliavo? Nors keisčiausia, kad iš to jokios materialios naudos tai ji negavo. Aš kadangi ne tik egoistas, bet dar ir skūpas žydukas, nesu megėjas vaišinti ar pirkti. Skaičiuoju savus pinigus, nešvaistau. Tai kodėl reikėjo manimi manipuliuot. Kokios naudos siekė? Nu aš nesuvokiu tokio žmogaus veiksmų motyvų. Skaudint vien tam, kad įskaudintum? Ir aš nors racionalus ir netikiu visokiais dievais ar kitais protu nepaaiškinamais ar neapčiuopamais dalykais, bet kažkodėl nevalingai visada galvoju “už ką man taip?”. Lyg būtų tikra priežastis už kurią man “duotų” gerą ar blogą. Karma. Vat kad ir kaip baidyčiaus visokių religinių ir kitokių nesąmonių, bet viską vis tiek netyčiom perleidžiu per “karmos požiūrio” prizmę. Ir pradedu tikrai svarstyt ir ieškot ryšių. Likau įskaudintas ir pažemintas dėl to, kad aš buvau visų prieš tai turėtų romantinių santykių nutraukimo iniciatorius? Taip karma veikia? Arba tipo jei neaukoju pinigų vargšams ir elgetoms nesušelpiu centų, tai aš vėl tampu blogu žmogumi ir už tai mane reiktų bausti? Sveikas protas sako, kad nėra jokių sąsajų tarp tokių tiesiogiai nesusijusių dalykų. Bet “nesveikas” protas vis tiek bando surast paaiškinimą. Ai, fucked up. Aš žinau, kad praėjus tam tikram laiko tarpui, man viskas bus ok. Vėl džiaugsiuos savo gyvenimu, vėl galėsiu skleist savo požiūrį apie antros pusės turėjimą. Bet šią minutę man blogai. Atrodė prieš kokias 5 valandas, kad visai pofik, kad susitvarkau. Bet prieš kelias valandas apsėdo labai stiprus “rankų nuleidimo” simptomas. Nu nieko nesinori daryt. Kad ir labai dramatiškai skamba, bet tikrai svyra rankos ir nematau tikslo dėl ko stengtis. Nu šūdas blet. Man neturi būt taip sunku. Ir išties ar geras sprendimas taip atsiverti viešai prieinamame blog’e? Gal nelabai geras, bet kadangi ir “nieko blogo”, tai tipo galima. O gal aš visai ne teisingai mąstau.

Asmeninis gyvenimas. Su paskutine mergina išsiskyriau 2013 metų pabaigoj. Laimingas pasitikau dvejus Naujuosius metus ir laimingai gyvenau. Buvau susikoncentravęs į darbą, į savo gyvenimo susidėliojimą ir panašiai. Nu ta prasme viskas buvo labai gerai. Kurį laiką labai mėgau visiems perteikti savo susidėliotas mintis antros pusės klausimais. Aš mąstau taip:

• kartais trūksta ko nors šalia, bet kol tokių valandų skaičius neperkopia valandų kai nieko netrūksta skaičiaus, tol nėra didelio poreikio ir iš esmės net nereikia;
• nenoriu turėti merginos vien tam, kad nebūčiau vienas, todėl dirbtinai nedidinau tikimybės su jom susipažint;
• tačiau jeigu netyčia atsirastų mergina, kuri man ir kuriai patinku aš, tikrai į ją nespjaučiau;
• kai daug dirbi ir taupai eurus, gal net geriau nieko neturėt, o tuo pačiu net nelabai yra laiko morčiui apsėsti kūno.

Tai va. Laimingas buvau, džiaugiausi, kad labai gerai susigyvenu ir nuoširdžiai gerai jaučiuos. Bet ėmė ir atsirado. Atsirado mergina, kuri griebėsi iniciatyvos, norėjo, kad kažkas tarp mūsų įvyktų. Sugebėjo patraukt mano dėmesį, tada išgavo iš manęs mano telefono numerį ir dar pati pradėjo rašyt bei siūlyt susitikt. Ir viskas taip greitai! Bet kol kas ir gerai viskas. Jaučiuos ir toliau laimingas. Bet darbui skiriamo laiko (apie 250-300 valandų per mėnesį) neketinu mažint. Nes artėja labai svarbaus mano gyvenimo statybų etapo pabaiga. Che, visai gerai tinka čia “gyvenimo statybos”. Statausi sau gyvenimą.

Profesinis gyvenimas. Išėjau iš Čiliako vairuotojo pareigų. Nebevežiosiu maisto. Nuo šiol aš dušmanas. Tiksliau taksistas, nes legalus. Manau, kad tai visai įdomus posūkis vairuotojo karjeroje. Labai daug davė darbas Čiliake per tuos 19 mėnesių kai ten dirbau ir tai man tikrai pravers toliau dirbant šioj srity. Jei netingėsiu, manau, kad bloge susikursiu kategoriją “dušmano kronikos” (geresni pavadinimo pasiūlymai laukiami) ir retkarčiais aprašysiu nuotykius ar nenuotykius. Tiesa, prieš einant į taksistus, girdėjau iš pažįstamo, kad “nesu pisęs tiek daug mergų kiek dirbdamas taksistu”. Tinkamiausiu laiku papildžiau savo asmeninį gyvenimą antra puse – nekils pagundų prasidėt su pasileidusiom ir girtom lervom.

Klasės susitikimas. Iš viso per vakarą ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo pasirodę 15 iš 30 klasiokų. Daug. Atėjau, žinoma, pats pirmas. Iš pradžių viskas labai gerai buvo. Ir priešais, ir šalia buvo žmonės, su kuriais galiu bendraut ir man patinka (A. D. ir E. D.). Vieną po kito geriau alų. Ir pradėjo užknist būt tipo visų draugu. Juolab, kad pvz E. D. persėdo į kitą stalo galą. Nu su visais aš šiltai kažkaip stengiaus būt. Tai paėmiau ir pabuvau egoistišku. Pradėjau kalbėt apie save, apie tai, kas man svarbu, norėjau iš dalies gal net pasigirt. Ir rinkau sau gerąją energiją iš žmonių, kurie sakė, kad gerai viską darau ir visai ok tas taksisto darbas. Tai biškį pasitaisė nuotaika – išsikalbėjau, gavau dėmesio ir man to užtenka. Nu bet šiaip ir išklausyt teko ir net visai įdomu buvo (J. K.). Bet biškį nusivyliau, kad nepavyko šalia P. B. prisėst per visą tą vakarą. Nuuu prisėdau vėliau kitoj patalpoj šalia jo, J. Š. ir jo sesers M. (nu labai jie panašūs). Labai gerai buvo eit peškom namo kartu su P. B.! Man atrodo, kad su tavim geriausiai pasikalbam, kai būnam biškį išgėrę ir mažiau (bent aš) save cenzūruojam, drąsiau klausiam. Kai nusipirkau McDonalde Happy Mealą, stoties kekšės manęs net neužkalbino.