2014 03 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Mirtis

Mirtis labai sunkiai suvokiamas dalykas. Iš pažiūros atrodo paprasta – kažkas, kas egzistavo ir gyveno, staiga nustojo egzistuot. Buvo buvo ir staiga nebe. Sustoja organizmas, sustoja mąstymas, viskas tiesiog sustoja. Bet plačiau suprantant visą mirtį man kažkodėl nuo sudėtingumo sopa galva. Net nemanau, kad pavyks žodžiais pasakyt mintį. Mirtis – ne tik pačio organizmo sustojimas, tuo pačiu tai kažkoks pasikeitimas ir aplinkinių gyvenimuose. Visuose prisiminimuose atsiranda papildomas prieskonis. Nu tas toks neskanus, kartus, plius dar su svogūno savybėmis. Mirtis dar ir kultūriškai yra įdomus dalykas – išėjimo apeigos ir papročiai. Visa ta ceremonija. Aišku, tame irgi yra tas prieskonis kartus.

Ir aš buvau tas, kuriam “pasisekė” – niekada niekas artimas nebuvo numiręs. Niekada negalėjau iki galo suprast to jausmo. Neišnešė smegenis. Neišneša ir dabar, bet jau kadangi palietė mane tai artimiau, pradedu suvokt beviltiškumo jausmą, kurį išgyvena artimiausi.

Ir man labai gaila tėvo. Aš nežinau, kaip jis turėtų jaustis laidodamas savo tėvą. Arba mano bobutė… 58 metus kartu pragyveno ir va staiga turi paleist. To žmogaus nėra, jis tik 30kg sveriantys kaulai ir oda. Kaaaip žmonės sugeba tai pernešti, su tuo susitaikyti. Kaip išeina žiūrėt į duobėn leidžiamą karstą, kurio viduje tavo mylimojo ar tavo tėvo kūnas. Toks gumulas gerklėj.

Po visko ėjom su tėvu per kaimą atidavę kaimynui pasiskolintą suoliuką. Rami nuotaika su tuo pačiu kartumu. Tėvas sako “jau nebeatidarys vartelių ir niekada nelauks manęs parvažiuojančio iš muitinės”. Nes visada taip būdavo. Ir nors kiekvieną kartą tėvas sakydavo, kad neatidarinėtų, nelauktų ir eitų miegot, jei vėlai parvažiuoja, senelis niekada neklausydavo. Visada budėdavo tarsi norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai. Ir atidaryti vartai visada maloniai nuteikdavo – tavęs kažkas laukia, tikisi, ilgisi. Ir nebebus taip niekada niekada. Kaip šį dalyką suprast? Kaip ji suvokt? Atrodo neįtikima.

Kai sužinojau, nuliūdau, bet nieko daugiau. Kažkaip dar buvo sunku suprast. Per laidotuves tas beviltiškumo jausmas pradėjo užvaldyt. Nu toks stiprus, kad rankos svyra. Ir kažkaip net silpna, kai pagalvoji, kad nieko negali ir negalėjai pakeist. Ir turi susitaikyt, turi varyt toliau ir pamiršt.