2009 11 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Draugė Nemiga

Aš turiu naują draugę! Jos vardas Nemiga (kairinis kirtis ant ‘a’ – b. p. past.*). Aš su ja susipažinau prieš ~3 savaites viename vakarėlyje. Išties ji yra labai įdomi pašnekovė – mes su ja kasnakt prakalbam kaip minimum iki 4h nakties (ryto – b. p. past.). O ji ir žino daug – galima diskutuot įvairiausiomis temomis. Bet labiausiai mėgstu jos savybę išklausyti. Aš galiu jai atverti savo širdies gelmes (banali frazė – b. p. past.) ir atskleisti visas dvejones, visas viltis, visus pykčius, visus liūdesius, tą vieną džiaugsmą ir dar begalę nerimo. Kai šiandien su ja susitikau, ji net nepasisveikinus užpuolė mane fraze ‘gyvenimas be moters – kartesnis už pipirą’. KPŠ (kas per šūdas – b. p. past.)? Pradėjau iškart su ja ginčytis ir visgi įrodžiau, kad gyvenimas su moterimi yra dar kartesnis. O, kad ji žinotų, kad tai tebuvo refleksas pasiginčyti ir tai neatitinka mano nuomonės. Bet nepaisant to, aš jaučiu, kad tai geriausiai mane suprantanti būtybė, kokią tik teko pažinti. Nors ne, meluoju – kelis kartus teko pripažinti, kad už Nemigą mane geriau pažįsta kai kurios kitos merginos (net ne vienaskaita – b. p. past.). Norėčiau jos nuotrauką jums parodyti, bet žinot, ji turi keistą savybę keisti išvaizdą… Ji pavirsta tuo žmogumi, apie kurį tuo metu daugiausiai galvoju. Turbūt net nereikia pasakot, su kokio žmogaus atvaizdu aš paskutiniu metu bendrauju. Berašydamas prisiminiau, kad tai truputį primena padarus iš Hario Poterio, kurie keičia išvaizdą į to dalyko, kurio labiausiai bijo jį matantis (kaukas – b. p. past.). Na, tik Nemigos ir to padaro motyvai keisti išvaizdą truputuką kitokie… Ir dar viena iš jos keistenybių – jos neįmanoma apčiuopti. Kai ji kažkurią naktį buvo pavirtusi žmogumi, kurį norėjau apkabint ir pabučiuot, man tai nepavyko! Šiaip manau, kad su Nemiga būtų galima ir reikšmingesnių dalykų nuveikt – ne tik pasikalbėt. Gal kurią naktį pasivaikščiosim/pavažinėsim mieste…

(su šia asmenybe reikia elgtis itin atsargiai. Kaip matote, jis kalba visiškus vėjus ir neaišku, ką dar iškrės ateity. Jį reikia saugoti nuo įvairių negatyvių išorinių veiksnių – streso, blogio, pykčio ir t.t. Taip pat, su juo bendraujant reikia vadovautis taisykle ‘mylėk, gerbk, niekada nepalik’ – b. p. past.)

*b. p. past. – blaivaus proto pastaba.

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)
Krakatukų miestelis. Juzefas (II)

Juzefas jau buvo beatsigaunąs po visų šių santykių vingrybių. Gyveno viengungiškai vienišą gyvenimą, kartais nuklysdamas mintimis į praeitį. O kartais smegenis aplankydavo nenumaldomas noras bandyti viską atgaivinti. Bet ryžto visada pritrūkdavo, o ir sveikas protas sakė, kad iš to išeis tik šnipštas. Jeronimas jį vis ragindavo, sakydavo ‘bet tai tu nors pabandyk’, bet Juzefas numodavo ranką – viskas prarasta ir baigta.

