2010 05 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Vaaagyyys

Why does God allow bad things to happen to good people?

Tai ir pradėsiu nuo to, kaip man puikiai prasidėjo ši diena. Miegu, girdžiu – skambutis. Atsiliepiau – kolega Extra dalintojas. 8:10 jau. 8:30 reikia būt Gariūnuose ir dalint Extras. Juos 8h turėjau prigriebt. Veeelnias. Šokau iš lovos, prabėgau pro vonią, nusiprausiau ir iškart pro duris… Įsėdau į mašiną. ‘O blet, o kur magelis?’… Blyn, išlupo 3,14derai. Išlipau apsižvalgyt ar vienratis yra. Dėkui Dievui, kad yra – nenorėčiau prarasti paskutiniojo vienračio (dar ir KH29), kadangi penktadienį savo kitą 24″ pardaviau. Ir dar įdėmiau pasižiūrėjęs, pastebėjau, kad nu3,14so dvi “Ežių” dėžės. Nu dvi dar dzin. Šiaip gerai, kad neuždarau mašinos lango garaže, tai dar ir tą būtų iškūlę… Blyn, piktas, susinervinęs, cypiančiom padugnėm išlėkiau… Gariūnuose buvom prieš 9. Kaip ir vakar, taip ir šiandien pavyko susitarti su mokamų aikštelių darbuotojais dėl nemokamo parkavimo vos už kelias “Extra” pakuotes. Ok! Padirbėjom, išdalinom likusias 4 dėžės (po 300 vienetų), nes šeštadienį tai net 6 atidavėm žmonėms. Ir dar gavom kebabų nemokamai – pavaišino kebabinės savininkas už tas pačias kelias “Extra” pakuotes. Visai ok. Grįžau, nutariau dar apsižvalgyt ar tikrai nieko daugiau nepavogė. Nu ir bl, tada ir pastebėjau – nu3,14so ne tik dvi dėžes, bet ir viską, ką ant jų buvau pasidėjęs. O tai – visi “Ežio” krepšiai, kelios maikutes, mano šešiakampiai raktai, belaidis speedometro daviklis nuo vienračio… Nu bl bl. Dar garaže gulėjo dėžė nuo magnetolos, tai jei dar tą būtų nuknisę, tai galėtų kaip pilną rinkinį pardavinėt. Bet ir šiaip išėmė magelį gražiai – su stalčiuku, su visom fiškėm, priderintom būtent Coltui (iš Colto į Euro fiškę ir dar iš Euro į magelio fiškę)… Och, svoločiai. Tai reiks dabar magelio ieškotis. Tokio pačio norėčiau. Blyn, reikėjo pasižvalgyt Gariūnuose kaip tik, bet gal dar ir kitą savaitgalį ten dirbti reiks, tai gal ką nusipirksiu. Tai dabar mintys sukasi ties klausimu ar palikinėt mašinos langą nuleistą, ar ne. Jei anie grįš vogt mašinos (taip, kurgi ne – kam jiems jos gali reikėt), tai nu vis vien tą langą iškuls ir pavogs. O jei šiaip smulkmenų pavogt, tai pavogs tas smulkmenas ir paliks su iškultu langu. Bet blyn, reiks dabar kiekvieną kartą traukt magą su viskuo ir neštis namo?.. Jei tik snukį nusiimčiau, ar jie trauktų tą magą? Čiuju jo, jei jau įlenda į mašiną, tai kodėl gi neištraukt. Eina šikt tada. Be mago irgi negerai…

