2010 12 mėnesio įrašai

Soter

Popietės poilsis su internetu

Jūs nepatikėsite, šiandien pusę dienos praleidau žiūrinėdama receptus internete. Taip dar niekada nebuvo!!!! Va ir užsimaniau visai pati turėti blog’ą. Bet… prisiminiau, kad galiu gi čia rašyti. O tai bus tikra keistenybė, kai Edgaras apie automobilius rašys, o aš apie maistą ir tai, kas moteriška.
Tai va artėja mano gimtadienis ir galvoju kaip čia nustebinus draugus ir ką čia pagaminus. Man patinka itališka virtuvė tad nenuostabu, kad daugiausia tokius patiekaliukus ir žiūrinėjau. Sugalvojau, kad pagrindinis produktas bus moliūgas (ir užkandžio, ir karšto patiekalo, ir deserto). Taip, taip, žinau, kad jau nebe ruduo ir moliūgo bumas jau praėjo. Bet aš jau tokia esu, kad nemėgstu kažką pirkti ar daryti to, kas “ant populiarumo bangos”. Tad stengiuosi arba prieš bumą arba po jo išbandyti. Taip ir su moliūgais. Bet jokio dviračio neišradinėsiu (na gal šiek tiek).
“Nardydama” internetinėje erdvėje radau vieną puslapėlį, kuriame prikelta visokių įdomių šedevrų iš maisto ir šiaip įdomybių:

Pasaulis obuolyje
Pasaulis obuolyje

Automobilis iš mėsosAutomobilis iš mėsos

Graikijos vėliavaGraikijos vėliava

Vestuvinė suknelėVestuvinė suknelė

Šaltinis: 14-cool-and-unusual-food-creations/

Štai tai tiek šį kartą. Pasidalinsiu įspūdžiais po gimtadienio, ką draugai sakys apie patiekaliukus. Gal bus visai nevalgomi :D

Tarakonaz

Paskutinis pasikriuksėjimas

Balta, 8 valanda ryto. Nukasamas sniegas kiemo krašte, galandami peiliai ir mąstomą apie būsimus veiksmus. Kartais suloja šuo, kuris šokinėja iš laimės kiekvieną kartą, kai ateini jo paglostyt. Prie tvarto rikiavosi žmonės. Paskutinė susikaupimo akimirka prieš sąmokslą… Atodūsis ir štai du iš penkių žengia tvartan. Silpnas triukšmas, bet rami atmosfera išlieka. Ore matyti iškvepiami garai, ten toliau iš Passato iškraunami maisto produktai gyventojams. Šalia kojos tirta senas paliegęs kaimyno šunelis kreivu žandikauliu su išsikišusiu liežuviu. Trijų sąmokslininkų žvilgsniai nesusitinka, žiūri kažkur į tolį ir laukia. Nervingas trypčiojimas priverčia čežėti sniegą po kojomis. Tvarto durys prasidaro, gyvulys paraginamas eiti. Ant kojų matyti pririštos virvės. Tačiau kiaulė dar nejaučia jai gręsiančio pavojaus, ji eina lyg diena būtų niekuo neypatinga. Staiga be įspėjimo pakertamos kojos, gyvulys parkrenta ant šono ir žviegimas jai jau nebepadeda. 5 vyrai nesunkiai laiko prispaudę prie žemės 250 kg. Dūris peiliu – žviegimas iš proto varantis, prikeliantis numirėlius iš kapų. Tamsiai bordinis kraujas iš širdies teka ant sniego ir kyla garas. Kaip ilgai ta kiaulė nepasiduoda, muistosi, spardosi. Galiausiai ji aprimsta, parverčiama ant pilvo ir paliekama dar pakraujuot. Kaimynai sąmokslininkai nueina trobon išlenkti po šimtą. Lieku vienas aš prie jau nebegyvo gyvulio. Praradau kiaulės pjovimo nekaltybę. Egzistencinio tipo klausimai neaplankė galvos, pasišlykštėjimas neprapliupo pro burną ir jokių emocijų žiaurus nužudymas nesukėlė. Vegetaru netapsiu. Kiaulė pradedama apdoroti. Griebiu peilį į rankas ir skutu apsvilintus plaukus. Nusprendžiu, kad man būtų daug smagiau ją svilinti, nei su tuo peiliu žaist. Apsikeičiam. Šilta žaidžiant su ta ugnimi – gerai. Skanus mėsos kvapas. Besvilinant šoną pro vartus įrieda vargšas mažas Renault Twingo – pusseserė atvyko. Atmosfera truputį šventiška – kiaulės pjovimas kažkuo ypatingas. Po geros valandos ar net daugiau, kiaulė jau visa juoda. Sekanti procedūra – jos plovimas ir apipjovimas. Sugūža visi pagalbininkai – 7 šiltais drabužiais apsimuturiavę žmonės sukinėjasi aplink su peiliais ir šlapiais skudurais. Švari, graži, beveik balta oda ir peiliams atsiranda naujo darbo. Kiaulės pjovimo naujokas nedrąsiai bando pjaut užpakalinė koją ir ieško sąnario. Įpjaunu odą, kelis audinius – pataikiau. Nesunkiai nusuku tą koją ir ji jau mano rankose, atskirai nuo kūno. Šypsena veide – širdy atgimsta mažas mažas vidinis sadistas. Priekinei kojai bandoma tokia pati operacija. Ech, centimetro poros centimetrų paklaida, bet nieko tokio. Toliau naujokas lieka tik stebėtoju. Nupjaunama galva ir kraujo klanas pasirodo ant jau nebebalto sniego. Dar keli rėžiai šen bei ten ir po kokių 3 valandų kieme nieko nebelieka. Ore sklando išlikusios emocijos ir ryškiausi atsiminimai – siaubingas žarnų kvapas, šonkaulių gražumas, išlindusios iš sniego galvos vaizdas ir apie egzekuciją bylojantis kruvinas sniegas. Tada nešioju į virtuvę kibirą po kibiro vandens – plaunamos žarnos – kvapas vimdantis – kaip gerai, kad man nereikia to daryti. Pusseserė pjausto maistą puotai, o aš tą maistą metu į keptuvę. Keista, kad tas kepamas maistas ryte dar vaikščiojo, kvėpavo ir gal net kažką mąstė. Skanu. Geri įspūdžiai iš šios kruvinos dienos. P.S. šiandien taip pat pirmą kartą gėriau viskį, kuris man skanus!