2011 04 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Sapnai sapneliai sapneliauskai

1. Grįžau iš kažkur namo su savo Peugeot. Gyvenau senuose namuose Viršuliškėse (dar pakankamai dažnai man tie namai sapnuojasi). Prisiparkavau prie pat laiptinės (nu bet leistinoj vietoj, ne ant šaligatvio, nieko). Aplinkui mačiau vien forsus. Na jų tiesiog krūvomis buvo, net ne dešimt, o bent 30 tai tikrai. Mačiau kaip jie sužiūro ir mane, lyg į pas juos atvažiavusią “auką”. Kai išlipinėjau, du iš jų pradėjo judėt link manęs. Negera nuojauta apėmė. Bet ėjau drąsiai, pasitikinčiai savimi pirmyn į laiptinę. Sėkmingai nuėjau. Vėliau, įėjęs, pabūgau, kad gali ką nors padaryti mano automobiliui. Tad aš, vos tik pakilau į 8 aukštą, nuėjau į bendrą laiptinės balkoną (nes mano langai į kitą pusę) pažiūrėt ar viskas gerai, ar jie nieko nedaro. Nu tai aišku blyn, kad daro. Nulaužė mano veidrodėlį ir langą išdaužė! Grįžau namo pikts – na ką jau padarysiu… Salone nieko nepalikau, nieko nepavogs, o aiškintis į apačią tikrai neisiu, nes tik dar blogiau baigsis. Tad tiesiog likau burbėti namuose. Burbėjau močiutei, kokie ten niekšai apačioj bastosi. Nutariau nueit dar kartą pažiūrėt į bendrą balkoną kaip ten mano kibiras laikosi. Eina sau, ką pamačiau, kai tik išėjau į laiptinę – dūmų kamuoliai. Šiaip ne taip nusigavau iki balkono, pažiūrėjau pro jį – antrame ar trečiame aukšte atvira liepsna… Ir net ne iš vieno lango, o iš kelių. Ta prasme, jau tikrai rimtas gaisras. O mano Pežo gulėjo apverstas ir su nurinktu priekiu (nebuvo nei žibintų, nei bamperio, nei sparnų)… Grįžau namo perspėt močiutės, kad dega namas, o ji tiesiog ramiai atsakė “ai, tegul dega – mūsų nepasieks”.
2. Buvo anglų paskaita. Tos “mylimiausios” dėstytojos, kuri pirmame kurse neduodavo ramybės. Reikėjo kaip tik man pristatyti skaitytą knygą. O aš truputį vėlavau gal ar kas man nutiko, kad toj paskaitoj sedėjau su pižama. Bet tai niekam neužkliuvo. Neatsimenu tos knygos pavadinimo, bet ten pagrindinė mintis buvo psichologinė ir filosofinė dvikova tarp gėrio ir blogio bei gyvenimo ir mirties. Įsijautęs šnekėjau apie tai, kokia ta dvikova įtempta. Net labai rišliai man sekėsi kalbėt ir atsakiau į visus dėstytojos ir kursiokų užduodamus klausimus. Mane pagyrė po to. Labai šypsojaus, kas be ko.
3. Atvariau į kažkokią aikštelę dalyvauti slalome. Pasistačiau mašiną ir nuėjom į kažkokį pastatą išklausyti briefingo. Pasakojo pasakojo ten, bet nelabai klausiaus – su J. Eimontu diskutavau apie kažką įtemptai. Įsidemėjau tik tiek, kad bus 4 važiavimai. Nuėjau tada laukan stebėt, kaip kiti važiuoja. Pirmas važiavo J. Eimontas – gražiai taip, tvarkingai – kaip visada. Vėliau žiū – po du dalyvius leidžia ir su kažkokiais lievais automobiliais – vienodais. Nieko nesupratau. Po to žiūriu, kad kitas jau su dviračio tame slalome važiuoja. Nuėjau į pastatą, kuriame klausiau briefingo pasiklaust, kas čia dedas. Tai vaikinukas kažkoks labai piktai atšovė “nu gi keturkovė čia”. Ir davė lipduką su mano visais 4 numeriais – vienas ant mano automobilio, kitas ant dviračio (kurio neturiu su savimi), kitas ant nugaros (nes ir bėgti reiks) ir paskutinis ant vieno iš tų bendrų vienodų automobilių. Nuėjau prie savo automobilio užsiklijuot numerio ir žiūriu, kad kažkas nuplėšė mano senus lipdukus. Net ir “F*CK JDM”. Blyn, sunervino. Ir ant purvino mano kapoto buvo parašyta “noriu susitikt” ir smailikas. Parašiau po apačia “ateik”. Pakėlęs galvą pamačiau, kad kažkokia moteris su vaiku kaip tik eina pas mane. Šypsojos baisiai plačiai. Pasisveikino ir pasakė “čia aš tuos lipdukus nuplėšiau ir žinutę palikau” bei “man labai patinka tavo automobilis”. Žiauriai lipšni mergina buvo. Ji kažkaip tada užsiminė dėl to mano “F*CK JDM”, bet aš iškart pasakiau, kad man išties JDM visai patinka, čia tik šiaip. O tada pasukau galvą ir pamačiau, kad pražiopsojau savo važiavimą…

Tarakonaz

Nostalgic #5

Mama pažiūrėjus šį filmą sugalvojo man vardą. Tas berniukas, kuris guli lovoje, yra Edgaras. Nežinau, ar tik dėl to, bet ši lopšinė man labai graži. Toks jausmas, lyg ją man būtų vaikystėj dainavus mama (nors nedainavo, sakė)…