Žalio Tarakono blogas

Kovos klubas – Treileris – Info. Pirmas filmas iš Top 250, kurį žiūrėjau jau ne pirmą kartą. Esu jį matęs prieš kelis metus ir pamenu, kad tada labai stebėjausi, kad Tyler’is yra… na, patys žinot (nenoriu spoilinti nemačiusiems). Tai šįkart žiūrėjau turėdamas omeny tą faktą ir blyn, pastebėjau, kad buvo visai ne tiek ir mažai užuominų. Bet tokių, kad nežinant nelabai ir pavyktų suprasti, kas tas Tyler’is yra, nebent pasitelkiamas žiauriai geras įtarumas ir nuovokumas (kai žinai, kad KAŽKUR čia yra kabliukas ir intensyviai jo ieškai). Nu ok, buvo keli epizodai, kuriuos dar pirmą kartą žiūrėdamas galvojau “wtf? Kas/kodėl čia buvo?”. Turbūt tai filmas, kurį tikrai reikia pažiūrėti bent 2 kartus, kad viskas gražiai susidėliotų į savo vietas. O tie abu kartai (nuuu, jei tai nebus žiūrėjimas IŠKART) tikrai neprailgs – abu kartus mėgavausi gero kino pavyzdžiu. Pati klubo koncepcija tai nu nafik! Ok, pradinė idėja buvo gerai, visai suprantu tą norą daužytis – fizinis išsiliejimas (ypač dirbant protinį darbą) yra labai nemenkas poreikis, beeet, kai jų veikla evoliucionuoja, tai tie vyrai tampa visiškai nesveikais ir stipriai peržengia ribas. O Marla yra baisi baisi baisi boba – fui, kokia šlykšti ir negraži. Tiesa, turbūt nieko nenustebinsiu parašęs būtent šią citatą – turbūt viena žymiausių. Citata: Welcome to Fight Club. The first rule of Fight Club is: you do not talk about Fight Club. The second rule of Fight Club is: you DO NOT talk about Fight Club!

12 įtūžusių vyrukų – Treileris – Info. Visas veiksmas vyksta viename kambaryje… Sakyčiau, kokiam teatro spektakliui labai tinkama aplinka. Bet čia filmas. Labai senas, nespalvotas. Ir stebėtinai įdomus, geras! 12 žmonių, 12 skirtingų charakterių ir krūvelė skirtingų argumentų, priversiančių kiekvieną jų pakeisti nuomonę. Kaip filmas pasibaigs, buvo aišku jau pradžioj beveik. Bet vis vien žiūrėjau ir bandžiau spėlioti, ką reikia pasakyti kiekvienam, kad šie pakeistų nuomonę. Kelis kartus atspėjau, bet daugiau kartų klydau, aišku. Ir dar mane stebino, kaip JAV teisėsaugos sistema gali veikti su prisiekusiaisiais… Nu blyn, ateina 12 žmonių, kurie tik gaišta laiko, dauguma nenori net tokį dalyką daryt ir jiems reikia nuspręsti ar žudyti nusikaltėlį, ar paleisti. Nu nafik, kiek atsakomybės patikima į paprastų žmonių rankas. Jie gi debilai gali būt ir vis vien jie nuspręs. Nežinau nežinau, nepatinka man taip. Ir atsakomybė per didelė būtų, ir šiaip nepriimtina. Tiesa, gerai, kad iš tų 12 buvo bent vienas nepasidavęs bandos jausmui – juk jei ne jis, vaikinukas, kaltinamas žmogžudyste (nu taip, jis gal tikrai įvykdė nusikaltimą, kas ten žino…), būtų nuteistas. Baisu baisu. Ir svarbiausia, kad tie likę 11 net neturėjo tokios tvirtos nuomonės, tvirtų argumentų, kad sugebėtų išlaikyti nepakeitę verdikto. Nepalaikau tokios teisėtvarkos sistemos. Bet filmas įdomus, pažiūrėčiau turbūt ir dar kartą. Citata:  – I beg pardon…; – “I beg pardon?” What are you so polite about?; – For the same reason you are not: it’s the way I was brought up.

