2010 01 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Pavadinimas.

Parduodu gi Hondą. Sulaukiau dar nedaug pasiūlymų… Siūlė keisti į Renault Laguna 3l, bandė nupirkti už 2300, už 2800 ir už 3400. Pastarajam vos vos nepardaviau – persigalvojo po to… Greičiau jau kas nors ją paimtų. Dabar bake benzino mažiau nei pusė, tai labai tikiuosi, kad nebereiks daugiau jo pildyt… Šiandien išvis niekas neskambino dėl jos. Jei iki savaitės galo neparduodu, tai išimsiu CD MP3 magnetolą ir įmesiu kasetinį stock’ą.

Vakar buvo tobulas vakaras. Visa tai nesuvokiama protu, neapibūdinama žodžiais. Kaip ten tas bookface’as rašo… ‘******** ************ is in a relationship’. Renata dar ir blogan kartais parašys pasislėpus po nicku ‘Soter’. Gerbkit ir mylėkit taip, kaip aš ją myliu ir gerbiu.

Vakar iš tobulojo vakaro važiavau su žaliu Audi 80 Avant taksu – tuo pačiu, kuris kažkada sugedo, kai važiavo paimt Ritos. Man ta bulka nepatiko. Accordas geriau, todėl pirkit Accordą!

Aš iš meilės gavau džiovą. Reikės eit į polikliniką, nes kosėju jau nuo šv. Kalėdų. Prašvies plaučius, pažiūrės…

Tarakonaz

Diena prieš paskutinį egzaminą

Rytoj sociologijos egzaminas ir sesija bus baigta. Nusiteikęs gan teigiamai – dar visas vakaras ir naktis prieš akis. Šiandien man buvo filmų diena – žiūrėjau Avatar 3D ir Šerloką Holmsą. Avatar iš principo įdomus, bet labai jau ištemptas. Tikrai per ilgas. Vietomis žiovavau. Išties nesuprantu, dėl ko ten visi taip jį liaupsina. Šerlokas Holmsas daug labiau patiko – kokybiškas humoras, įdomus siužetas ir neįtikėtini Š. Holmso gabumai – viskas ok. Diena prasidėjo linksmai – Hondoje beveik nebeliko benzino, tai važiavau prisipilt. Niekaip neatidariau dangtelio (to išorinio, o ne vidinio atsukamo) – traukinėjau tą rankenėlę, bet ryškiai jautėsi, kad užšalo… Tai benzino taip ir neprisipyliau ir stačiau Hondą į garažą. Bet gi yra atsarginis automobilis!!! Mazda!!! Puikiai praleidau dieną (ypač antrąją dalį) ir labai moksliniais būdais išsiaiškinau, kad Mazdoje dainuot ir skėryčiotis man mažiau gėda, nei Hondoje. Norėjau parašyt ilgą, emocijų kupiną įrašą, bet kurgi… Namuose, nespėjus net batų nusimaut, man sugadino visą nuostabią, šaunią nuotaiką. Ir visada šitaip. Užkniso. Nenoriu ir nebegaliu taip gyvent…

Tarakonaz

Ramuma

Kaip norėčiau egzams pasibaigus vienai savaitei išsitremt į kokį kaimelį… Dar tobuliau būtų vienkiemis su mažu nameliu iš rąstų… Pasiimčiau tik telefoną, kurį laikyčiau išjungtą (dėl visa ko), porą knygų ir muzikos. Ir savaitę ilsėčiaus. Vaikščiočiau, mąstyčiau, skaityčiau ir nieko daugiau nedaryčiau… Gaila, kad sodo nebeturim, o į Baltarusiją išsitremti brangiai kainuoja su tomis vizomis. Anyway, kovo mėnesį lėksiu su psichais į Rygą arba Taliną (jei bus bilietų dar). Rygon pirmyn-atgal iš viso 30 litų autobusu. Į Taliną dvigubai tiek (nemokantiems skaičiuoti – 60 lt). Dar bliamba nustebau, kad į Briuselį arba Bremeną bilietai lėktuvu tik 70 litų už pirmyn ir atgal (vežantis tik 10kg rankinį bagažą). Čia gi eina sau, kaip papigiai. Dar čiuju pakeliausiu šiais metais su psichais – jau anie planuoja Eurotripus ir ‘LietTripus’. Visai fun!

