2016 05 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Viena keistesnių dienų

Šiandien viskas vyko ne pagal planą. Dienos pasakojimo priešistorės faktai:

  • Aš buvau sutaręs šiandien atvežti Mazdą į servisą stabdžių kaladėlių keitimui
  • Greta buvo sutarus šiandien atvežti Renault į servisą tepalų ir filtrų keitimui
  • Greta neturi vairuotojo pažymėjimo, nes gamina nuolatinį
  • Greta paprašė, kad nuvaryčiau jos mašiną į servisą
  • Servisas toj pačioj gatvėj kaip Gretos namai
  • Mano Mazda buvo palikta toj pačioj gatvėj kaip Gretos namai ir servisas
  • Vakar Opelį nuploviau ir pripyliau pilną baką kuro
  • Vakar nustojo veikti Opelio rakto nuotolinis pultelis
  • Mano planas buvo anksti ryte (10h) nuvaryti Renault ir Mazdą į servisą ir anksti pradėti dirbti su Opeliu

Turint omeny visus šiuos faktus, galima pradėt keistos dienos atpasakojimą…

Viskas prasidėjo pagal planą. Iš pradžių prisiparkavau prie Gretos namų ir persėdau į Renault. Atlėkiau į servisą, biškį luktelėjau kol atvažiuos šeimininkas. Įvarom į vidų, kalbam ir išgirstam miauksėjimą. Susižvalgę suprantam, kad negalėjo pasigirst abiem. Dar po kelių miauktelėjimų pradedam ieškot šaltinio. Garsas sklinda iš Audi variklio. Arkliai pabėgo, kačiukai liko. Badum-tsss. Hm. Apsižvalgius, ant grindų matosi paliktos juodos mažos pėdutės. Tai tas vargšas katinukas dar ir tepaluotas. Mašiną pakeliam į padanges ir šiaip ne taip katinukas iškrapštomas lauk. O jis ten labai patogiai susirangęs tarp variklio ir variklio apsaugos. Pastebim, kad yra ir antras. Dviese nuotykių ieškojo. Antras tepalais tiesiog permirkęs. Šiaip ne taip pavyksta juos kažkiek nuvalyt. Bet išsigandę ir drebantys abu. Paslepiami į dėžę ir gyvenimas verda toliau (vėliau katinukai apskelbiami Facebooke ir surandami jiems nauji namai).

Aš pasivaikščiodamas einu iki Mazdos. 20min kelio ir aš jau lekiu be stogo kaitinančioje saulėje. Nepamainomas malonumas. Viskas sklandžiai pagal planą vyksta. Bandau išardyti Opelio raktą, kad galėčiau pakeist elementą. Niekaip neišeina. Ir net Youtube vaizdeliai nepadeda. Neišsiardo ir viskas. Na, vadinasi, reikia nesiparint ir nuvežt tiems, kurie moka tai daryt. Raktų meistriukas krapšto krapšto, bet jam irgi nepavyksta. Daro prielaidą, kad kažkokie debilai viską užvarė klijais, todėl neišeina išardyt. Ryškiai jis buvo teisus, nes kai jam galų gale pavyksta išardyt, lūžta rakto viduje esantis mažytis imobilaizeris. Valio valio valio. Ką tai reiškia? O tai, kad automobilis nebeužsives. Valio valio valio. Ir debilai lochai rimtai buvo užvarę klijų būtent ten, kur imobilaizeris. Nu kur protas? Mano planas po truputį eina šūdo link. Hm. Meistriukas raktukas sako, kad sutvarkys, nes sulaužė. Na, tipo nuveš tiems, kurie tvarko tokius dalykus. Bet man reikia ištraukt imobilaizerį iš automobilio. Pėdinu pėsčiom iki serviso skolintis įrankių (torxinių raktų nesivežioju). Tada grįžęs atgal pradedu krapštyt ir ardyt. Youtubo vaizdelių pagalba pavyksta ištraukti šerdį. Bet tada suprantu, kad to nereikėjo, nes imobilaizeris atsikabina ir be šerdies ištraukimo. Tiesiog ne tuos klipsus spaudinėjau. Nu nevermind. Svarbiausia, kad nieko nesulaužiau ir nesugadinau. Imobilaizerio tvarkymo operacija dar truks beveik 2 valandas, kol meistriukas raktukas nuveš ir panašiai. Užsisakau picą ir lekiu į Gretos ofisą valgyt (paėmęs Gretos Renault kaip susisiekimo priemonę, nes Mazda buvo užstatyta servise).