Neliečiamieji – Treileris – Info. Daug kas kalba apie šį filmą – iš kelių žmonių girdėjau, kad labai geras filmas, nu tai kaip jo nepažiūrėjus? Na taip taip, tikėjausi nešokinėt labai per Top’ą ir žiūrėt daugiau-mažiau nuo pradžių, bet nesusilaikiau. Ir kas ten žino, gal ir šis filmas greitai bus Top 100 ar net Top 50 – sparčiai kyla pozicijomis į viršų. Bet šią akimirką, pažiūrėjus filmą ir jį aprašant, jis neblogoj 178 vietoj. Drama kupina komiškų elementų. Ir kas čia man labiausiai matėsi? Kontrastas. Visiški kontrastai tarp visko. Visų pirma, abu pagrindiniai herojai velniškai skiriasi (o kažkuo ir panašūs). Vienas tipo ramus, intelektualus, protingas, sukaupęs krūvas pinigų ir taip toliau ir panašiai. Kitas – be išsilavinimo (bet visgi protingas), energingas, sėdėjęs kalėjime, varganai gyvenantis… Aš nebūčiau aš, jei nepamatyčiau kontrasto tarp odos spalvų. Tiksliau, aš nebūčiau aš, jei to neparašyčiau – pastebi visi, bet tokius dalykus gi reiktų nutylėt. O filmas žavingas. Kuo toliau, tuo labiau mane žavėjo Driss – kuo toliau, tuo labiau atsiskleidė jo vidinių savybių turtingumas, jautrumas. Tiesiog stulbino jo veiksmai, visas elgesys. Kaip toks iš pažiūros grubus, nemandagus, gal net pavojingas vyras (grįžęs iš kalėjimo), sugebėjo rūpestingai prižiūrėti neįgalųjį… Stulbina ir tai, kaip kiekvienas jo veiksmas ar žodžiai turėjo prasmę, buvo tikslūs (turiu omeny, kad toj situacijoj, tuo laiku ir panašiai, joks kitas veiksmas ar kiti žodžiai nebūtų labiau tikę). Išties net įdomu, iki kelintos vietos šis filmas užkops Top’e. Citatos nėr – nemoku prancūziškai, o lietuviškos dėt nenoriu (visgi vertimas vienaip ar kitaip pakeičia mintį, sakinio struktūros patrauklumą ir panašiai). Buvo gerai.

Pabėgimas iš Šoušenko – Treileris – Info. Nu ką gi… Pirma vieta IMDb Top 250! Prieš žiūrėdamas tinkamai nusiteikiau ir išsigandau, kad nepradėčiau filmo žiūrėt per daug kritiškai. Tada atsipalaidavau ir leidau sau mėgautis filmu. Viskas taip ramiai, gražiai pavaizduota, dar tas Morgan Freeman (kuris man visuose filmuose atrodo tokio pat amžiaus) pasakotojo balsas taip raminančiai veikia. Žiūrėjau ir nejaučiau, kaip bėga laikas. Kol galiausiai pasiekiau filmo kulminaciją. Kažko panašaus buvo galima tikėtis, žinoma, bet viskas pateikta neerzinančiai – žiūrėjau ir tikrai mėgavaus. Aišku, filmas man truputį minčių sukėlė (na, kaip ir visi filmai, aišku). Blyn, o kaip aš elgčiausi patekęs į kalėjimą (ir plius dar nepelnytai)? Nors ir bailiai atrodantis, silpnokas fiziškai, bet vidumi labai stiprus Andy Dufresne sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir “prasimušt”. Bet ar pavyktų man? Labai tuo abejoju. Tiesa, ką Andy dar turėjo, tai intelektą. Dieve Dieve, va už tai tikrai pagarba (nu keistai skamba “pagarba už intelektą”, bet nu tikrai pagarba!) – toks sumanumas, tokia išmintis! Tai tik parodė, kad protingas žmogus visose situacijose sugebės išgyventi ir tam net nereikia muskulatūros ar ginklų. Ai, dar neigiamų minčių ir pyktį sukėlė kalėjimo prižiūrėtojas. Nu nafik, koks jis šiukšlė – net protu nesuvokiama, kaip taip galima savanaudiškais tikslais pasmerkti žmogų iki gyvos galvos pūti kalėjime, jei yra šansų jį išteisinti. Šiaip ar taip, filmas man patiko LABAI – tokį būtų galima žiūrėt ir ne vieną kartą. Citata: Nothing stops. Nothing… or you will do the hardest time there is. No more protection from the guards. I’ll pull you out of that one-bunk Hilton and cast you down with the Sodomites. You’ll think you’ve been fucked by a train! And the library? Gone… sealed off, brick-by-brick. We’ll have us a little book barbecue in the yard. They’ll see the flames for miles. We’ll dance around it like wild Injuns! You understand me? Catching my drift?… Or am I being obtuse?

