2013 03 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Baltarusija ir trumpai apie pokyčius

Seniai rašiau, daug papasakoti noriu. Žinoma, tai nebus labai įdomūs dalykai kai kuriems, beeet žinau, kad kai kurie vistiek skaitys.

Važiavau per Valentino dieną į Baltarusiją. Nu jau labai reikėjo, nes nebeturėjau sau dyzelio. Nu taip, šventė gi, viską ten. Ypač dar kai turiu moterį, tai tikrai patampa švente. Tai aš gudruolis nuteikiau ją, kad tikrai nespėsiu grįžti ir šitaip nustebinau ją barake su rože dantyse ir balionais, ir saldainiais. Nu krč, čia net ne tame esmė toj Valentino dienoj, bet va jau išdaviau savo kičinį ir saldų elgesį su rože nasruose. Valentino diena čia įtakos turėjo tik tame, kad aš skubėjau grįžt dar padoriu laiku, kad spėčiau planą atlikt. Tai va. Kai važiavau į priekį, muitinėje manęs viena moteris paprašė, kad mestelėčiau ją iki artimiausio miestelio. Nu aš, kaip koks gerasis samarietis sutikau. Dar pagalvojau “nu koks aš geras”. Taip pagalvojus, mano altruistiškas elgesys dažniausiai turi egocentrišką motyvą/šaknį/pradmenį ar kaip dar mandriau pasakyt… Pavežiau aš ją. Pravažiavęs tą pirmąjį miestelį (Beniakonys), autobusų stotelėje dar pagriebiau tranzuojančią 13-14 metų mergaitę, kuri paprašė mestelt iki Varanavo (mano galutinis tikslas, kuriame prisipylęs dyzelio sukuos atgal į Vilnių). Važiuoju ir galvoju “nu koks aš geras, nu koks geras”. Toptelėjo tada mintis, kad jei tikėčiau Karma (yra durna lietuvių muzikos grupė tokiu pavadinimu), tai važiuojant atgal neturėčiau užtrukti muitinėj ir greitai praslysti pro patikrinimus. Taip taip, suprantu, kad remiantis karmos principu, tas gėris už gerą darbą neturi ateit iškart, ateina po kurio laiko, nu bet nu tarkim. Čia for fun tokia mintis šmestelėjo. Heh, seniai rašiau, tai labai daug ir smulkiai rašyt norisi. Ir žinau, kad mintys šokinėja, bet man toks rašymo stiliukas labiau patinka. Ir taip pat labiau atskleidžia… nu viską geriau atskleidžia ir parodo. Nuoširdžiau. Kur aš baigiau? Ai nu. Tai jau sukausi iš degalinės atgal į Vilniaus pusę, galvojau apie tą karmą… Nu ir tikrai eilės beveik nebuvo, greit pravažiavau pro baltarusus, o ir neutraliojoje zonoje ilgai nestovėjau – lietuviai įsileido pas save. Atėjo lietuvis muitininkas, žiūri žiūri. Atidariau bagažinę. Kol į ją spoksojo, su koja paspardė kuro baką/dugną iš apačios. “Man atrodo, kad pas jus dvigubas dugnas”. Nusijuokiau (bet tikrai nusijuokiau) ir pasakiau, kad nieko ten nedarytų po mašinos pirkimo ir nė karto nei vienam muitininkui nebuvo kilus tokia mintis. Paprašė dar, kad atsarginį ratą parodyčiau. Man tai jokių problemų, žinau, kad nieko neras, nes aš nematau tikslo dėl kelių litų rizikuot. “Važiuojam į garažą”. Pasimečiau, pradėjau klaust “o tai kur jis yra?”. Kadangi nežinojau nieko, tai pirmu bėgiu riedėjau paskui pėsčiom einantį muitininką. Dar šyptelėjau iš ironijos, iš to, kad “gerasis samarietis” paprašytas į garažą, kuriame dažnai išardo automobilius iki smulkmenų. Atidarė vartus, o ten diiidelis angaras (kad ir sunkvežimiai tilptų). Nuriedėjau iki tikrinimo vietos (virš duobės). Šalia buvo paaukštinta platforma ant kurios voliojosi tiek įrankių, kiek servisuose (mažesniuose) net nebūna. Ir belenkaip išmėtyti, išbarstyti. Tarp įrankių pastebėjau net guminę santechninę pompą mediniu kotu, naudojama užsikimšusiems vamzdžiams, bulgarkę ir panašiai. Vyrai pasiruošę rimtai. Nuėjo jis į tą duobę… Blyn, galvojau jau minimum pusvalandį man čia viskas užtruks, vėluosiu nustebint savo moters vakarietiškos saldžios šventės proga. Nu bet ar galima Golfą tikrint tiek laiko? Ten gi nieko nėra – maža, kiaura mašina. Dar galines sėdynes palanksčiau – radau galinius saugos diržus ten! Tuo pačiu apžiūrėjau kėbulą – vis dar nesupuvo niekas – džiugu. Nu tai pakankino mane 10 minučių. Nieko nerado ir pasiuntė namo. Bet kodėl tai buvo verta aprašyt? O todėl, kad aš pasirodžiau kaip gerasis samarietis. Dabar keiskit nuomonę apie manę į gerąją pusę.

