2009 12 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Vau, net nustebau

Nustebau, kad palengvėjo. Veikiausiai sunkiai buvau besuprantantis jausmus, kad nejaučiau to, kad slegia. O dabar pasidarė lengva. :)

Ir nebūčiau net pagalvojęs, kad geriau be nieko, nei su belenkuo. O visgi pasirodo…

O man dar veikiausiai neišnyko… Nu tie, senieji arbūziniai jausmai.

It’s good to be 100% single again.

Tarakonaz

NEXT fucking LEVEL?

O kas yra aukštesnis lygis, imant statistinę visuomenę kaip pradinį žaidimo lygį? Jei aš žiūrėdamas į visuomenę matau jos buką paklusimą religijai, tai aš esu aukščiau už ją (visgi statistinė visuomenė yra religinga)? Ir ne tik religija man atrodo keistai, nesuprantamai paviršutiniška ir buka. Kad ir visa tvarka aplink. Gyvūnų rūšis susikurė miestus, pasistatė namus, turi daiktus, kuriuos valdo savo kūnu ir taip neva gyvena; eina miegot temstant, keliasi švintant. Juk tai tokios bejėgės būtybės – visiškai paklustama gamtai ir prie jos prisitaikoma. Visa žmonija kaip skruzdės. Vienintelis pranašumas prieš skruzdes – mes galim jas sumindžiot. Mes turim ritualus, įvairius simbolius, kuriuos patys sugalvojom ir laikom proto padariniu. Ir trapumas vis didėja. Žmonija vis silpnėja – pakanka atimt iš dirbančio žmogaus (arba paauglio) mobilųjį telefoną, kompiuterį ir jis palūžta. O jei visame pasaulyje dingtų elektra, įvyktų milžiniškas, nevaldomas chaosas, privesiantis žmoniją prie išprotėjimo arba susinaikinimo. Viskas vyktų kaip apspjaudytame skruzdėlyne (kalbu apie tuos miestietiškus mažus skruzdėlynus tarp šaligatvio plytelių).

Kokie veiksmai, kokios vertybės, kas apskritai nuveda į kitą lygį? Tai jei aš galiu gyventi be mobiliojo telefono, kompiuterio, elektros, tai aš kitame lygyje? Nu kad ne. Galbūt kaip tik žemesniame lygyje? O jei aš nepuošiu per Kalėdas eglutės, tai aš gal jau kitame lygyje? Nu irgi ne – čia tik šiaip paprastas veiksmas be jokios gilesnės prasmės… Ar turi būt apčiuopiami pasiekimai, kurie būtent ir nukelia į kitą lygį? O gal pasiekimai yra tas pats lygis, bet į jį įkrentama dar labiau ir sunkiau peržengt į kitą? Kaip pavyzdį galima paimti paaukštinimą darbe, kurio nemėgsti (geriau pagalvojus, net nesvarbu, ar tu mėgsti tą darbą, ar ne). Bet tai labai paprastas, paviršutiniškas pavyzdys. Kalbu apie gilesnę prasmę. Ne vien apie darbą, bet apie gyvenimą. Pavyzdys, kai visa materialinė gerovė metama ir išvažiuojama dirbt savanoriu į Afriką, irgi netinka. Aš kalbu apie… žmogiškumo, egzistencijos, asmenybės, intelekto mišinį. Kur yra tas slenkstis, kurį peržengęs atsiduri aukštesniame lygyje už kitus? Ir ne apie socialinius sluoksnius aš kalbu. Ar apskritai yra koks nors kitas lygis? Nu taip, turi būt… Bet ar jis skirtas žmonėms? Gal ten jau tobulesnių būtybių ne iš mūsų planetos lygis?

Žinau! Įmanoma įžengti į kitą lygį tik visiems kart. Turiu omeny kiekvieną pasaulyje esantį žmogų. Net jei bent vienas iš tų milijardų nesugeba įžengt, nepavyks niekam. O tas žingsnis turi būt tokio didelio masto, kaip visi buvę žingsniai tarp homikų habilių, erektų, sapiensų…