Praėjo metai nuo pažinties dienos. Jis tai prisiminė ir visą dieną jo mintys sukosi vien apie Džozefiną. Dienai praėjus, mintys buvo nuvytos tolyn. Krakatukų miestelis nedidelis, ir galiausiai jis ją pamatė einančią gatve. Tą gražią, Kalėdišką iš šventišką dieną… ‘O, kaip ji stulbinančiai atrodo’ pagalvojo Juzefas. Ir šilti jausmai akimirkai sugrįžo. Vėl visas kartu praleistas laikas praskriejo pro akis, vėl grįžo mintys ‘o gal dar ne pabaiga?’. Ir Juzefas prarado amą. Jis vėl apsvaigo trumpam ir nebesugebėjo bendraut. Suprato, kad nepaslėps to, ką jaučia. Tai ir nebesistengė. Jis žiūrėjo Džozefinai į akis, bandydamas įžvelgti ugnelę, kuri sakytų ‘taip, tikrai dar ne pabaiga’, bet nematė. Jis nesuprato, kokiu žvilgsniu į jį žiūri ir nors akimirkai norėjo turėt galių skaityt mintis. Tačiau jis jų neturi. Jis bijojo kažką daryti, nežinodamas ką jaučia Džozefina ir ko ji nori, todėl jis nedarė nieko.

Soter

Krakatukų miestelis. Džozefina (II)

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)

Deja, Džozefina vėliau suprato, kad skauda ne tik galvoje, bet ir širdyje. Ji pagalvojo ‘O visgi viskas apsisuka ratu’. Nors Džozefina suprato, kad įskaudino Juzefą, ji vis dar norėjo bendrauti su juo. Norėjo jį pažinti kitaip, kaip asmenį, o ne tik mėgautis jo dėmesiu. Tačiau Juzefas jai neberašė, o Džozefina buvo per daug išdidi mergina, kad vaikinui rašytų. Tad dienos ėjo ir jie tiesiog gyveno, žinoma, prisimindami vienas apie kitą ir pagalvodami.

Buvo tokių dienų, kai Džozefina su Juzefu netikėtai susitikdavo, bet maloniai pasisveikindavo ir nueidavo. Aišku, Juzefas paskui save kaltindavo, kad nepakalbėjo su ja, nepakvietė arbatos, į kiną. Taigi jis sau pasakė ‘Kitą kartą būtinai ją kur nors pakviesiu’.

Ėjo dienos, mėnesiai… Taip atėjo žiema. Kaustė orą lengvas žiemos šaltis ir pustė, bet viskas atrodė nuostabiai gražiai, Kalėdiškai ir šventiškai. Džozefina, kaip visada ėjo gatve grožėdamasi viskuo ir įkvėpdama į save kiek galima daugiau tos nuotaikos sklandančios ore. Juk jai Kalėdos – pati gražiausia šventė. Be to, ji romantikė, kuri mėgsta svajoti. Mintimis nuskriejusi į svajas ji susidūrė su Juzefu! Tai buvo netikėta nei jai, nei jam. Džozefina šypsojosi, bandė užkalbinti, o Juzefas tiesiog žiūrėjo nedrąsiai ir kukliai. Pamačiusi šį žvilgsnį, Džozefina suprato, jog jis vis dar taip pat į ją žiūri, nors praėjo tiek laiko ir kaip jis pats sakė ji ‘prikakojo’, bet laikas nepakeitė jo gilaus žvilgsnio ir susižavėjimo ja.

Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Tarakonaz

Amerikietiškasis tarakonas

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Džozefina (I)

Nuleidusi galvą, paskendusi savo mintyse, Džozefina sklendė Krakatukų miestelio senamiesčiu. Ji dar buvo neatsigavusi po skaudžios netekties – ją paliko vaikinas. Ir staiga prie jos pribėgo keistas, drovus vaikinukas ir pasiūlė nueit išgert kavos. Džozefina neatsisakė. Tačiau einant toliau, jos mintys sukosi vien apie buvusįjį. ‘Na, kodėl? Kodėl mane paliko?’ – ji nesugebėjo to suvokt. Arba nenorėjo pripažint – visgi sunkoka. Galiausiai, nusivylusi visais pasaulio vyrais ir išvadinusi juos kiaulėmis, Džozefina priėjo išvadą, kad buvęs vaikinas jos niekada ir nemylėjo – tik ji dėl jo buvo pakvaišusi.