Penktadienis štai geresnis buvo. Nulėkiau pas brolį – nupirko mano vienratį. Tada nulėkiau aprodyt savo Colto pirkėjui. Pasirodo, kad tėvai perka dukrai. Tai dukrai visai patiko, šypsojosi, džiaugėsi, kad graži. Tėvas tai matyt nelabai gaudosi, perka bile dukrai tiktų ta mašina. Pasiūliau pravažiuot, tai tėvas sakė, kad neduočiau, bet dukra visgi labai norėjo. Tai įsėdo ir o siaube… Aikštelėj pirmu bėgiu – nu dar dzin. Bet taip nedrąsiai jautėsi, matosi. Išsuko iš aikštelės ir pradėjo priešprieša tuo pačiu pirmu bėgiu važiuot… Ant 30kmh kokių. Nu bet pro kitą aikštelės įvažiavimą ir grįžo. Ir važiuoti jai patiko – sakė, kad minkšta mašina… Na ok, jei minkšta, tai minkšta. Tai dabar laukiu skambučio, ką gi jie nusprendė – arba ryt į servisą važiuos apžiūrėt (o dėl to aš beveik ramus), arba ne. Veikiausiai prisišnekėjau, kai pasakiau pirkėjui “bet mago tai nebus”.

Tarakonaz

Kai visi sapnuoja…

Kai visi šiltai guli pasislėpę pataluose, kai visų vaizduotė žaidžia ir kuria pačius netikėčiausius sapnus, kai Jonas prabunda dėl košmaro arba šlapio sapno, aš rašau darbą VU Bibliotekai. Ir jis toks neįdomus… – reikia nuosekliai aprašyti informacijos ieškojimo seką… Entuziastingai pradėjau rašyt prieš kokias 14 ar 15 valandų! Žinoma, buvo krūva pertraukėlių, kurios turėtų mane įkvėpt kūrybingam rašymui, bet geriausias metodas produktyviam ir kokybiškam rašymui – vėlyva naktis ir paryčiai. Tiesiog atgija mano gebėjimas rašyti! Dabar jau štai baigiau tą darbą ir iki 7h galėsiu numigti. Keista, kad neužmigau berašydamas – taip būna dažnai. Turbūt atsakomybė neleidžia, kadangi tai ne mano vieno darbas, beje, o viso 3 žmonių. Dar veikiausiai padėjo tai, kad neklausiau migdančios muzikos. Mano vindaus medija grotuvas grojo Parov Stelar gabalus, o po to sugalvojo paleisti NFS: Underground ir NFS: Underground 2 garso takelius. Pastarasis gerokai nusileidžia pirmtakui! Bet vis vien puikiai susivirškina jie abu. O Parov Stelar labai veža savo saksofonišku skambesiu! Žinoma, labiausiai negaliu atsiklausyti The Mojo Radio Gang dainos! O berašydamas dar prisiminiau, kad nepadariau anglų k. namų darbų, todėl parašęs šį stulbinamai nuobodų įrašą, pulsiu skaityti, išrinkinėti naujus angliškus žodžius ir juos verstis į lietuvių kalbą.

Dar ryt per langą (kaip pataikė gerai – paskaitos nuo 8:30 iki 14:30 ir nuo 17:00 iki 18:30) 16h reikės nueiti dėl darbo, kurį suveikė mano nuostabiosios ir nepakartojamas meilės pusseserė. Dalinsim ežio/omnitelio/extros skrajutes, kaip supratau. Apsilankysim ir univeruose, tai turiu vilties užšokt į VGTU Saulėteky ir ten apdovanot Vytautą skrajučių puokšte. Jei viskas bus gerai ir tobulai, kaip žadėta, tai per savaitę turėčiau uždirbt 210lt. Mėnesiuką padirbėjus jau ir visai gerai! Bet va, koks aš šaunuolis studentas – ir mokaus, ir dviejuose darbuose vienu metu dirbu! Ir abu darbai benziną man apmoka – čia labai įdomus faktas. Kaži kaip pavyks pachaltūrint. Bet kadangi aš iš prigimties sąžiningas (tipo jo), tai būsiu sąžiningas ir su benzinu. Gamintojas deklaruoja 9,8l/100km benzino sąnaudas mieste, beje. Laba(ryts)nakt. Atsigavo blogas – 4 įrašai per gegužę, nors dar tik gegužės 5 d.

