Žalio Tarakono blogas

Iš tikro jaučiu kažkokį malonumą rinkdamas tekstą bloge. Ne tik laptopo mygtukai maloniai spaudžias, bet ir malonumas matyti rišlų (plius minus) tekstą, kurį sukeverzojau aš pats. Nesakau, kad tas tekstas kažkuo geras, bet šiaip kažkoks geras jausmas ir tiek. Nusiraminu.

Visada galvodavau per daug pasitikinčiai savimi, kad aš esu geresnis vaikinas merginai nei dauguma kitų vaikinų. Nu tiksliau, maniau, kad už mane geresnių vaikinų (buvimo santykiuose prasme) yra tik kokie 35%. Atrodydavo, kad mergina turėdama mane turėtų džiaugtis. Ar bent jau neliūdėt. Maniau, kad esu rūpestingas, ištikimas, kad mano pastovumas ir ramumas irgi yra labai geros savybės. Na, jos gal ir lieka geromis savybėmis ir dabar, bet dabar pradedu suvokt, kad nikuja nesu toks geras vaikinas. Gal rimtai man ne taip ir sekasi būti geru. Gal tie visi smurtautojai, grubesni vyrai ar šiaip mažiau dėmesio skiriantys turi kažkokių kitų savybių, kurios žavi merginas ir jos yra kur kas svarbesnės nei savybės, kurias turiu aš. Nes kiek sutinku lochų (mano subjektyvia nuomone), tai jie dažniausiai yra turėję daugiau merginų ir panašiai. Vadinasi, kažkaip jie vis tiek patraukia dėmesį. Ir net paskutinė debilė (aš tik ją vienintelę iš savo buvusių vadinu negražiais žodžiais) gi grįžo pas savo smurtaujantį marozą alkoholiką debilą. Vadinas, kažką turi, kas patraukia. Ir tai, kad mano santykiai baigėsi skyrybomis ir įskaudinimais, parodo, kad nu aš gal tesu eilinis lochas. Rimtai, mergina gal visai neturėtų džiaugtis turėdama tokį vaikiną kaip aš. Aš niekuo neypatingas. Aš gal kaip tik esu sunkaus charakterio, su manim sunku? Aš gal nežinau ko noriu iš santykių? Klausimai retoriniai, nes nenutuokiu atsakymų. Tikrai. Sunku įvertinti man pačiam ant kiek turėtų būt merginom sunku su manim. Bet įtariu, kad nelabai lengva, nes aš jas galų gale vis tiek įskaudinau. Nereikia galvot, kad aš likau neįskaudintas, bet tiesiog dabar ne apie tai rašau. Faktas lieka toks, kad aš įskaudinu merginas ir jos po santykių su manimi turbūt nepasidaro laimingesnės nei buvo prieš tai. Vat supratus tokius dalykus, norisi dar labiau nuo visko atsiribot, nes taip lengviau. Gerai gi kai lengva, kai nesunku, ane? Nu nelabai gerai. Buvimas komforte irgi nelabai gerai. Prasta terpė tobulėjimui, right? BET žmonės kalba, kad gyventi vienam, be antros pusės yra sunku. Vadinas, jei aš lieku vienas, tai visai nėra lengva ir aš nesėdžiu komforte. Ir mane tas neva nelaimingumas turėtų skatinti veikti kitose srityse. Aš tikiuos, kad toks poveikis ir bus.

Aš vis pamirštu su GTiene (nu bet kokie tobuli inicialai – automobilistiški) pašnekėt apie dalyką, kuris man irgi kelią rūpestį. Aš esu išsakęs jai nusivylimą ir nepasitenkinimą vienu žmogumi. Ir po to kai tai išsakiau, man kažkaip toptelėjo, kad aš ir pats kažkiek gal toks esu. Konkrečiau kalbant, aš paskutiniu metu susirūpinau ar neatrodau aplinkiniams pasikėlęs, pasipūtęs, užrietęs nosies. Ir dar ar mano elgesys nesuprincesėjo. Šita pastraipa yra labiau kaip priminimas man ir GTienei, kad reikia tai aptart. Ji kai skaitys, gal prisimins apie tai užsiminti. Nes aš nenoriu atrodyt pasipūtęs. Nenoriu atrodyt kitiems nemalonus kai bendrauju. Aš noriu išlikti paprastu ir draugišku. Kol kas dar toks jaučiuos, bet vėl gi, gal ir čia aš save pervertinu? Kaip matyti iš prieš tai buvusios pastraipos, santykiuose aš anksčiau save pervertindavau. Kas gali garantuoti, kad nepervertinu ir kituose dalykuose. Nors aš ilgokai jau save laikau visišku vidutiniu lietuviu. Čia teigiamai turi nuskambėt, man tai patinka, džiaugiuosi, kad nesu prastesnis nei vidurkis ir to pakanka.

