Tarakonaz

Autobusiniai paburbėjimai #6

Darosi bloga nuo lietuvių prioriteto gert ir pistis. Atrodo, nėra svarbesnių dalykų. Dar paėst. Čia mano tokie šv. Valentino dienos įspūdžiai. Tokių primityvių poreikių tenkinimas ir nuolatinis šnekėjimas vien apie tai… Kiek galima? Nekalbu apie savo draugus. Kalbu apie nepažįstamuosius. Apie keleivius. Ir pats įsiveliu į tas kalbas, nes bendraut kažkaip tenka. Linkčioju galvą kai ďžiaugiasi sugebėję išgert litrą “ant galvos” ir išpisę kokią apsvaigusią mergužėlę.

Bedarbiai tinginiai. Nepatenkinti ir besiskundžiantys viskuo. Kviečia taksi, po ranka cigaretės ir bambalys. Važiuoja į lošimo automatus. Smirda nesiprausę, sudaužyti veidai patinę ir nuo alkoholio. Ch****a jiems, mat, čia Lietuvoj. Nesirūpina valstybė jais. Neduoda jiems to ir ano, lyg turėtų duot.

Pasileidusios be savigarbos mergiščios. Lipa ant pirmo pamojavusio pinigais. O jei nei vienas nepamojuoja, lips ir ant taksisto. Savęs negerbia ir siekia būti gerbiamos kitų. Nori rožių, šokolado ir papuošalų.

Aš suprantu, kad yra kita visų šių atvejų pusė. Bet paburbėti irgi sveika.

Rašyti komentarą