2014 04 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Gyvenimo malonumai

Aš ką tik išgėriau pusę butelio vyno. Tai tebuvo likutis iš praeito vakaro (kai buvo suvartota dar plius pilnas butelys vyno). Ir aš mąstau būtent apie šį ir kitus gyvenimo malonumus. Iš esmės kaip zjbs, kai DIDŽIĄJĄ dalį gyvenimo gali paskirt malonumams. Dirbantis žmogus procentais skiria kokius tarkim 20% laiko maloniams potyriams. Aš čia kalbu apie ale daugumą Lietuvos piliečių (dirbančių ir miegančių po 8 valandas) ir tie procentai grynai yra iš galvos išlindę “PYST” būdu. Nu ta prasme rašau aš beleką dabar ir skaičiukai nepagrįsti, tipo “daugmaž”.

Ir vat galvoju, kad žmonės užsidarę savame žiurkių rate (pagooglinkit) savo malonumams skiria labai nedaug laiko. Įsivaizduokit eilinį šeimos vyrą ar moterį. Darbas trunka 8 valandas + pietūs ir kelionė į/iš darbo. Dar užtrunka 8 valandas sveikai pamiegoti. Lieka kokios 6 valandos paroje + laisvadieniai. Ką per tas 6 valandas žmogus veikia? Prausimasis, valgymas ir pasiruošimas šiems dalykams. Kiek laiko lieka malonumams? Jeigu gyveni vienas, tai tarkim 1-2 valandos, o jei šeimoje – nulis (nes jei žmona pisa prota, malonumas vapšė išminusuojamas).

Ir kaip zajabys (čia vienas iš tų parazitinių ir negražių žodžių, kurie labai giliai įsibrovę į mano kalbos manierą) kai malonumams gali skirti daugiau laiko nei eilinis žmogus. Tai galima pasiekti siejant darbą su savo pomėgiu. Manasis pomėgis turbūt niekam nėra paslaptis. Vairuot aš mėgstu (belieka tik IŠMOKT tai daryt). Ir va šią minutę aš džiaugiuos, kad pomėgis ir darbas tapatinasi.

Šiaip įrašo tikslas yra susijęs tiek su baime prarast dabartinį darbą (nes ateina į Lietuvą naujas projektas skanu.lt), tiek su priešpaskutiniu įrašu. Aš išsigandęs, kad teks išeit iš “maisto ralio”, todėl pradėjau mąstyt ant kiek mano mėgavimasis šiuo fiziniu darbu yra natūralus ir tikras. Tas visas “darau ką mėgstu ir už tai gaunu pinigus” dar susijęs turbūt ir su darbo sąlygom bei algos dydžiu. Ir kol tai yra taip afigienai, kaip dabar, visas principas skamba gerai. Bet tarkim gaunant mažesnį piniginį įvertinimą už tą patį darbą (kurį mėgstu), visą principą kažkaip užgožia. Alga nepakeičia pomėgio ir vis tiek dirbant jaučiamas malonumas, bet darbo sunkumas vis tiek suvokiamas ir egzistuoja ir mažas atlyginimas kažkaip priverčia galvot ar mėgstamas darbas tikrai zjbs, kai už jį gauni mažiau nei norėtum gaut. Nes pinigų pragyvenimui ir malonumui norisi. Ir prasideda galvojimai apie geriau apmokamo (bet nemėgstamo) darbo alternatyvas… Bet tuo ir baigiasi.

Labai noriu pasidžiaugti, kad turiu malonumų. Diev, net paskutinė naktis kokia maloni buvo (su tuo vynu ir kompanija prie to butelio). Ir dar savo numylėtam Pežukui dėmesio bei pinigo skirt galiu. Velniškai džiaugiaus įsigijęs naujas sportines semi slick tipo padangas. O va vakar užsisakiau dar reguliuojamo kietumo priekinius amortizatorius. Čia gi afigienas dalykas. Prieš metus nebūčiau pagalvojęs, kad taip lengva ranka galiu sau leist malonumams. Prieš metus nebeturėjau darbo. O dabar taip viskas gražiai klostos. Norisi su visais pasidžiaugt tuo. Dar norisi sugebėt įkvėpt kitus, kurie nesugeba pasiekt pilnatvės bei laimės jausmo. Norėčiau sugebėt pasakyt ar parašyt ką nors tokio įkvepiančio, kas priverstų žmones pakeist savo gyvenimo būdą.

Man išties dar pačiam principas “gyvent laimingai vietoj prestižinės karjeros” biškį kėblus. Būna dienų kai kyla priešiškų minčių. Bet realiai labai norėčiau jaustis tvirtai dėl šio principo, labai norėčiau pasiekt tą lygį. Ir tada norėčiau įtikint kitus, kad tai teisingiausias kelias.