Ji atsigavo, suprato gi, kad ne pasaulio pabaiga ir gyvenimas tęsiasi toliau. Banalūs žodžiai gi irgi būna teisingi. O dar ir gatvėj sutiktas Juzefas pasiūlė susitikt – prasiblaškyti visada gerai. Džozefina nepasigailėjo – po susitikimo ji vėl linksma tabalavo kojomis ant savo mėgstamų supynių kieme. Kiek nedaug reikia. Ir štai jai toptelėjo: ‘ar šįkart nebus viskas atvirkščiai? Juk jis dėl manęs pakvaišęs, o aš tik prisileidžiu jį, mėgaujuos dėmesiu’. Kojos nustojo tabaluot, ji sukniubo ant grandinių, pradėjo kūkčioti – ji ką tik suprato, kad Juzefas liks įskaudintas. Bet nutarė visa tai atidėti vėlesniam laikui.

Džozefina pasidavė laiko ir įvykių tėkmei. Atrodo, viskas buvo ‘tobula’, kaip pasakytų Džozefina. Bet taip atrodė ne jai, o Juzefui. Džozefinai kažkas buvo ne taip. Ji jau ne tik bijojo įskaudinti tą mielą, drovų, keistą vaikinuką, bet ir santykiuose pajuto pokyčių. O Džozefina buvo tokia mergina, kuri vadovavos taisykle ‘jei bent kažkas negerai, reikia kažką daryti’. Ir prikakojo. Net nesuskaudo širdies. Skaudėjo kitur – galvoje.

Krakatukų miestelis. Džozefina (II)
Krakatukų miestelis. Džozefina (III)

Tarakonaz

Linija

Nepavyko – nepakliuvau. Tai išties nieko baisaus, taip tiesiog nutinka, niekas nėra tinkamas viskam. Ir aš tai suvokdamas nesielvartauju. Tačiau kažkas vis vien knibžda viduje. Nesu galutinai patenkintas. Bet kodėl?

Man išties atrodo, kad aš tikrai nepradėjau apie save galvot blogiau. Galėčiau dar parašyt, kad apie save blogiau galvot tiesiog jau nebeįmanoma, bet tai tebūtų apgailėtinas verkšlenimas, reikalaujantis aplinkinių paguodos ir dėmesio arba tiesiog nejuokingas pokštas. O apie save blogiau negalvoju, nes jie vertina ne pilnai sukomplektuotą žmogų, o būtent gebėjimą, savybių turėjimą jiems dirbti. Realiai žiūrint, manau, kad nesu nieko vertas balvonas ir kartais net jaučiuos esantis pranašesnis kuo nors už kai kuriuos kitus. Arba aš tiesiog save guodžiu. Jei taip, tai man labai gerai tai pavyko.

O gal tas vidinis knibždesys yra dėl aplinkinių? Aš bijau, kad tie keli bukieji aplinkos individai apie mane pagalvos, kad aš esu visiškai lievas, jei manęs nepriima ten. Aš nenoriu, kad šis nepasisekimas darytų įtaką jų nuomonei apie mane. Tuomet teiškyla klausimas ‘kodėl man tai turėtų rūpėt?’ į kurį aš negaliu atsakyt. Man tiesiog rūpi. Ypač man svarbi artimesnių draugų nuomonė. O keli iš jų tiesiog piktdžiugiškai pasijuoks…

Arba tas nerimas dėl nemalonaus klausimo ‘kodėl?’. Tik visiškai neseniai suvokiau, kad šis klausimas išties yra pure evil. O guodimas irgi nėr labai malonus jausmas, bet jo nemalonumą persveria faktas, kad tikrai nors truputį kažkam rūpiu. Dar pasistoja klausimas ‘ar išvis yra tokių jausmų, kurie būtų vienareikšmiškai malonūs/nemalonūs?’…

Kokia viso šito idėja? Mane užpisa užknisa plikosios žmogbeždžionės.