2012 05 mėnesio įrašai

Tarakonaz

DKKDS + kaip durnas Edgaras darėsi vizą

Skaitant pirmą įrašo dalį, reikia pasileisti šitą:

Penktadienį – sekmadienį buvau. Net nežinau nuo ko pradėt, norisi rašyt kone epizodiškai, tai gal taip ir reiktų – nafik ta chronologinė atpasakojamoji tvarka būtina.
Labai patiko pabendrauti su J.A.! Vat nu blyn, išties, koks nuoširdus ir gražus žmogus ir plius dar nebanaliomis mintimis, kurių nesigėdija ir nebijo. Riebų pliusą dedu.
Visada reikia klausyti V.K. alkoholio klausimu. Niekada nesu taip “skaniai” (nu ji pati nelabai skani, bet poveikis geras) gėręs degtinės. Zelionaja Marka. Dar kaip tik akcija buvo – už litrą 42 litai. Bet ant tiek gerai. Su mumis kartu pakaitomis gėrė ir kiti, bet mes su V.K. kiekvieną taurelę kėlėm, tad daugiausiai jos išgėrėm. Ir kas nuostabiausia, taip ir nepasiekėm stadijų “labai sukasi galva”, “bloga” arba “nieko neprisimenu”. Išvis mąstymas visą laiką išliko normalus, o ne durnas. Bet fiziškai buvo toks pastovus ir nebaisiai stiprus fizinis apsvaigimas (tiesiai vaikščiojau). Nu vienžo, užskaitau visiškai.
Dar girdėjau, kad S.K. ir R.T. labai mielai miega kartu ir juos bendraklasiai keli poravo. Šitas sakinys vien tik abiejų paminėtųjų paerzinimui.
Gailiuosi, kad likau ir šeštadienio-sekmadienio naktį. Degtinės nebuvo, gėrė viskį su Cola (mūsų buvo 4 klasiokai ir 4 P.K. draugai), kurio negaliu pernešt – nuo kvapo pykina. Tiesa, bandžiau pasidaryt kokteiliuką, bet proporcijos, kaip viskio nekentėjui, turbūt pačios durniausios, kokios gali būti (50/50). Tad per visą dieną apsiėjau su keturimis alaus (blyn, galvojau, kad su dviem, bet du buvau pamiršęs). Ir pirmas nuėjau miegot apie 2h. O tada gudruoliai išsitraukė degtinę ir manęs nepažadino. Nuodėmė, baisi klaida. Bet ir šiaip visi buvo pavargę, sarkastiški, bjaurokoki. Jau kiek stūūūmimo buvo, vajėzau. Tiek, kad bent pailsėjau. Atsiribojau nuo miesto ir mėgavaus.

Šiai trumpai daliai pasileidžiam šitą:

Sekmadienį dar mačiau P.B. (kilmininkas) skvoterę su darbine kepure. Chitchatas buvo nepavykęs. Bet gerai, kad ne aš vienas jaučiausi nusišnekantis. Iš šalies turbūt išvis juokinga turėtų būt. Bet ji užtat labai mielai rausta, ha. Jau žinau, pro kur tais retais atvejais vaikščiosiu į Akropolį.

Paskutinė dalis:

Šiandien variau pasidaryti vizos. Ne nu čia aš ir sužibėjau visu savo Edgariškumu. Iš pradžių kaip ir viskas buvo ok. Į eilę atsistojau valandą prieš konsulato atsidarymą – turėjau ir draudimą, ir užpildytą anketą, ir tėvo bei savo gimimo liudijimų kopijas, ir pasą. Prieš mane gal apie 15-20 žmonių buvo, tad dar nedaug. Prastovėjau ir neprailgo, įėjau, padaviau. Sako “reikia originalų”. Nu blyn. Mano gimimo liudijimas mano namuose, tėvo gimimo liudijimas tėvo namuose. Krč. Aš tai nesuprantu, kodėl jiems to reikia, jei ne pirmą kartą važiuoju ir jau seniai esu įrodęs, kad tikrai pas senelį važiuoju (dėl to ir reikalingi gimimo liudijimai, kad būtų įrodymas, kad anketoj įrašytas mano senelis, pas kurį lankysiuos, tikrai yra mano senelis). Nu ok, tiek tos. Iš pradžių nuvažiavau pas tėvą – nei jo, nei jo žmonos, nei mano brolio nėr, bet turėjo įleist kaimynė (buto durys tos pačios ten). Po 20 min turėtų grįžt iš darbo. Atsisėdau koridoriuj (yra kėdė), chillinu sau ramiai. Atėjo, apsičiupinėjo, sako “palikau raktus striukėj, o striukę darbe”. Jėga. O jos vyras poliklinikoj turėjo būt. Nu ką – važiuojam Golfuku iki poliklinikos. Stebiu akimis kuro kiekio rodyklę  – jau tuoj tuoj baigsis, bet galvoju, nu ką čia su ta kaimyne į tą degalinę lėksiu – užteks man to kuro. Nubėgo ji į polikliniką, išlakstė galimus kabinetus, bet nieko nerado. Nu tai kita stotelė – jos darbas. Nuvarėm ten, pasiėmė tuos raktus, važiuojam namų link. Judu Olandų gatve, matau – Lukoil. Pagalvojau “nu bet ten brangu” ir pravažiavau. Pasiėmiau tėvo gimimo liudijimą, jau galvoju keliaut namo pasiimt savojo ir į Neste užšokt pakeliui netoli. Kur tau. Pirmas kalniukas – op op op, tyla iš po kapoto. Nieko nebus, dyzelinas pasibaigo. Nuriedėjau iki kalno apačios ir laukiau Manto. Blyn, gerai, kad turiu į ką pagalbos kreiptis, o tai kukuočiau sau ten kalno apačioj. Atvažiavo, nuskridom iki mano namų, į konsulatą ir galų gale grįžom prie Golfės… Nu bet nu… Jo.

Tarakonaz

Dollars Trilogy

Man niekada nepatiko vesternai. Visada atrodė labai nuobodu ir tas pats per tą patį. Kaubojai, maži miesteliai, vagystės, susišaudymai… Turėjau susidaręs tokią nuomonę, bet kai pagalvoju, tai nesu turbūt iki galo matęs vesterno – net nebandžiau žiūrėt. Ir štai Sergio Leone dėka, pažiūrėsiu net 6 filmus (dvi trilogijos). Iš tų 6 filmų, net 4 iš jų yra iMDB Top 250! O vienas jų – “The Good, The Bad, The Ugly” net 5 vietoj. Nuuu tai gal ne šūdas, bus matyt.

A Fistful of Dollars (1964)
Už saują doleriųTreilerisInfo. Pirma trilogijos “Dollars” dalis ir ji nėra Top’e ir niekada nebuvo. Žiūrėjau kartu su Rita. Labai juokiaus iš Clint Eastwood personažo, kuris visada su cigaru ar tai cigarete dantyse. Nu c’mon, kad stiliukas, įvaizdis toks tai aš suprantu, bet kažkaip too much. Rečiau galėjo tai daryt. Šiaip vesternas tai lygiai toks, kokią nuomonę apie vesternus aš turiu – scenarijus toks pat, neišsiskiriantis, nuobodus… Šaudosi jie ten, nu krč. Nepatiko man – nuobodumo viršūnė. Beeet labai viliuosi, kad tai tebuvo Sergio Leone pirmasis prisvilęs blynas ir vėlesni 5 jo filmai patiks kur kas labiau. Nes kitaip, tai man bus kankynė žiūrėt šitus vesternus. Citata: Get three coffins ready. My mistake. Four coffins…

#117 – For a Few Dollars More (1965)
Keliais doleriais daugiauTreilerisInfo. Nuobodu nebuvo! Scenarijus daug įdomesnis, ypatingai susiklostė atsiradus antram nusikaltėlių galvų medžiotojui. Ir dar tokie panašūs kažkuo. Tiesa, čia jau turėtų patikt Ritai tai, kad antrasis “medžiotojas” šaudydamas labiau nusitaikydavo. Bet siužetas nu tikrai dabar gerokai smagesnis. O Clint Eastwood mane vėl juokino savo cigaru/cigarile burnoj. O kai jos vienu momentu neturėjo, tai toj vietoj, kur ji dažniausiai būna, vis vien buvo lūpų išlinkimas! Dar pagalvojau, kad tų laikų Amerikoj gyvent nenorėčiau ir kaubojumi būt visai nekažką. O filmo antrą kartą nežiūrėčiau, nors jis ir nebuvo kankynė, kaip pirmoji trilogijos dalis. Citata: [counting reward sums of outlaws he just killed] Ten thousand… twelve thousand… fifteen… sixteen… seventeen… twenty-two. Twenty-two? [a cowboy comes from behind, Monco turns and shoots him dead] …Twenty-seven.