Vėl aš prirašiau per daug, kad kas skaitytų…

Tarakonaz

Spider-Man trilogija

1. Parkeris buvo tikras duchas, kad po voro įkandimo nepasakė apie tai mokslininkams. O šiaip visai nieko. Gražiai jis ten supuojasi ant savo siūlų. Bet va manęs neįtikino, kad iš Parkerio mokykloj šaipytųsi. Linksmai, nuotaikingai susižiūrėjo filmas, todėl ir neturiu ką ir bepasakyt. 8/10.
2. Man visiškai nepatiko, kad tiek daug žmonių sužinojo apie Žmogaus Voro tapatybę… Vaje, kaip dramatiška – geriausias draugas sužinojo, kad jo nekenčiamas Žmogus Voras yra jo geriausias draugas. Ir tai dar ne viskas. Taip pat ir MJ sužino, kad Parkeris – Žmogus Voras. AJAJAI!!! Kaip tai viską neva paaiškina!!! PTFU. Nu bet bliamba, kaip mane dar erzino meilės vingiai šioj daly. Nu visiškas absurdas. Parkeris šimtą kartų kartoja, kad jiedu negali būt kartu dėl to, kad tai būtų per daug pavojinga MJ – visgi jis turi priešų. Va-jė-zau. Dzin, kad ir pirmoj, ir antroj daly MJ tampa blogiečių grobiu/įkaitu. Tai kokia dar didesnė rizika gali būt? Taip pat panašu, kad trečioj daly (rašau dar nematęs trečios dalies) priešas bus Parkerio draugas Bilas, o jis žino viską – ir tai, kad Parkeris – Žmogus Voras, ir tai, kad jis myli MJ. Nu tai kokia tada prasmė? Gerai nors tiek, kad MJ sugalvojo pabėgt iš vestuvių ir surizikuot. 6/10.
3. Per daug priešų. Nu šitas nu bl… Nu toks neįdomus, toks jau, hm. Aišku, jei būčiau nematęs pirmųjų dviejų, tai gal ok. Bet jei žiūrint visus iš eilės, tai šitame nieko naujo ir įdomaus nebėra. Bet gražus, malonus akiai – ypač juodieji šliužai labai dailiai, glotniai judėjo, klijavosi prie kūno. 4/10.

Tarakonaz

Kinija/gyvatės

1. Ėjau su kažkuo (kažkokia graži moteris) Kinijos oro uoste. Ėjom pro dviviečius staliukus, kurie visi buvo užimti. Ieškojom žmonių, su kuriais galėtume susišnekėt. Kažkodėl visus azijiečius praeidavau ir štai prie paskutinio staliuko sustojom – du baltieji čiuveliai. Pradėjo kalbėt lietuviškai: ‘ei, jūs ieškot kvadratinių picų?’. Nieko neatsakėm ir mus nuvedė. Ėjom pro parduotuvėles, čiuvelis vis ką nors komentuodavo, rodydavo pirštu. Praėjom bene šimtą tokių parduotuvių ir prie paskutinės (nebebuvo daugiau kur eit – akligatvis) pasakė ‘rasite jų čia’. Nusipirkom kvadratinių picų.
2. Kambarys pilnas gyvačių. Tai kambarys su mediniais pusantro metro aukščio stulpeliais, ant kurių viršaus pritvirtinti mediniai pusmetrio skersmens skrituliai, ant kurių kaip tik ir yra po gyvatę. Tarpai tarp gyvačių namukų vos pakankami praėjimui nepasisukus šonu. Ir jos puola (prisimenu, kaip išvengdavau kai kurių, atsilošdamas atgal, bet tik ką tik suvokiau, kad tada turėtų pult iš kitos pusės, bet turbūt nepuolė). Praėjau pro kambarį su kažkokiu čiuvu. Jis turėjo futbolo kamuolį. Patekom į žalią aikštę su vienais futbolo vartais. Švilpukas. Atbėgo daug vaikų ir visi pradėjom žaist. O aš buvau anei teisėjas, anei žiūrovas, anei žaidėjas. Po varžybų reikėjo eit atgal. Ir vėl tos gyvatės. Vieną nučiupau už gerklės ir ją numečiau kažkur.

Tarakonaz

noriunoriu-reikia

Uf. Aš taip noriu (jei stipriai noriu, vadinasi, kad reikia) su keliais žmonėmis (po vieną) nueit išgert arbatos ir išsišnekėt! Trumpas sąrašiukas: SŽ, GG, GL, RJ, RT (eilės tvarka nieko nereiškia). Kaip būtų šaunu kuo greičiau pasveikt ir suspėt į visas arbatėles dar šiais metais. Žinau, kad taip nepavyks, bet pasvajot ir bandyt gi galima. O aš dar sugalvojęs fainas (mano akimis žvelgiant) Kalėdines dovanas, bet jų net nepradėjęs (turiu pasiteisinimą! – egzai buvo, o tą pačią dieną, kai jie baigėsi – susirgau), todėl turbūt man (tiksliau, dovanų receiveriams) iki pat sausio galo bus Kalėdos.