Visada kažkaip įsivaizdavau, maniau, kad išgėrę žmonės parašo… nu ok, PASAKO, įdomesnių dalykų nei girti. Nu tipo paimam žmogų “Tomą X”, kuris blaivas yra eilinis ir neįdomus žmogus, ir jį prigirdom. Tikėtina, kad jis girtas pasirodys bent KIEK drąsesnis, atviresnis, ĮDOMESNIS. Blaivas jis yra lochas, o vat išgėręs tai jau visai nieko toks. Beeet klausimas kyla, kodėl gi taip? Aš dabar po 5 bokalų alaus – prieš 20 min grįžau namo – buvau klasės mini susitikime. Buvo labai faina (keista, kad taip retai susitinku su klasiokais, turint omeny, kad su jais smagu pakalbėt). Su skirtingose specialybėse studijuojančiais įdomu pašnekėt – kitokios žinios, požiūris ir panašiai. Ai, dar pasigirsiu tuo, kas čia ne į temą – padavėja ant čekio užrašė MAN savo tel. nr. (šitas teiginys neatrodytų toks fainas, jei papasakočiau tai, kas liko užkulisiuose, kas paaiškintų, kodėl gi man ji davė savo numerį). Bet still, faktas lieka faktu – padavėja MAN davė savo tel. nr. – fuck you all. Grįžtant prie temos (tipo ale)… Aš išgėriau 5 alaus ir net SAU atrodau daug įdomesnis nei blaivas. BET KODĖL? Aš svarsčiau, kad gal taip yra dėl to, kad žmogus išgėręs linkęs nesigėdyti savęs ir būt atviresnis. Kadangi jis atviresnis, jis tuo pačiu tampa įdomesnis. Ar tai reiškia, kad žmonėms įdomu yra tada, kai žmogus pasakoja asmeniškus dalykus? Čiuju, kad gaaal ne (aš čia subjektyviai rašau, nesiremdamas jokiomis psichologijos teorijomis ir šūdais). Bet gal tiesiog jo įžvalgos yra visai kitokios? Žmogus išgėręs alaus žiūri pro kitą prizmę? Prooo mažiau žiniasklaidos įtakotą (eikit šikt ir fuck off, jei pagalvosit, kad šis žodis netaisyklingas) prizmę? Mistika. Išgėrę žmonės (kurie nelinkę į agresyvumą) yra kūl. Aš irgi biškį kūl dėl to. Mąstau, kad aš savo gyvenimu turėčiau būt patenkintas, bet… Ryt reiks pasiimti automobilį iš pijokavimo vietos.