Liūdnu veidu pavalgęs, grįžtu į meistriuko raktuko krautuvę ir susirinkęs dalis, einu konstruot mašinos. Viską sudėjau. Neliko atsarginių dalių, nieks nelūžo, viskas veikia ir mašina užsiveda – win win win. Bet raktas vis tiek nuotoliniu būdu nesugeba atrakint automobilio. WTF. Tada Edgaras galvoja… Bet pala pala. Jei neveikia raktas, tai centrinis užraktas vis tiek turi veikt kai esant viduje nuspaudžiamas užraktas. Bet neveikia. Tai problema bus centriniame užrakte, matyt. Hm. Na meistriukas raktukas vis tiek sakė, kad baterija rimtai jau silpnoka, tad skaitykime, kad visas krapštymasis ir vargas nenuėjo veltui, nes anksčiau ar vėliau būtų viskas nutikę taip pat.

Tada vėl vyksta mašinų stumdymo ir varinėjimo darbai. Renault reikia atiduot į servisą, kad padarytų dalykus. Kai atvežu Renault, pasirodo, kad Mazdos remontai jau baigti. Nu tada paimu Mazdą ir varau ją į garažą pas save uždaryt. Važiuojant kamštyje suprantu, kad ne tik garažo raktai, bet ir visi mano telefonai liko Opelyje. Oh well, paliksiu Mazdą prie namų. Čia juk ne bėda. Grįžęs namo baisiai tingiu važiuot autobusu, tad kompiuteriu bandau išsikviest taksi. Viskas kaip ir gerai, kol vykdant paskutinį žingsnį man parašo, kad reikalingas sms žinutės patvirtinimas, kad taksi tikrai kviečiu. Lodoriai. O ką daryti žmogui, kuris paliko telefoną ir nori jį nuvažiuot pasiimt? Nu tai matyt, kad nieko. Tenka važiuot autobusu, vat kas lieka. Su persėdimu. Žinoma, kaip reikėjo tikėtis, vilniečio kortelėje nėra nei pinigų, nei bilietų. Brangus popierinis euro talonėlis eina į trasą. Persėdu prie Akropolio ir neperku antro talonėlio. Jei pagaus kontrolė, pagalvojau, bus tik juokingiau. Tarsi vyšnia ant šios dienos nesėkmių pyragaičio. Bet nepagavo. Matyt aš dar nepakankamai personažinis žmogus. Kol nuvariau iki servisiuko, Renault jau buvo pabaigta. Nu valio. Ją reikėjo nuvaryt iki Gretos namų, žinoma. Tada vėl pasivaikščiodamas ėjau atgal iki Opelio. Šūdino Opelio. Visas duris reik atidarinėt ir uždarinėt iš vidaus. Ufff. Nepatogu kai mašinoje tiek daug laiko praleidžiama.

19:45 pradėjau dirbt (tik 8-9 valandomis vėliau nei planavau…) ir iki 20:30 nepagavau jokio užsakymo. Spjoviau. Nuvažiavau iki namų, sėdau į Mazdą ir pramarozinau pro miestą kaip reikiant. Pagainiojau Honda S2k, kuri gainiojo Porsche 911 Cabrio. Tiek aš, tiek mano keleivis stebėjomės, kad dar ne taip greit jie tolo nuo mūsų. Porsche gal ir nespaudė, bet S2k revino tikrai normaliai. Tai bet palakstymas mieste biškį atpeikėjo mane po sunkios dienos. Labai gerai! Dar bandžiau dirbt nuo 22:40, bet iki 23:15 irgi nepagavau nei vieno užsakymu. Šūdas. Nu bet bent stabdžių kaladėles pritryniau biškį. Tik rankinio trosą kažkodėl labai atpalaidavo, tad jis nebeveikia. Vadinas, ryt reiks dar palėkt iki servisiuko, kad patemptų. Uf…

Tokia mano diena. Sugadinta, bet gerai, kad turiu Mazdą – labai dažnai išgelbėja nuo prastos nuotaikos.