#5 – The Good, the Bad and the Ugly (1966)
Blogas, geras ir bjaurusTreilerisInfo. Net nežinau. Girdėjau iš visų, kad labai geras filmas (o ir penktoj vietoj jis – ne juokas!), beeet man tai jis so so. Geresnis iš visų trijų trilogijos dalių, bet tikrai nieko ypatingo – nežinau, ką jis veikia Top’e. Veikiausiai man tiesiog vesternai nelabai patinka. Aktoriai OK (net Clint Eastwood neerzino manęs), vaidyba OK, siužetas OK. Filmas neprailgo bent jau. Ir vietomis visai fun buvo (citata prajuokino net). Bet bet bet… Tiesiog, labai daug “bet”. Ai. Tiltas gražiai sprogo. Tai tiek. Citata: You see, in this world there’s two kinds of people, my friend: Those with loaded guns and those who dig. You dig.

Bendrai kalbant apie trilogiją… Vesternus mėgstantiems arba bent tiems, kurie gali juos žiūrėt nežiovaudami ir nežiūrėdami, kiek dar liko laiko iki pabaigos, tai rekomenduočiau. Bet turbūt vesternus mėgstantys ir taip jau bus matę kone visus filmus su Clint Eastwood – va jis tai dera prie to. O šiaip. Nežiūrėčiau aš šių filmų, jei 2 iš jų nebūtų Top’e.

Tarakonaz

Maxima vietoj Rimi ir Prancūzo apraiška

Oi, kaip seniai sapnavau ryškų sapną, kurį nubudęs prisimenu… Gyvenu Žirmūnuose su Rita (čia jau sapno pradžia, jei ką). Apie kažką kalbėjom ir kažkaip nutariau nueit į parduotuvę nusipirkti alaus. Rita susijaudinusiu balsu pradėjo sakyt “oi oi, kad jau eini, prigriebk ir man ten to vyno “bla bla sulšė bla” (nu žodžiai gal ne tiksliai tie, bet panašūs ir vyno pavadinimo tik vieną žodį pamenu). Einu aš sau į parduotuvę… Realiai ten, kur ėjau, turėtų būti Rimi, bet čia blyn stovėjo tokio pat dydžio, tokio pat išplanavimo Maxima (neskaitant to, kad einant į parduotuvę praėjau po mažiuku tiltuku, kur net mašina netilptų – lyg parko tiltelis). Nuėjau iki alkoholio skyriaus. Radau kažką panašaus, ko Rita prašė ir skambtelėjęs padiktavau pavadinimą “bla bla sulšė bla”. Taip, tas. Pasiėmiau dar NachoCheeseBalls ir nuėjau prie kasos (alaus nutariau paimti iš šaldytuvo prie kasos, kurie stovėjo vietoj lentynų su kramtoškėm, prezervatyvais ir saldainiais – galėtų ir realiai taip būt). Paėmiau 2 Adler Bock buteliukus. Stovėjau truputį kreiviau eilėj, nei reiktų, turbūt, nes kažkaip nejučia prancūzas stovėjęs už manęs, sugebėjo atsirasti prieš mane. Pradėjau angliškai aiškinti, kad jis užlindo, o jis labai gražia rusų kalba (kuri šiaip negraži) bandė atsikirtinėt. Ir dar su nagla šypsena veide. Aš demonstratyviau nei demonstratyviai savo daiktus perkėliau prieš jo. Jis mane padavė maišelį savo, kad ten susidėčiau savo prekes. Jo gesto nesupratau, bet tebūnie. Ten tada prie kasos kažkokia sumaištis įvyko, bet galų gale išėjau iš parduotuvęs namo. Praėjau po tilteliu ir kažkodėl atsidūriau Pašilaičiuose. Grįžau ten į namus (kur realiai mano vieno pažįstamo namai) ir su Rita pradėjom išiminėt prekes iš maišo. Žiū… Ne mano prekės. Tiksliau, visi mano pirkti produktai yra, bet yra dar krūva kitų. Surikau “čia prancūzo!”. Ypatingai dėmesį patraukė kažkoks adatų bokštelis (gal 10 cm aukščio ir jis išsilanksto, kad patogiau adatas ištraukt būtų). O išlanksčius tą adatų bokštelį (kiekvienam aukšte dar skirtingo dydžio ir storio adatos) ir jį apvertus, ant nugarėlės matosi paveiksliukas. Šis buvo su Vilniaus vaizdais (įvairiom nuotraukom). Ir viena nuotrauka buvo mano mamos. Tada atsisukau į mamą (oi, tikrai nežinau, kaip ji atsidūrė čia) ir pasakiau “žiūrėk, tu įdėta tarp Vilniaus vaizdų”.