Skrydis virš gegutės lizdo – Treileris – Info. Pradžioj man netrūko entuziazmo, nes visgi filmas sukasi apie psichiatrinės vidinį gyvenimą. Ne paslaptis, kad kaip tik šiame semestre turiu psichiatrijos įvadą ir penktadieniais mūsų kursas keliauja į Vasaros g. 5, kur tenka bendrauti su realiais pacientais. Kaip ir pakankama priežastis, kad filmas pasirodytų įdomus. Spirgėjau pačioj pradžioj, žavėjausi savimi, kai atpažindavau vieną ar kitą simptomą ir panašiai. Tiesa, sutrikimų dar visai nedaug težinau, tad labai nesireiškiau – geriau patylėt. Bet man pasirodė, kad visai akivaizdus buvo vieno iš pagrindinių herojaus McMurphy sutrikimas – manijos sindromas. Šis sindromas pasireiškia perdėtai pakilia nuotaika, aktyvumu, pasitikėjimu savimi, noru daug kalbėti, imtis daug darbų. Galėjau duot ranką nukirst, kad jam šis sindromas, nes prieš porą savaičių psichiatrinėj gyvai teko tokį pacientą stebėti – panašumų tikrai nemažai. Grįžtant prie filmo, vaizduotas ligoninės gyvenimas kažkaip net nesiskyrė nuo to, kaip tai vaizduojama kituose filmuose – visiškai stereotipinė aplinka. Bet tai gaaal ir ok, nieko ten labai ir neprikursi. Jack Nicholson, nieko keisto, žavėjo savo vaidyba – man jo veido mimikos visada atrodė labai tikslios, išraiškingos. Taip pat įstrigo vyresnioji seselė – labai jau griežta, grubi, valdinga ji buvo. Manau, kad su pacientais truputį švelniau reiktų elgtis. Prajuokino ir ale “apsauginių”, kurie tramdo įsisiautėjusius pacientus, vaidmuo – jie kažkokie lūzeriai, žiopliai, neprofesionaliai dirbantys. Tiesa, nesu rasistas, bet verta paminėti, kad jie visi buvo juodukai (čia tik šiaip pastebėjimas, be jokių išvadų). Siužetas, mano nuomone, kiek silpnokas. Ir jei atsiribojus nuo emocijų, išties man tas filmas neatrodo toks baisiai stiprus, kad būtų vertas 10 vietos Top’e. Iiirrr kaip jau pastebėjo kolegė Leprikonas, pabaiga tikrai netikėta. Niekaip negaliu suprasti motyvacijos, kodėl indėnas taip pasielgė. Nu bet tikrai, kurių galų??? Citata: She was fifteen years old, going on thirty-five, Doc, and she told me she was eighteen, she was very willing, I practically had to take to sewing my pants shut.

Aš esu labai negeras dėdė, nes nuo Ritos (aka Leprikonas) nusižiūrėjau mintį – peržiūrėti ir aprašyti IMDb Top 250 filmus. Kad nebūtų visiška kopija, darysiu truputį kitaip – aš neaprašinėsiu filmų paeiliui. Aprašinėsiu taip, kaip juos žiūrėsiu. Aišku, pradžiai stengsiuos apsiriboti tarkim Top 50 – toliau esančius filmus stengsiuos žiūrėti tik tada, kai būsiu pamatęs pirmojo Top 50 visus filmus (kad nebūtų labai padrikai viskas). Ai, dar aš nerašysiu jiems vertinimo, nes jau pažiūrėjus vieną filmą, nesugebu nuspręsti, kokį balą jam skirti. Tad manau, kad užteks tiesiog mano žodžių, įspūdžių, kuriuose ir atsispindi subjektyvus filmo įvertinimas. Ir dar aš stengsiuos pakopinti citatą iš filmo (jei tik rasiu ją tikslią internete), kuri man įsiminė dėl vienokių ar kitokių priežasčių – galimybė paanalizuoti mane, kodėl gi man įsiminė būtent ta citata. Kaip ten sakoma… Wish me luck :)

Man niekaip nesuprantama, kodėl žmonės kartais elgiasi neprotingai. Kai kurie net sugeba racionaliai viską apmąstyt, tiesiai šviesiai įsivardinti tai, ką daro blogai, ką reiktų pakeisti ir kaip reiktų elgtis toliau. Aš lygiai taip pat… Darau dabar kažką, kas nėra labai protinga ar gerai, bet nesiliaunu to daręs. Ir suprantu, kad vėliau gali būti tik blogiau. Bet kaip mažas užsispyręs vaikas einu toliau tarsi nieko nematydamas, nors išties matau. Sviestas sviestuotas.