Hey, bet tikrai labai dažnai reikia po kokių nors žodžių pridėt kokią nors pastabą, kad merginos nepadarytų savo išvadų, interpretacijų ir neužduotų bukų klausimų. Tiesiog baisu. Kiekvienas žodis turi būt atsargiai pasvertas. Ir ne, SŽ, tai ne tik tavo atveju, taip labai dažnai.

Viskas, nebešneku.

Tarakonaz

Touch and Go!!!

Ši grupė – vienas iš keletos dalykų, kurie praskaidrina man nuotaiką ir keeps me going šią pastarąją savaitę.



Dar: Tango in Harlem, So Hot, Life’s a Beach… O aš einu toliau moookytis…

Tarakonaz

nu Be Pavadinimo

Dvi naktis iš eilės užmiegu tomis pačiomis mintimis. Taip turbūt bus ir šią naktį… Ir jos nepalieka manęs ramybėj. Iš jų išsirutulioja kitos ir dar stipriau prie manęs lenda. ‘O jeigu?’. Sapnams tai irgi padarė įtaką. Jie neaiškūs, negaliu jų nupasakot. Bet sapnavimas neramus, nemalonus ir visoks kitoks blogas. Tik paryčiais pavyksta pasapnuot ką nors gražesnio. Kad ir šįryt. Prabudau 9 valandą, pavalgiau, bet dar nutariau nusnūst, nes visiškai nesijaučiau pailsėjęs. Sapnai neleidžia ilsėtis. Pasnaudžiau iki 12 ar 13 valandos ir atsigavau nors kažkiek… Ir susapnavau tokį keistai juokingą sapną: buvo Vaitkevičiaus paskaita (ji ir realiai vyko tuo metu, kol aš snaudžiau) ir aš sėdėjau va toj vietoj (aš žinau tą vietą, bet nenupasakosiu gi) ir žvalgiausi – iš 78 psichų, tebuvo ~10-15. Ir juokiaus iš to…

Tarakonaz

Solipsizmas – psichinis sutrikimas?

Solipsizmas – filosofinė idėja, teigianti, kad individo sąmonė yra vienintelis dalykas, kuris egzistuoja ir dėl kurios jis gali būti tikras. Visa materiali aplinka, kitų žmonių elgesys ir protas tėra solipsisto sukurta tikrovė jo paties sąmonėje. Ir išties, šios hipotezės niekada nebus galima atsisakyti vien dėl to, kad žmogui jokiais būdais nepavyks visiškai įsijausti į kitą žmogų, į jo sąmonę. Kitaip tariant, neįmanoma pamatyt pasaulio kito žmogaus akimis. Tačiau taip pat nepakanka argumentų, kad ši idėja būtų pagrįsta. Solipsistus būtų galima sulyginti su žmonėmis, kurie netiki tuo, ko negalima paliesti; šiuo konkrečiu atveju – solipsistai netiki tuo, ko nejaučia visa savo esybe, visa savo sąmone.

Pirmasis solipsizmą paminėjo graikų sofistas Gorgijus ir išdėstė 3 pagrindines tezes:

  • Niekas neegzistuoja;
  • Net jei kas nors ir egzistuoja, apie tai nieko nežinome;
  • Ir net jei gali būt kas nors žinoma, žinios apie tai negali būt perduotos kitiems.

Pagrindinis šio filosofo tikslas buvo parodyti tai, kad objektyvios žinios realiai yra neįmanomos, nes visais atvejais yra remiamasi subjektyvia pasaulėžiūra. Žmogus juk nežino, ar tikrai kiti tuos pačius dalykus mato ir jaučia lygiai taip pat – galbūt dėl to ir atsiranda nuomonių išsiskyrimai net ir paprasčiausiuose dalykuose – tokiuose kaip „gražiausia spalva“, „skaniausias maistas“ ir panašiai. Galbūt atsiras sakančių, kad spalvas galima atskirti pagal bangų ilgį ir dažnį, tačiau tai nėra tas pats, kas sąmonės suvokimas, nes visi jutimai yra individualūs.

