2010 02 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Honda mirė. Tegyvuoja Mitsubishi

2010-02-09 – pardaviau Accordą. 2800 lt. Juokinga, kad tą pačią dieną, prieš važiuojant susitikt su pirkėju, mano duslintuvas pradėjo kriokti, nes vėl prakiuro… Pradėjo apžiūrinėt, pavažinėjo truputį ir panašu, kad nenusivylė labai stipriai – sakė, kad bus tinkama, kaip meilužė. Variklio būkle buvo patenkinti. Girdėjo, kad sailenblokai barška – o aš nieko ir neslėpiau. Dar pastebėjo, kad nepurškia skysčio ant langų, kad nedega gabaritas, kad neatsidaro vienas langas, kad neužsirakina vienos durys, kad bamperiai skilę, kad veidrodėlio plastmasė sulūžus, kad baubia duslintuvas… Bet nutarė pirkti. Nudžiugau – dar guolis ūžia, dar sankabos skystį leidžia prie pedalo, bet nepastebėjo. Dar turėjau kelias valandas, kol tikrasis pirkėjas (šitie tebuvo draugai, kurie apžiūrėjo) atvažiuos iš Kauno. O aš turėjau dar truputį padirbėt – lėkiau į tą įmonę esančią už Pilaitės – sniego pilna. Greitį palaikiau 40-50 tuo siauru keliuku miške… Po to dar kiek važinėjau, tai visada redlainais – reikia gi atsidžiaugt. Kai susitikom prie Maximos bazės ir varėm į Regitrą, tai man jau ir benzino buvo beveik nelikę (su ~25 litrais benzino nuvažiavau vos 150 km). Čiuvas buvo su Audi Allroad. Nu bliamba, niekaip nesupratau ko jam taip reikia tos Hondos. Kai jau dokumentus sutvarkė, tai paklausiau, kodėl gi tokią Hondą perka. Papasakojo trumpą istoriją – įmonės direktorės automobilis sugedo dieną prieš, todėl skubiai ieškojo bet kokio automobilio – visiškai nesvarbu koks (nežinau, pagal kuriuos kriterijus visgi pasirinko šitą). O po to iškart nuvažiavo į Minską – ten mano Honda (su numerių rėmeliais ‘Tarakonaz’) ir važinės. Trumpai tariant, man labai pasisekė, kad aš ją pardaviau, nes tikrai galima rast geresnės būklės už tokią kainą. Netveriu džiaugsmu, kaip man stipriai sekasi. Lucky bitch.
2010-02-26 – nusipirkau Coltą. Va taip va! Antradienį (23d.) susitikau apžiūrėt neįprastai pigaus Colto – naujesnis modelis (iki 2000 ėjęs) ir už 3200 litų, kai už tokią kainą dar senesni laisvai eina. Žmogus vėlavo 45 minutėm. Ir pažįstamas mechanikas jau nebedirbo, buvo išvažiavęs iš garažo… Nu bl, tai negaliu apžiūrėt pakabos… Tai nuvarėm į kažkokį servisiuką Viršuliškėse prie troleibusų parko. Apžiūrėjo apžiūrėjo, pasakė, kad pusė velnio – traukutės kliba ir rūdžių ant dugno ties galu yra… Variklis atrodė labai ok. Sutarėm – 2700 lt. Daviau rankpinigius! Šiandien susitikom Regitroj, praėjom numerių sutikrinimą (išregistruota ana), viską pasirašėm, viskas ok… Tai po to dar kai atsedėjau paskaitose, nulėkiau pas tą pažįstamą mechaniką. Tai apžiūrėjo. Nu sakė, kad pusė velnio. Bet pridūrė, kad metus atvažinėjęs aš ją vėl pardavinėsiu. Tai galima suprast, kad ji po metų bus tokios būklės kaip buvo Accordas prieš pardavinėjant. Pasikeisti tik vieną šarnyrą reikia ir sakė, kad galiu važinėt. TA veikiausiai praeisiu (nes dabar be TA). Nu tai spėju, kad vos praeisiu TA, iškart pardavinėsiu! Per pavasarį kas nors paims. Į minusą neturėčiau nueit. Kai praeisiu TA, nuplausiu aš ją ir nufotkinsiu dar. Šiaip labai nuobodi ir pilka. O važiavimo savybėmis tai kibirų kibiras, bet smagiau už Civicą. Dantys dar neiškrito (bet jau maniau, kad gal iškris). Katalizatorius išpjautas, tai dar ir kriokia prie didesnių apsukų, bet kadangi taip nevažinėsiu, tai dzin. Tiesa, 100 kmh pasiekia greičiau už Accordą!!! Ir dėl to, kad kibiras, tai dar labiau jaučias greitis. Nu bet važinėsiu ramiai. Ai, nėra veidrodėlio salone… Bet čia irgi smulkmė. Užtat yra puodelių laikiklis! Kaip aš jo norėjau Hondoj! Tai va. Mąsčiau ar išvis įmanoma rast automobilį iki 3000 lt, kad būtų labai geros būklės… Retas atvejis, spėju. Gal reiks po to bandyt tokio ir ieškot. Jei kantrybės nepritrūks.