Tokiais momentais pagalvoju, kad labai būtų gera “atiduot viską į tavo, viešpatie, rankas”. HA HA. Bet ar būtų garbinga rinktis šį lengviausią kelią? Visiškai ne. Geriau valios ir stiprybės rasti SAVY, o ne išgalvotoje figūroje.

Viskam ateina galas. Šia banalia fraze pradedu Peugeot 106 Rallye S2 galą. Iš pradžių maniau, kad šis paskutinis įrašas bus tiesiog trumpas papasakojimas (ale atsisveikinimas) apie tai, kaip aš jį pardaviau kitam laimingam žmogeliui. Bet viskas pasisuko biškutuką kiton pusėn.

2012-02-13 – praėjau TA. Galų gale automobilis be problemų gali važinėtis gatvėmis, nebijodamas, kad nubaus dėdės policininkai už važinėjimą be TA. Automobilis visiškai tvarkingas – tiek techniškai, tiek popieriškai. Laimingas sau važinėjau gatvėmis, bet mintyse žinojau, kokia bus tolesnė veiksmų eiga. Mintyse jau kurpiau automobilio pardavimo skelbimo tekstą! Gal dėl ankstesnių gedimų ir problemų, gal dėl kokių kitų priežasčių, noriu automobilį parduoti. Tiesiog kai jam išleista tiek daug pinigų, jis taip ilgai prastovėjo nejudintas su užkalusiu varikliu, rankos tarsi nusvyra, ant automobilio tiesiog nebestovi. Ir nors tai nėra baisiai racionalus sprendimas, bet aš vis vien tvirtai nusprendžiau – automobilį parduodu! Skelbimą įdėjau tą pačią dieną, kai praėjau TA. Ilgut ilgutėlį tekstą parašiau – apie visus atliktus darbus, apie visus pliusus, apie visus trūkumus… Viską viską atskleidžiau ir nustačiau pradinę 3700 litų kainą. Ėjo savaitė, ėjo kita, bet skambučio nesulaukiau nei vieno (nors buvo nemažai nuomonių ir komentarų, kad kaina gera, kad automobilis fainas, tinkamas slalomams ir taip toliau, ir panašiai). Norėčiau parašyt “ėjo trečia savaitė”, bet tik prasidėjus tai trečiai savaitei, viskas apsivertė aukštyn kojom.

2012-02-28 – ne, aš su Pežuku neapsiverčiau. Man tiesiog įvažiavo į galą didelis ir baisus Chrysler Voyager. Važiavau aš antradienio rytą į paskaitas. Ramiai sau, neskubėdamas – vis vien kamščiai, o ir energijos kažkaip nebuvo lakstymui (sunku man rytais prasibudinti). Geležinio vilko gatvė, tiltas per Nerį – važiuoju sau pirma juosta, jau net įsijungiau dešinį posūkį nusukimui nuo tilto į Goštauto gatvę… O tada priešais mane automobiliai pradėjo staigiai stabdyti. Kadangi niekada nevažiuoju prisiklijavęs prie šiknos ir mano stabdžiai geri, sustojau dar padoriu atstumu nuo automobilio priešais. Žvilgt į veidrodėlį – matau artėjantį automobilį. Suėmiau vairą stipriau, nes kol kas nebuvo kur dingt. Automobilis priešais pradėjo judėt, bet supratau, kad niekaip nespėsiu, tai laikiau stipriau stabdį, kad tik kuo mažiau nuslysčiau į priekį. BUM. Mačiau, kad buvau netoli priešais važiuojančio automobilio galo, bet jis spėjo pasprukt – nors tiek gerai. Atsidūsau, rankos dreba… Smūgis buvo pakankamai stiprus! Išlipau, rankas tik į šonus išskėčiau, kažką bandžiau sakyt, kažką ir pasakiau. Kiek pamenu “ką tu padarei?” klausiau kaltininko. Dar kalbėjau, kad čia retas modelis ir niekada nebuvo daužtas, o jis va ėmė ir sudaužė. Žmogus ramiai atsiprašė ir pasiūlė nuvažiuot į Statoil’ą po tiltu susipildyti dokumentų. Aš prieš tai nusifotkinau biškį, kad turėčiau bent minimalių įrodymų, jei anas sugalvotų pasprukt. Šiaip ne taip nuriedėjau aš iki to Statoil’o (pas mane trynėsi galinis dešinys ratas į kažką). Susipildėm mes ten tą deklaraciją ir skambtelėjau Mantui, kad atlėktų pasigrožėt. Palikau tą Pežuką po tiltu, tegul stovi jis sau. Berods jau kitą dieną atvažiavo LD vertintojas, kuris viską sufotkino, apžiūrėjo, pasižymėjo. Automobiliui padaryta žala buvo visai nemenka. Galinis bamperis lūžo į daugybę dalių, bagažinės dangtis sulinko, galinis dešinys sparnas irgi truputį įlinko, bet baisiausias vaizdas viduje – susilankstęs bagažinės dugnas. Neįmanoma net per jėgą atidaryt bagažinės dangčio! Ai ir dar išlūžo vairuotojo sėdynės priekiniai tvirtinimai (nustebau, bet vertintojas sakė, kad tokie dalykai pasitaiko). Praėjus vos kelioms dienoms po žalos įvertinimo, sulaukiau skambučio su galutinėmis naujienomis. LD mano automobilio rinkos kainą įvertino 3300 lt, o padaryta žala siekia 3900 lt. Natūralu, kad taisyti Pežuko, jų nuomone, visiškai neapsimoka. Todėl paskaičiavę ir minusavę likutinę vertę, jie man išmokėjo 2209 lt. Nemeluosiu sakydamas, kad norėjau ir tikėjausi daugiau, bet buvau nusistatęs ribą 2000 lt, kurią pasiekęs nesikreipsiu į nepriklausomus vertintojus. Tą ribą aš ir pasiekiau!