Tarakonaz

Darbtautinės darbininkų dienos daujienos

Aš esu žemiausio luomo atstovas, ponas darbininkas juodadarbis, šiknarankis. Ir šiknagalvis turbūt, nes dirbu fizinį darbą vietoj to, kad naudočiau smegenus ir uždirbčiau pinigus iš savo varganų smegenų (uždirbčiau minimumą, nes smegenys varganos, bet galėčiau vadintis pareigomis susidedančiomis iš trijų ar keturių žodžių). Sveikinu save su savo diena!

Man labai nepatinka naujasis y23b6 personažas “fanas”, kuris reiškiasi tiek y23b6, tiek mano bloge. Kaip keista, kad nors ir suprantu, kad tai tik personažas, bet išsivysto natūrali antipatija tam personažui. Ji sukelia neigiamus jausmus, kurių nepavyksta užblokuot. Įdomu ar čia gera, ar bloga savybė, kai nesugebi nuslėpti antipatijos nuo to žmogaus, kuriam ją jauti. Ritos ex bachųras ryškiai tai jautė. O aš jam irgi tai ryškiai jaučiau. Bendrauju kandžiai ir sarkastiškai su žmonėmis, kuriems jaučiu antipatiją. Aišku, labai natūralu, kad sutariu ne su visais. Bet ar “gražu” to neslėpti? Gi dirbtinė šypsena turėtų būt smagiau už šleikštulio kupiną veidą.

Šiandien tapau krikštatėviu. Aš turiu kažkokių didelių spragų bendravime su vaikais. Nemoku įjungti to mielo balso ir kalbėti su vaikais kaip protiškai atsilikęs. Net nesuprantu apie ką šnekėt su jais. Jaučiuos prastai dėl to, kad nemoku bendraut su vaikais. Baimė, kad nemokėsiu bendraut su savo vaiku (gerai, kad tokia baimė bent yra, gal tai reiškia, kad aš kažkiek normalus, nes apie tai bent jau galvoju), tik stiprėja ir turbūt tolina “vaiko įsigijimo” etapą. Net pačios vaiko įsigijimo procedūros prisibijau dėl “close call”, kuris buvo su debile. O juk net buvau sulaukęs pasveikinimo, kad tapsiu tėčiu. Čia pati svarbiausia išvengta kulka mano gyvenime. Galėtų ir nebestovėt. Išvengčiau kulkų ir toliau. Nu nebent surasčiau ne debilę.

Bet man mano krikšto dukra patinka. Ji kitokia nei kiti verksniai ir šikniai. Ji gal princesė, nes neapsišiko ir neapsiverkė. Labai faina mergaitė. Ir ji net nebijojo mano barzdos (pusseserių mergaitės bijojo). Buvo momentas kai tiesė rankutes į mane ir prašė, kad ją pakelčiau. O kai pakėliau, juokingai maivėsi, kai aš juokingai kartojau jos vardą tam, kad ji atsisuktų. O ji demonstratyviai neatsisuko, bet šypsojosi. Čia vienas iš tų nedaugelio atveju, kai galvoju, kad vaikas fainas. Reikia nepamiršt savo pareigų ir savo entuziazmo. Labai buvo smagu, kai lipant laiptais prašė iš manęs rankos ir tvirtai laikėsi įsikabinusi.

Sirgau nuo pirmadienio iki trečiadienio. Net beveik nedirbau tas dienas. Šūdinos dienos buvo.