Tarakonaz

Kedys

Blyn, kaip mane už3.141592654sa visa šita istorija. Visų pirma, tai net neaišku kaip ten viskas buvo. O antra, tai negalima to Kedžio laikyt didvyriu ir jo garbint. Jis neturi jokios teisės atimt kitam žmogui gyvybės, kad ir ką tas žmogus buvo padaręs. Taip, anie atmatos neverti gyvenimo, bet tai ne Kedžio, o Dievo (aš tikrai tai rašau, geras) rankose. O dabar dar viename tinklalapy, reklamoje užmačiau nuorodą į straipsnį 15min pavadinimu ‘D.Kedžio artimieji atidarė sąskaitą ir renka pinigus’. Bile pasipelnyt. Ir dar ketinama statyt paminklą už tuos pinigus. Ir kažkas net siūlo išleisti knygą. Nu eik tu n%^#$&. Per visas televizijas jau vien apie tai šneka, tai dar kažkokį paminklą neva didvyriui statyti nori. Kaip kažkoks kaimas, kuriame sklinda vien gandai ir visą savaitę koks nors vienas dalykas apšnekamas. Bet kadangi kaimas – Lietuva – didelis, tai šnekama visus metus apie tai. Nesveiki žmonės, vienareikšmiškai.

Tarakonaz

Dėdė psichas

Kad jau pažadėjau parašyt apie ketvirtadienį, tai parašysiu. O ketvirtadienis buvo ypatingas! Na, netoks ypatingas, kaip trečiadienis (kadangi buvo ‘3 mėnesių meilės’ šventė), bet vis vien vertas aprašymo. Vienai dėstytojai reikėjo pagalbos atliekant tyrimą. Buvo tiriami 6-11 klasių moksleiviai – klausimai buvo susiję su internetu, su santykiais su tėvais, draugais, su savęs vertinimu ir panašiai. Na, tiesiog krūva klausimų, didelis tyrimas – anketa 20 puslapių ir pildė ją visą pamoką. Aš buvau vienas iš psichų, kurie prižiūrėjo klases (praktiškai vieni, be mokytojų), todėl ir nutariau aprašyti įspūdžius.

Šeštokai: taigi, pirma klasė, kuri man kliuvo, buvo šeštokai! Šiaip dar 15 minučių vėlavau, kadangi mokytojos, kurios pamoka turėjo būt, nebuvo ir teko lakstyt po tą milžinišką Martyno Mažvydo vidurinę (Pilaitėje) ieškant rakto nuo kabineto. Galiausiai radau, įleidau moksleivius. Siaubas, kaip jie grūdosi – vos manęs nesutrypė. Bandžiau prisistatyt, bet visi triukšmavo, todėl truputį garsiau pasakiau ‘gal galėčiau gauti tylos?’ ir tada viena mergaitė pasakė ‘nesijaudinkit, jie visada šitaip’, o kita pridūrė ‘jie tuoj nutils ir jūsų klausys’. Nusišypsojau – koks malonumas, kai į mane kreipiasi ‘Jūs’. Ir dar nuraminti mane bando. Pasijutau gerai ir galiausiai jie tikrai visi nutilo. Papasakojau, kad aš psichas, kad atliekam tyrimą – išdalinau anketas – kviečiau pavardėmis. Ir pamiršau duot visiems po tušinuką, nors turėjau. Tai teko sukviest visus, kad vėl pasiimtų. Ir vėl jie grūstis ir peštis dėl tušinukų pradėjo… Nu nieko, galiausiai jie visi susėdo. Pradėjo pildyt, aprimo. Šypsojaus, žvalgiausi, atsakinėjau į klausimus. Labiausiai patiko mergaitė sėdinti priekyje – 3 ar 4 kartus kėlė ranką ir klausė ką jai reiktų pažymėt jos konkrečiu atveju (pvz. kai tėvas dirba nepastovų darbą ir tuo pačiu mokosi, tai kaip traktuoti jo darbovietę). Dar buvau priėjęs prie vieno berniuko, kuris kažko norėjo paklaust suolo draugo, bet kai pasiteiravau ar kyla neaiškumų, tai nuo manęs nusisuko ir tyliai sumykė, kad jam viskas aišku. Nedrąsus koks, ajajai. O kitame suole vienas berniukas kažką darė anketoj, o kiti 3 krizeno. Priėjau, jis puolė uždenginėt ką pripiešė, bet nuraminau ir pasakiau, kad gali piešti – svarbiausia, kad spėtų užpildyti anketą. Dar buvo vienas berniukas latvišku vardu ir pavarde. Bet jeckau kleckau, koks lovelasas, mirksėjo, kalbino mergaites, žaviai šypsojosi – net juokinga man buvo. Po visko labai smagiai pasijutau, kai atsisveikindavo su manimi – kaip su mokytoju – ‘viso gero’.