Žinoma, visada atsiranda skeptikų, kurie gana smarkiai kritikuoja šią idėją ir sieja ją su psichiniais sutrikimais. Vadinamasis „solipsistinis sindromas“ dažniausiai patiriamas į kosmosą ilgesniam laikui išskridusių kosmonautų. Taip nutinka dėl to, kad jie yra toli nuo žmonijos, aplink juos daug laisvos erdvės, kurioje sąmonė ir „sužaidžia“ – kosmonautas pradeda nebeatskirti tikrovės nuo vaizduotės vaisių. Dėl to į kosmosą iškeliavusiems žmonėms rekomenduojama kosminėse stotyse auginti kokį nors augalą ar gyvūną, kad būtų matomas jo pokytis – statiški vaizdai skatina sąmonės „žaidimus“.

Išprotėti tikint solipsistinėmis idėjomis yra labai nesunku. Galima pabandyti numatyti išprotėjimo seką: žmogus, įsitikinęs savo sąmonės, kaip vienintelės visame kame, egzistavimu, pradeda galvoti, kad viskas aplink jį yra netikra, sukurta jo paties sąmonės (pagrindinis solipsistinis principas). Tolimesnė eiga būtų prasmės ieškojimas gyvenime – klausimai „kodėl aš turėčiau ką nors daryti, jei visa tai yra netikra?“, „kokia gyvenimo prasmė, jei viskas aplinkui yra netikra?“ kyla tiesiog savaime, nes žmogus pratęs ieškoti priežasčių, o dar ir pasigendama prasmės po to, kai pradedama galvoti, kad be tavęs daugiau nieko nėra. Kadangi atsakymų, kurie paskatintų toliau gyventi prasmingai, nėra, žmogus pradeda abejingai žiūrėti į visą jį supančią aplinką – visas gyvenimas pradeda atrodyti absurdiškai. Juk kokia prasmė yra dirbti, kurti šeimą, išvis kažką daryti, jei tai yra netikra? Tai tera savęs apgaudinėjimas, įtikinėjimas, kad gyveni realų gyvenimą – visiškas absurdas.

Fenomenologijos pradininkas E. Huserlis yra sakęs: „Ar negali būti taip, kad mes visi išprotėtume ir tada dauguma subjektų gyventų nesiremdami gyvenamu pasauliu, be jokios bendrumo patirties? Tada mes turėtume reikalą su daugybe solipsistinių subjektų“. Citatoje labai aiškiai matosi mintis esą solipsistai – išprotėję. Tačiau buvo ir kitaip manančių – L. Vitgenšteinas teigia, kad „solipsizmas, jei jo griežtai laikomasi, sutampa su grynu realizmu“. Ar dėl to būtų įmanoma teigti, kad L. Vitgenšteinas yra išprotėjęs? Veikiausiai ne. Pasidavimas solipsistinėms idėjoms ir išprotėjimas priklauso nuo žmogaus vidinės stiprybės ir proto racionalumo. Užkietėję solipsistai galbūt „žaidžia“ gyvenimą, gyvenimo prasmę mato vien dėl azartinių paskatų kuo geriau „sužaisti“ (nugyventi) gyvenimą. Turbūt yra ir kitų psichologinių paskatų – pavyzdžiui, smalsumas – kai kuriems įdomu, kokią tikrovę sąmonė sugebės sukurt, kaip stipriai toji tikrovė nustebins. Todėl net tokie argumentai prieš solipsizmą, kaip „jei nėra realaus gyvenimo tikslo, jei idėja negarantuoja geresnio, laimingesnio gyvenimo, tai kur yra prasmė solipsistui išvis gyventi, o ne mirti?“ yra nieko verti.

Teko perskaityti labai įvairių teiginių („nuo solipsizmo iki schizofrenijos – vienas žingsnis“; „jei solipsistai nebūtų užsidarę savo apmąstymų kambariukuose, jie būtų uždaryti kitur – psichiatrinėje“), tačiau jie nesumenkina solipsizmo, kaip gyvenimo teorijos žavingumo. Juk visas žavesys tame ir yra, kad šios idėjos neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti, o gilinantis į ją, kaskart galvoje gimsta vis įdomesnių ir šviežesnių minčių. Drįsčiau teigti, solipsizmas yra viena iš kelių filosofijos teorijų, kuri sukelia tiek daug minčių ir tokią didelę laisvę ją interpretuoti.

