2014 09 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Pastebėjimai ir naujienos

Facebooke kažkas palaikino puslapį “Austėjos papuošalai”. Pagalvojau, kad nu kaip gerai, kad papuošalų kūrėjos vardas toks lietuviškas. Kaip skambėtų “Katažynos papuošalai” arba “Sergėjaus papuošalai”. Iškart į galvą ateina stereotipai (jo, aš jais dažnai vadovaujuos, nes nors darbe tenka susidurti su visokių tautybių žmonėmis, stereotipų taip ir nepavyksta sulaužyt) ir jau vaizduotė piešia rūžavo leopardo Katažynos auskarus. O va visokioms Gabijoms, Austėjoms, Rugilėms tai nors imt ir daryt ką nors po savu vardu. “Rugilės arbatžolės” versus “Oksanos arbatžolės”. Bet gal čia tik man.

Yra žmonių, kurie baisiai daug šneka. Aš nemoku kažkaip pasakyt, gal perdiem mandagus kartais būnu. O tikrai norėčiau pasakyt, kad nustotų, nueitų, pasislėptų ir nebesirodytų. Vat yra toks kolega vairuotojas, nu šneka ir šneka jis. Ir neduokdie netyčia leisi jam suprast, kad nieko neveiki ir niekur neskubi… Kaip kokį grobį tada pamatys tave ir šnekės. Ir net neina suprast, kaip jam taip išeina apie nieką. Ir dar greitakalbe. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kiek kartų man yra tekę su juo susidurt, bet jau kažkokį jo vengimą išsiugdžiau.

Perku butą. Pasirašiau jau preliminarią sutartį, sumokėjau 10% buto kainos… Bliamba, čia jau tokie suaugėliški dalykai ir taip keistai jaučiuos. Bet ta prasme labai gera. Tarsi kažkas manyje uždėjo approvalo varnelę ir dėl to pats jaučiuos tvirčiau dėl savo gyvenimo ir ateities. Lyg paskolos suteikimas tuo pačiu užtvirtina tai, kad aš suaugęs. Suprantu, kad taip nėra, bet pats veiksmas vis tiek priduoda kažką gero prie savivertės. Reikės kreiptis į kolegas architektus dėl interjero dizaino.

Bauginančiai vis toliau ir tvirčiau džiaugiuos tuo, kad neturiu antros pusės.

Biškį laisviau jaučiuos. Tarkim vairuodamas nebesigėdiju dainuot ir judėt pagal mėgstamą muziką. Net jei ta muzika yra kokia nors “Katy Perry – This Is How We Do”. Nu ok, biškį gėda, bet pasiryžau ir bloge parašyt, kad čia viena iš dainų dėl kurių gėda, bet man patinka. Ir va važiuoju, tūsinu sau vienas ir kartais kai mane pamato aplinkiniai ar kiti vairuotojai, tai dabar aš NE VISADA nustoju tūsint. Kartais pasidaro dzin, kad jie žiūri ir juokias. Nu bet dar trūksta biškį. Bet labai geras jausmas taip atsipalaidavus džiaugtis.

Šokau parašiutu: https://www.youtube.com/watch?v=az6CjD9awN0

Gyventi labai gera.