Tarakonaz

Medkrenčiai, stadijavimas

1. Su tėvu ir broliu buvome kažkokiame miške… Ten ir trobelė stovėjo – graži, medinė. Šalia matėsi priparkuota tėvo Renault. Vaikščiojom po mišką netoli namuko ir išgirdome keistus pokšėjimus, kitokius baisius garsus. Pamatėm krentančius medžius. Teko staigiai dairytis, nes jie krito vienas po kito ir labai skirtingomis trajektorijomis. Bėgom į proskyną. Pakėliau galvą ir pamačiau, kad jau nėr kur man dingt, krenta tiesiai ant manęs. Iš tos baimės ir kojas pakirto, beliko tik laukt neišvengiamo. Parkritau ir stebėjau kaip artėja medis. Jis manęs neužmušė, nukrito šalia ir aš tik nestipriai gavau iš spygliuotos šakos per veidą. Pakilau ir bėgau toliau. Jau mačiau proskyną, bėgau pro namuką ir Renault. Namuko veranda jau buvo sutraiškyta, o automobilį sutraiškė kaip tik prieš mano akis. Bet reikėjo bėgti, nebuvo laiko žvalgytis. Pasiekiau proskyną, atsikvėpiau. Brolis dar bėgo – pradėjo virsti metalinis vandens bokštas. Mačiau, kad nukris tiesiai ant brolio, bet jis buvo per toli, kad spėčiau ką nors padaryt – užgniaužęs kvapą stebėjau. Jis matė, kas jo laukia, bet bėgo. Jam pasisekė – jei bokštas būtų bent 20 cm aukštesnis, brolį būtų užmušęs.
2. Važiavau autobusu su kursiokais į paskaitas. Bet aš studijavau automobilių inžineriją. Perstojau iš psichologijos… Kažką kalbėjom, viskas lyg ir buvo gerai. Kai ėjom į auditoriją, koridoriuj sutikau belaukiančius psichologus. Jie pamatę mane labai nudžiugo – apsikabino, bučiavo, klausinėjo kaip sekas man, sakė, kad pasiilgo. O man pasidarė taip liūdna… Kankino klausimas ‘kodėl aš perstojau’? Ir buvau bepradedąs pykti ant savęs, nes nesupratau, neprisiminiau visos tos veiksmų ir minčių eigos tuo metu, kai būtent priėmiau sprendimą perstot. Ryte, kai prabudau, dar nebuvau atsigavęs po sapno ir galvojau, kad tikrai nebesimokau psichologijos. Man pasidarė žiauriai liūdna ir net skaudu. Po to atsikvėpiau, kai supratau, kad studijų krypties nepakeičiau. Man rodos, kad tą rytą iki galo įsitikinau savo sprendimo studijuot psichologiją tvirtumu.

Tarakonaz

Po**uizmas (?)

Niekingi, nereikšmingi žvėreliai, susikūrę kažkokias taisykles. Taip, man vėl įsijungė šitas point of view. Nu bet išties juokinga – pasistato namus, gatves, susikuria miestus, važinėja automobiliais, viešuoju transportu, kažkur keliauja, kažką daro, dirba… O gyvenimas vyksta pagal tam tikras visuomenės normas, kurių neva geriau nepažeisti. Taip pat žvėreliai sugalvojo kaip reikšti tam tikrus jausmus – pyktį, neapykantą, meilę. Nu man tai žiauriai juokinga. Bet tokios kalbos negelbsti, kai gauni snukin – tik sau pačiam beliks aiškinti smurto absurdiškumą. Ir tas pats bus paėmus bet ką… Viskas atrodo juokingai! Stalas, paukštis, laikas, Audi, mąstymas, meilė… Ir ties paskutiniu žodžiu aš atsigaunu, dingsta mano šitas durnas pasaulėvaizdis ir džiaugiuosi tuo ką turiu. Norėčiau pavairuot Ferrari F40. Dar kai ko norėčiau, bet nesakysiu.

Soter

Moteris…

„Niekad nesijausk saugus šalia moters, kurią myli, nes jos prigimtyje slypi kur kas daugiau pavojų, nei tau atrodo. Moterys ne tokios jau gražios, kaip apie jas kalba jų garbintojai, ir ne tokios jau paikos, kaip vaizduoja jų priešai. Moters charakteris yra jokio charakterio nebuvimas. Pati puikiausia moteris, susiklosčius aplinkybėms, gali pulti į purvą, o pati blogiausia – pakilti iki dangaus ir sugėdinti tuos, kurie ją niekina. Nepaisant visų civilizacijos pasiekimų, moteris išliko tokia, kokią ją sukūrė gamta: ji išsaugojo tokio laukinio žmogaus būdą, kuris gali būti ir ištikimas, ir išdavikas, kilniaširdis ir žiaurus, nelygu koks instinktas tą akimirką ims ir užvaldys.” – Leopoldas fon Zacheris-Mazochas

P. S. tik nesupraskit klaidingai, vaikinai… Čia pamąstymui ;)