Aš esu linkęs galvoti, kad religija yra toks reiškinys, kuris reikalingas tik kai kuriems žmonėms. Anksčiau būdavau stipresnis jos neigėjas, bet jau ganėtinai ilgą laiką laikausi nuomonės, kad jei žmogui to reikia, tai tegul tai turi savy. Nesakau niekada “tu durnas, nes tikintis” (gal anksčiau ir sakydavau, bet tada aš buvau durnas irgi). Tikintys gali pykti, bet man susidaręs įspūdis (dėmesio: subjektyvu), kad dauguma atsiverčia tada, kai gyvenime atsiranda vienokių ar kitokių sunkumų. Kalbu ne iš lempos. Vien dėl smalsumo, dėl noro į religiją pažiūrėt kaip į mokslą, ėjau į kelis Alfa kursų užsiėmimus (čia neturi nieko bendro su Alfa patinu). Po mokomosios medžiagos pateikimo, visi buvo paraginti susėsti į ratuką ir pasidalinti savo atsivertimu, savo santykiu su Dievu. VISI iki vieno (10-15 žmonių) apibūdino panašias gyvenimo situacijas, tipo “aš nežinojau kaip tai ištverti, kaip tai išgyventi, kaip įveikt tuos sunkumus, BET TADA atradau Dievą ir tapo lengviau, geriau ir t.t.”… Kai žmogus pats savo vidine stiprybe tų sunkumų nebeįveikia, jam prireikia kažkokios pagalbos iš šalies. Galima remtis į šeimą, į draugus, į Dievą. Nu tebūnie. Nu ok, dar yra dalis žmonių, kurie tiki dėl tėvų/šeimos/draugų įtakos. Kai daug bendrauji, supanašėji gi.

Bet kodėl aš apie tai. Hm. Nes noriu suprast save ir savo dalykus. Aš vis dar laikausi šitos nuomonės, kurią pateikiau aukščiau. Ir vis dar laikau save netikinčiu ir nereligingu. Bet esminis klausimas ar dar galiu save tokiu laikyt. Let me explain. Aš vis dažniau save nuraminu žodžiais “Karma išspręs viską”. Čia irgi atsakomybės nusikratymas, sunkumų pasidalinimas su kažkuo. Tarkim, jei man kas nors padaro ką nors blogo, kaip nors įskaudina, sudaužo širdį or smth (tipo neaiški potekstė, ane?), aš noriu aprėkti tą žmogų, iškeikti, išsakyt visą savo susikaupusį pyktį dėl padarytos žalos man, mano pasitikėjimui savimi ir kitais. Bet susilaikau, pagalvoju “jam atkeršys Karma” ir ramiu veidu gyvenu toliau. Arba jei pabėga nesumokėjęs keleivis, aš per daug nesikarščiuoju ir taip pat atiduodu kerštą Karmai – tegul ji tepasi rankas. Atlikęs kokį gerą darbą, laukiu apdovanojimo. Jei padarau kažką negero ir sulaukiu neva atpildo, nepykstu, nes tipo nusipelniau ir toliau stengiuos elgtis geriau. Padeda nenueit blogo žmogaus keliu po visų įskaudinimų ir pykčių.

Čia, beje, panašu kaip vidinė moralė, kaip 10 Dievo įsakymų. Nors man nereikia religijos, kad moralę palaikyčiau, nes ir taip ji ganėtinai zjbs pas mane, bet man Karma puikiai atstoja stress relief metodus. Ir svarbiausia, kad galvodamas “Karma jam atkeršys” aš pats suvokiu, kad šita mintis aplanko tik dėl to, kad man ramiau būtų, o realiai jokia Karma ir nieks ten tam niekšui nekeršys. Bet kaip įdomu. Atrodytų, kad man darosi sunku pačiam ištverti sunkumus? Mane įskaudina, nesugebu tipo susitaikyt su tuo ir linkiu žmogui pakliūt į Karmos blacklistą. Ir save tada labiau iškeliu aukščiau jei sugebu nusiraminti ir žmogaus neiškeikiu. Daugmaž “you just wait, you sneaky bastard, Karma will get you”. Skamba kaip frazė iš kokio filmo ar kitos medijos, bet pats sugalvojau. Kalbu klišėmis ir išmoktais terminais turbūt – neišlavinta anglų kalba, vadinas.

Bet kaip buvo gera kai Karma, pasitelkusi debilės buvusio ir vėl esamo vaikino ranką, kurioje buvo kažkoks įrankis, debilei praskėlė galvą. Ačiū tau, Karma, lieku skolingas.

Dabar pagalvojau “o kaip atiduot skolą (norėjau vietoj “atiduot” rašyti “grąžinti”, bet pabijojau padaryt gramatinę klaidą) Karmai?”… Turbūt darant gerus darbus. Toks ir lieka religijos principas – skatinti žmonių gerus poelgius. Nors ir dirbtinai sukurta, bet nu va kaip gražu, kaip įsitvirtino pasaulyje. Juk lengviausias kelias (nereiškia, kad tai blogai) yra vaiką pagąsdinti Dievu nei paaiškinti blogo elgesio pasekmes ir priežastis to nedaryti.