Dešimtokai: po šeštokų reikėjo padėt kitiems psichams. Iš pradžių nuėjau pas vienus dešimtokus, bet kai įėjau, buvo mirtina tyla, kadangi be psichės kartu dar buvo istorijos mokytojas. Mokiniai, rodos, net bijojo krustelt. Pamatęs, kad pagalbos nereikia, nuėjau pas kitus dešimtokus. O ten tai siaubas. Vos įėjau, pamačiau kos chaosas ir triukšmas. Nors ir buvo darbų mokytojas kartu, bet jis jokios įtakos nedarė. Surikau ‘gal galite pildyti anketas tyliai?’ ir visi trumpai akimirkai nutilo, atsisuko, bet vėl prasidėjo klegesys ir išgirdau kažkokią mergaitę sakant ‘ne, negalim’. Nu ok, tebūnie. Svarbiausia, kad pildo, šiaip ar taip. Nustebino, kad iš dešimtokų sulaukiau kvailų klausimų, kurių nekilo šeštokams. Štai viena blondinė (nu tikrai) klausė kuo skiriasi ‘online’ nuo ‘ne online’. Gerai, kad bent suprato, kai paaiškinau. Galiausiai atidavė kai kurie tas anketas, bet dauguma nespėjo užpildyt…

Valgykla: turėjom langą, tai su dėstytoja dar nuėjom į valgyklą arbatos/kavos. Labai smagiai papasakojo apie savo karjerą ir panašiai. Tai dėstytoja, kuri visiškai elgiasi su studentu kaip lygi su lygiu. Maloniai labai bendrauja. Gaila, kad veikiausiai neteks pas ją kursinių darbų rašyt, kadangi ji labiau orientuojasi į socialinę, brandos psichologiją, o aš į organizacinę taikau. Bet užtat pasakė, kuri dėstytoja gera mano sričiai.

Vienuoliktokai: anie irgi labai ramūs buvo – net neįdomu. Viena mergina šypsojosi man labai, kartelį mirktelėjo akį. Buvo keli normalūs klausimai, bet šiaip nieko ypatingo… Labai skiriasi nuo šeštokų, nes vienuoliktokai jau visai nebesikreipia į mane ‘Jūs’ – bendraamžis beveik.

Summary: šiaip man labai patiko ‘mokytojo’ amplua – tikrai įdomu buvo ir nesigailiu, kad buvau šiuo savanoriu. Labiausiai tai šeštokai man patiko! Tokie dar tikri vaikai! O vaikai gi yra gerai, taip? Taip.

Tarakonaz

Manoji karta

Kažkaip šįvakar atėjo tokia ‘auksinė’ mintis. Nu ne, ‘auksine’ negalėčiau pavadint, bet nu tarkim ‘bronzinė’ mintis čia bus. O mintis gi yra tokia. Aš, o tuo pačiu ir mano kartos žmonės, po kažkiek metų turės pranašumą! Na nekalbu apie kažkokius šiaip belekokius pranašumus, bet kalbu būtent apie vieną konkretų. Kai mirs koks nors žymus žmogus (ar tai būtų Valinskas, ar Grybauskaitė, ar Zvonkė), aš galėsiu savo vaikams/anūkams sakyti ‘o žinot, kai buvau jaunas, jis buvo labai žymus…’ ir papasakot visą labai ilgą ir nuobodžią istoriją apie tai, kaip Valinskas tą pačią Grybauskaitę pavadino boba ir kaip Zvonkė po to dainavo. O moralas tai bus tame, kad veikiausiai galėsiu ištart ‘ech, kaip buvo gerai tais laikais gyvent’, nes gyvenimas vargu ar bus geresnis – į politiką vis ‘spalvingesnės’ (ne gerąja prasme) asmenybės eina. Baisu pagalvot, kas ateis po to.