Kitas dalykas, kuris vertas aprašymo, tai naujiena, kad aš persikrausčiau! Tai įvyko vasario 17 dieną. Ir aš galų gale iš tėvų (mamos ir močiutės) namų išsikėliau ir galiu gyvent savarankiškesnį gyvenimą. Už tai reiktų dėkoti Ritai, kuri leido nuomotis iš jos kambarį labai man palankiomis sąlygomis. Jei ne ji, neturėčiau finansinės galimybės pabėgti nuo tėvų. Bet va pragyvenau jau daugiau nei 2 savaites ir taaaip gera gyvent savarankiškiau. Toks atsipalaidavimas, toks malonus savarankiškumo jausmas… Ir labiau suaugęs jaučiuos. Tai irgi labai gerai.

Vėl apie Baltarusiją. Važiavau pirmadienį. Vėl muitinėje pėstysis pasiprašė būt pavėžintas. Šįkart vyriokas ir kalbantis lietuviškai. Pakalbėjom pakeliui (baigęs kažką VU univere, turėjo reikalų su lietuvių kalbos kultūros egzu). Jo žmona iš Baltarusijos, tai puikiai pavyko aptarti Lietuvos vs. Baltarusijos situacijos. Aš pradėjau kalbą su mintimi, kad Lietuvoj gi geriau gyvent, nepaisant to, kad lietuviai (kurie nevažiuoja į Baltarusiją) galvoja, kad baltarusai gyvena geriau dėl to, kad jie į Lietuvą su naujom mašinom važinėja. Jis tai patvirtino. Baltarusijoj pigus kuras ir pigus buto išlaikymas. Bet tik tiek. Maisto produktai tik kai kurie pigesni nei Lietuvoje (cukrus, grikiai). Visa kita ten brangiau. O ir pasirinkimas skurdus. Jo žmonai lietuviai (gyvena Lietuvoje jau 4-5 metus) atrodo ir šiltesnis, ir draugiškesni. Juokinga, nes lietuviai juk tokie nėra, bet vadinas, kad baltarusai bjauresni… Dar labai dėkingas tam pakeleiviui, kad parodė Varanave parduotuvę, kuri dirba iki 24h, nes aš žinojau tik dirbančią iki 21h. Dar už tą trumpą pametėjimą ir rublių gavau. Davė net 15000 (tūūūkstančiai moka už pavežėjimą). Aišku, tai yra apie 4,5lt, bet vistiek malonus gestas. Kiekviena patirtis, pabendravimas su žmogumi (kad ir kokio išsilavinimo jis būtų) vistiek turi kažką teigiamo. Aišku, priklauso nuo požiūrio… Bet aš visame komunikavime (net ir su durniais) matau ir tam tikrų pliusų, net jei jie ir egocentriški.