Tarakonaz

Pirštuko nebeturiu

Tą vakarą buvo ganėtinai karšta, todėl aš su miegmaišiu miegojau ant upės kranto. Varčiausi, negalėjau užmigt. Ir pradėjo pūsti vėjas. Na iš pradžių kažkaip neypatingai stipriai, o po to sustiprėjo ir virto tikru tikriausiu uraganu. Taip pūtė, kad galų gale mane pakėlė į orą, ir nunešė prie netoli esančių namukų. Tvojausi į stogą, nukritau. Tada vėl mane kilstelėjo ir pradėjau skristi kito namuko link. Tiesiai į langus. Nežinau kodėl, bet bandžiau atsiremti kaire ranka, kuria ir sudaužiau tą fuckin langą. Nupjovė mano vidurinį pirštuką (įdomu, ką dėl to pasakytų Froidas). Žiūrėjau į ranką. Taip, kairė ranka, bet pirštai kaip dešinės. Turiu omeny tai, kad ten, kur realiai nykštys, buvo mažylis. O vietoj smiliaus – bevardis ir t.t. Ir visi pirštukai buvai daug daug mažesni nei realiai ir juokingai judėjo. Patuksenau į namuko duris, o ten senis pradėjo rėkaut ‘išdaužėt langus, taip lengvai manęs neapiplėšit, pacanai, aš turiu pistoletą’. Pradėjau nervingai aiškint kas nutiko. Aš gi tik tenorėjau pasiimt pirštuką. Jis nutilo, atsiprašė, atidavė pirštuką. Žiūrėjau į jį, pridėjau prie piršto vietos. Pagalvojau ‘o, šitą reiktų nufotkint ir įmest į blogą’. Tada man paskambino mama ir pasakė, kad turiu kažkur nuvažiuot. Apsisukau – stovėjo Ford Focus WRC automobilis (tas senesnis). Įsėdau, užsivedžiau… Važiuoju, visiškas kaifas. Po to dar kartą sugalvojau paspaust dugną, bet staiga jis suletėjo. Palenkiau galvą pažiūrėt – pamačiau, kad aš dabar važiuoju jau paprasta kėde su ratukais… Vairas kažkur po sėdyne, pedalai irgi. Mane prisivijo du mažiai su skeitais. Paklausė ‘su kuo tu čia važiuoji?’. Pasakiau, kad su kėde, aišku. Tada per gulintį mentą pervažiavau.

Tarakonaz

Pasigirsiu koks aš geras ir kaip man gera

Blyn, afigienai.
Kaip viskas nuostabu.
Man šiandien gera – psichofiziologijos egze gavau 2 lengvus klausimus; iš filosofijos egzo gavau 8.
Aš šiandien geras – aikštelėj pastūmiau merginos Mazda 323 ir dar iškart po to atlaisvinau jai vietą toj aikštelėj (nebebuvo daugiau laisvų); kaimynui padėjau užsivest Peugeot 407 dyzeliuką su laidais (prancūziškas dyzeliukas FTW).
Už šiuos paskutinius gerus darbus, man (ir mano Hondai) Dievas (tas kur aukštai) atsilygino dar ir tuo, kad aptaškė mano Hondą. Visas šonas ir kapotas dideliais sniego-purvo lašais nusėtas. Aikštelėj prie mokytojų namų mano Honda buvo pati purviniausia (visas mašinas peržvelgiau).
Aš myliu gyvenimą.
Eisiu su psichais į Gramutę atšvęst (bet jie ne visi tokie laimingi).

Tarakonaz

Siaubinga diena

Siaubinga.
Tos visos smulkmenos taip nemaloniai gadina visą (vienos dienos) gyvenimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad nekaip sekėsi mokytis filosofijos egzui – vis užmiginėjau. Dėl to aš jam nelabai gerai pasiruošiau. Iš dviejų išsitrauktų klausimų, vienas buvo man labai labai neparankus. Vos vos parašiau. Reiks tikėtis, kad visgi išlaikysiu. Jei ne, teks perlaikyt. Man tai streso mažiau, nei kai kuriems – stipendijos vis vien negausiu, nors ir dešimtukais varysiu, o ir permest į finansuojamą vietą gali tik po antro kurso.

Visgi tas nelemtas vėlyvas rytas atėjo ir išėjau iš namų į egzą. Su sąlyga, kad Sausio 1 dieną sulūžo garažo spynos raktas, automobilis stovėjo visame tame speige… Supypsėjo signalizacija, bet atsirakino tik dvi spynos – kaip tyčia neatsirakino pačios reikalingiausios durelės. Šiaip ne taip pakėliau tą užraktą (tai gerai, kad jis nepasislėpęs būna, kai užrakinta). Įsėdau į velniškai šaltą automobilį – kadangi liečiausi prie šaltos sėdynės, tai atrodė, kad daug šalčiau, nei lauke. Pabandžiau užvest. Vos vos girdimi, pastangų kupini garsai. Su lyg šia nuostaba net nusikeikiau. Pabandžiau dar kartą maigydamas akseleratoriaus pedalą – nieko. Galiausiai trečias kartas nemelavo – laikant pedalą iki dugno, užsivedė. Apsidžiaugiau. Ir užgeso. Užsivedžiau vėl ir neleidau nukrist apsukoms. Pabandžiau pajudėt. Gerai, kad dar ne durnas aš – rankinio stabdžio net netraukiau (jo, beje, visą dieną, kiek važinėjau, nepavyko pakelt – sušalo kaip reikiant). Bandau sukt vairą – irgi viskas užšalę, pralaužiau kažkokius ledus ir pradėjo vangiai sukiotis. Pavarų dėžės tepalas irgi sustingęs… Pakaba kalena iš šalčio, padangos sukietėjusios iki akmens kietumo… Bet visgi aš važiuoju. Pro priekinį stiklą nedaug mačiau, nes apšalęs iš vidaus, bet po kurio laiko atitirpo. Sėkmingai, be jokių nesklandumų nuvažiavau į egzą.