2012-03-02 – įdėjau naują (šįkart jau daužto) Pežuko skelbimą už pradinę 1500 lt kainą neįskaičiuojant vasarinių ratų komplekto (+400 lt). O koks susidomėjimas!!! Iš pradžių paskambino vienas žmogus ir jau buvo nutaręs pirkti, bet po valandos apsigalvojo. Tada šeštadienio rytą atvažiavo jaunuoliai apžiūrėti automobilio, bet jiems kažkas neįtiko. Ir po jų prasidėjo tikrasis susidomėjimo pliūpsnis. Automobilį su vasariniais ratais už 1800 lt rezervavo Peugeot Klubo narys. Tada už jo nusidriekė dar 3 žmonių eilė, kuriems pažadėjau pranešt, jei užsirezervavęs asmuo automobilio nenupirktų. Ot buvau laimingas tokiu pasisekimu – nereiks ilgai laukt pinigųųų (jau buvau nusižiūrėjęs naują pirkinį). Porą dienų prieš parduodant, neskaitant pirkėjo, eilėj jau buvo 6 žmonės!

2012-03-09 – automobilis parduotas už 1700 lt, jis perrašomas, atsisveikinu su juo. Tikiuosi dar jį pamatyti kur nors mieste ar kokiame slalome. Naujasis savininkas žada jį susitvarkyti, kad galėtų kasdien važinėti! Mano nuomone, tai nelabai tinkamas sprendimas, kadangi kėbulo būklė (ne tik mušimo) nekokia, kuro sąnaudos nemažos (8-9 litrai mieste), o ir nelabai jis patogus kasdienai. Pirkėjas žino visą informaciją apie automobilį, bet vis vien nusprendė taisytis. Jis tikisi, kad sąnaudos bus apie 6,5-7 litrai šimtui km mieste. Aš tuo laaabai abejoju, bet čia jo sprendimas, tegul daro kaip nori (automobiliu šiaip smagiau slalomuose važinėt).

Automobilį turėjau nuo 2010-08-18 iki 2012-03-09. Per tą laiką pravažiavau 10 035 km, o benzinui išleidau 4127,29 lt. Duomenys iš Spritmonitor.de.

“106” kategorija blog’e pasibaigė, bet ji bent kurį laiką išliks (kol neprireiks vietos meniu juostoje kitoms kategorijoms).