2014 11 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Man sako “enter title here”

Man kartais labai patinka su nepažįstamaisiais persimest keliais žodeliais. Ar tai būtų kaimynas lifte, ar klientas sulaukęs atvežtos picos, ar šiaip random kažkas kažkur. “Gražus pas Jus katinas” sakau aš. “Aha, importinis”. Ir kažkaip praskaidrina kuriam laikui nuotaiką. Noriu tikėt, kad ir kitam žmogui biškį viskas į teigiamą pusę pasisuka. Nu gal bent šypteli sulaukęs komplimento dėl prižiūrėtos ir apkirptos katės panašios į pudelį. O lifte šnektelėjus, dažnai žemiau išlipdamas bendrakeleivis palinki geros dienos. Sulaukęs nuotaikos pataisymo, gal ir pats labiau linkęs pataisyt ją nepažįstamajam su barzda ir pajuodusiom nuo darbo akimis. Ir smagiausia, kad kartais visai ne aš būnu tas, kuris pradeda tą iš skeptiško žvilgsnio žiūrint bereikšmį ir nereikalingą pokalbiuką. Tada man dar labiau nuotaika pasitaiso. Ir aš nenoriu dabar pradėt varyt daugmaž “bandykim visiems pakelt nuotaiką vykdydami kokiatais misiją”. Čia, kaip visada, tik šiaip minčių lavina. Nežinau, kodėl visada jaučiu pareigą tai pabrėžt, nes nuolatiniai skaitytojai ir taip supranta mano rašymo motyvus ir stilių. Čiuju.

Mačiau Paulių prie Aušros vartų. Pasirodė, kad jis taip pat nudžiugo mane pamatęs kaip ir aš. Kažkokį gerą jausmą sukelia draugo ar pažįstamo netikėtas pamatymas. Ir važiuoji sau po to mašinoj, vos ne konkrečiai įvardinęs faktą “va, aš jį pamačiau” šypsais. Ir neaišku, ar džiaugies tuo, kad pažįsti tą žmogų, ar tuo, kad jį pamatei. Laužau galvą kaip čia tai paaiškint, bet nesugalvoju. Reiktų gal kokia psichologija pasidomėt. Visada norėjau. See, what I did there? Pakankamai dažnai sudalyvauju trijų klausimų pokalbyje “ką studijavai?”, “kodėl nedirbi pagal specialybę?” ir “tai kodėl studijavai?”. Atrodo, kad studijuot dėl įdomumo nėra protingas pasirinkimas.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenant labai keičiasi draugai. Ir net koncepciją sugalvojau, kaip galima tai atvaizduot. Mano gyvenimas tarsi x ašis plokštumoje. Visada varau tiesiu taikymu nuliuku nekišdamas nosies į y ašį. Bet va draugai, jie nors ir juda x ašies atžvilgiu (nes x ašis – mano amžius), bet labiau keičiami y ašyje. Jie kaip parabolės priartėja, varo lygiagreičiai arti arba toli ir gali nutolt. Ir kuo y arčiau nulio, tuo artimiau bendraujam. Get it? Tarkim paimsiu vieną vaikystės draugą kaip pavyzdį. Startavau kai jo y buvo koks vienetukas, taip varėm tarp 0 ir 1 iki kokių 9 metų, o po to jo y padėjo didėt ir tai reiškia, kad mes kaip draugai tolom vienas nuo kito. Bet tarkim susipažinus su kokiu kitu žmogumi, jis atsiranda toje plokštumoje ir lygiai taip pat (nu tik kitos formos parabolė) susidaro mano ir jo santykio kreivė. Visai prikolas būtų pabandyt nubrėžt mano draugų grafiką. Gerai pagalvojus, gal net būtų įmanoma kiekvienam draugui parašyt po funkciją pagal jų parabolę. Daug parašiau, nes man labai atrodo, kad labai gražu ir įdomu būtų nusibraižyt tokį dalyką. Bet šiaip esmė tai slypi klausime “o kodėl taip keičiasi?”. Kodėl tarkim vaikystėj labai bendravau su vienu žmogumi, o dabar su juo net nerandu kalbos. Bet chuj čia kas slypi. Labai gi čia viskas aišku ir net nelabai įdomu. Rašau bile rašyt gal, ką? Ar čia man vienam atrodo common sense, kad tokie draugų pokyčiai susidaro dėl skirtingo brandos greičio, dėl vėliau išsiskiriančių vertybių ir kitų panašių dalykų. Visų gyvenimą galima suskirstyt į gyvenimo etapus. Manau, kad kai dviejų žmonių gyvenimo etapai, branda, vertybės, dar kažkas sutampa, tada didelė tikimybė, kad jie galėtų būt geri draugai. Bet tuo pačiu manau, kad tikri draugai lieka tikrais draugais nepaisant visų pokyčių visose srityse ir tai netampa kliūtimi ar priežastimi nebebūt.

Čia tiek blevyzgos paskutinėj pastraipoj, bet nieko netrinsiu. Čia kone “live” minčių srautas. Netaisytas ir nekoreguotas. O būtent tai irgi labai įdomu. Čiuju.