Na apie egzą jau nebepasakosiu. Po egzo dar su psichais nutariau kur nors nueit. Tik turėjau persistatyt mašiną. Pirmas atsidūriau Čiliake, laukiu visų (maniau, kad, kaip dažniausiai būna, ateis JJ ir GK) ir staiga matau 9 artėjančius psichus (kažkodėl pagalvojau apie psichus iš Hario Poterio – pirmą kartą įvyko tokia asociacija minint psichus). Kaži, kokia buvo mano išraiška, nes to tai nesitikėjau. ČiliPiciake nepakako mums vietos, tai ėjom į ČiliKaimiaką. Kažkaip susigrūdom visi, pavalgėm (aš vienintelis negėriau alkoholinių gėrimų)… Ir tada nuvariau į prie Barakų esančią raktų dirbtuvę (tuo pačiu pavežėjau kelis psichus), kad man rakčiukų garažui padarytų. Uždaryta, nors turėtų dirbt. Tada nulėkiau į Pasidaryk Pats ir ten padarė (pats nepasidariau) per kelias minutes. Nu bliamba, vis vien sunkiai įgrūdau raktą į spyną, bet gi dzin.

Namuose nerimastingai slampinėjau… Gruodžio mėnesio ‘OHO Vinį’ išsprendžiau, kiek pavyko ir jau vakar užpildžiau atsakymų lapuką internete. Ir sugalvojau nueit nusipirkt šio mėnesio žurnalą (dar po to internetu užsiprenumeravau nuo vasario numerio pusei metų). Tuo pačiu užšokau į Senukus skystalo spynelei (kad atitirpintų ir apsaugotų nuo užšalimo). Senukų aikštelėn lėtai ir vangiai užsuko gražus baltas Jaguaras su jauna blondine už vairo. Kodėl lėtai ir vangiai? Nes nuleido padangą. Kol aš pajudėjau iš aikštelės, sankryžoj apsisukau, pastebėjau, kad ji pati išsitraukė atsarginį ratą ir keičiasi ratą. Bliamba, pagalvojau, kad reiktų padėt, bet nekaip jaučiausi – pavargęs visas… Spynelę atitirpinau, lengvai labai rakinasi dabar. Pasistačiau mašiną, grįžau namo. Nusiiminėju batus ir jaučiu, kad nosis pradėjo tekėt. Pagalvojau ‘kur jau aš tą slogą pasigavau’. Tekšt, nuvarvėjo raudonas lašas ant grindų… Nuvariau į vonią ir kad pradėjo tekėt – upeliais. Ir teka teka, nesustoja. Su pusės kumščio dydžio vatos gniužulu užsidengiau – ir tas beveik visas susikruvino. Patraukiau vatą ir toliau upeliais kraujas teka. Dar pasigriebiau vatos, pusę jos sukruvinau… O tada jau lyg ir baigėsi. Nu bet kraujo tai daug nuleidau, turbūt dar tiek daug nebuvo iš nosies paleidę… Ir galvą skauda, silpna… Dar mama minėjo, kad galėjo būt ir taip, kad trūktų kita kraujagyslė ir tada gal net į smegenis išsilietų kraujas. Bet nežinau, kiek tame tiesos. Man per daug dramatiškai tai viskas skambėjo – juk tai tik kraujas iš nosies…

O dabar aš einu miegot, nes jau nebegaliu…

Tarakonaz

Tramvaibusas

Ėjau nuo Skalvijos pro Operą į aludę pas draugus. Atsisėdau ant suoliuko krašto ir po kurio laiko nugirdau, kaip mane toliau sėdintys apkalbinėja. Truputį nuo jų nusisukau visų ir susiraukiau. Mane pastebėjo ir pradėjo tipo verkšlenti ‘nu nepyyyk’. Aš tada pakilau ir išėjau į autobuso stotelę. Bet išvydau pusiau tramvajų, pusiau autobusą – iškleręs ir mažiukas. Sedėjau stotelėj ir šis atvažiavo jau. Vos pakilau nuo suoliuko, anas jau pradėjo važiuot… Bėgau, bet nespėjau. Tada bandžiau spėt į kitą – važiuojantį į priešingą pusę.