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)
Krakatukų miestelis. Džozefina (II)

Prisimindama paskutinįjį susitikimą su Juzefu, Džozefina nuliūdo. Ji suprato, kad Juzefo jausmai jai nė kiek nepasikeitė. Tačiau Džozefinos – pasikeitė. Ir tai buvo skaudžiausia. Džozefina jautėsi atsakinga ne tik už save, bet ir už Juzefą, jo širdį bei jausmus. Juk kas kitas, jei ne ji tąją nekaltą, nepatyrusią gyvenimo išdavysčių ir pajuokų širdį sudaužė. Bet ne, čia netiktų sakyti ‘sudaužė’, juk kiekviename, širdį veriančiame, skausme yra ir džiaugsmo, kuris, žinoma, mums būna suprantamas tik po kurio laiko. Be to, žavioji mergina laikėsi nuomonės, kad antrą kartą į tą pačią upę neįlipsi. Deja, šis jos nusistatymas buvo daugumai jos draugų, bei pažįstamų nesuprantamas. Tačiau ji niekada nesiruošė kažkam kažko įrodinėti. Apskritai Džozefina buvo iš tų merginų, kurios mėgsta pačios kontroliuoti situacijas. Šioje vietoje turėčiau iš dalies paprieštarauti – nors Džozefina jautėsi esanti stipri ir išdidi, vis dėlto jai tekdavo pripažinti, kad vyriškos stiprybės ir paramos jai trūko. Juk Džozefina buvo auklėjama šeimoje, kur vyras asistuoja damai, o ne ji jam. Tad natūralu, kad to paties tikėjosi ir iš savo bendraamžių vaikinų. Aišku, ji buvo nuvilta ir nusivylusi. Galiausiai ši žavioji būtybė suprato gyvenanti ne tame laikmetyje, nes pasaulis pasikeitęs. O gal Džozefina reikalauja to, kas nepriimtina šiuolaikiniame gyvenime ir to, ko nebėra? Jai teko nusivilti supratus, kad vyrai nebeturi pasitikinčios laikysenos, uždegančio žvilgsnio, tvirtos rankos bei širdies. Vyrai, šiuolaikiniai vyrai, perėmė iš moterų trapumą, jautrią širdį, nuolankumą… Aišku, aš nesakau, kad tai blogai. Bet blogybė yra ta, kad tie save aukštinantys vyrai yra ne kas kita, o sumoteriškėjusių vyriškų hormonų individai.

Taigi grįžkime prie Juzefo. Džozefina norėjo, tikėjosi ir vylėsi, kad draugystė su juo nenutrūks. Tačiau pati į šiuos santykius neinvestavo, tikėdamasi jo iniciatyvos. Ir vėl ji klydo. Vėl reikalavo to, ko negali būti. ‘Bet gal ir gerai’ – kartais ji pagalvodavo. Nebendraudama su Juzefu, ji jo neskaudina – neskaudina tiesiog savo buvimu, žvilgsniu, juoku, kuris priverčia jį virpėti, išraiškingomis, bei grakščiomis manieromis. Visgi, nors ir jautėsi atsakinga už šią situaciją, kuri ją dažnai nuliūdindavo, ji visad prisimindavo savo mėgiamos kompozicijos ištrauką ‘Gyvenu, nes tikiu, kad pasaulis gražus’ – štai, kas priversdavo ją šypsotis.

Tarakonaz

Pozityvas

Aš viską supratau! It depends on your point of view. Nors ne, reikia pradėt nuo pačios pradžios – kodėl būtent toks. Taip yra nebūtinai dėl iš pačio savęs kildinamų priežasčių, tai gali būt dėl kitų išorinių priežasčių, kurios priverčia kildint tai iš savęs, nors taip visai nėr. Ir išties gal jo net nebūtų, jei ne klaidingas bandymas žiūrėti kito akimis. O gal tai išvis tas atvejis, kai svarbu, kad būtų orientuota į tave, o savų norų nepaisoma vien dėl beviltiškumo, kad niekada nesutaps? Juk tai grįžo taip greitai. O galų gale daug paprasčiau. Nes tai gal tebuvo tas Bergerio aprašytas dalykas. Aplinkybės pakeičia viso to Bergerio dalyko vaizdavimą! Mažiau problemų, nes tai turi mažiau smulkių detalių ir nereikia tiek kruopštumo. Maybe now is the perfect time to enjoy? Galiausias net ir Dievulis bus patenkintas. Ir ne raminimas tai! No no, my dears. Tai blaivaus požiūrio taško pasirinkimas ir stebėjimas. Apeinu visas banalias frazes apie judėjimą ir tik pritariu jų teisingumui. Lygiai taip pat nereikia daug laiko išėjimui. Staigumas yra vertybė (?).

Duosiu medalį ir niuksą į žabtus tam, kuris suprato, ką čia parašiau.