Žalio Tarakono blogas

Sekmadienį su y23b6 buvau Studium P. Hipster neformal nestandart meniška vieta. Bet visai jaukiai. Žiūrėjom vokiškai įgarsintą japonišką filmą apie vyrioką, kuris dviračiu išsiruošė į šiauriausią Japonijos tašką (2500km nuo jo namų). Gaila, kad vokiškas garso takelis užgožė originalųjį – būtų buvę daug aiškiau ir suprantamiau, badum tsss. Labai buvo keista, kad dauguma žiūrinčiųjų nereaguoja į filme vykstančius dalykus ir nerodo emocijų. Priverčia mąstyt, kad emocijų rodymas yra primityvu ir nerimta. Į viską reik žiūrėt judgmental. Tokie va visi judgmentalūs asmenys neiškenčia ir išeina filmo vidury. Viena mergina labai stipriai ribojo mano ir y23b6 asmenines erdves. Kai pasidarė nebepatogu sėdėt ištiesus kojas, ji tuo pasinaudojo ir išsidrėbė prieš pat sulenktas kojas. Kai jau buvo nebepatogu sėdėt sukryžiavus kojas, jų nebebuvo kur tiest. Įdomu ar normalūs žmonės būtų ką nors jai sakę dėl noro ištiest kojas ir prašę pasitraukt. Bet, merginos būta silpnos ir ji neištvėrė iki galo. Atodūsiai sinchronu, kai mums atsivėrė neaprėpiamos kojų ištiesimo galimybės. Pats filmas, beje, patiko. Įdomus, įtraukiantis. Nors nu nieko ten kažko tokio nėr, bet susižiūrėjo. Turbūt be y23b6 neisiu į Studium P. Jei būsiu geras, gal dar kada jis mane ten nusives.

Pirmadienį vėlai vakare prie vienišo taksisto, stovinčio Rotušės aikštėj, priėjo užsieniečių porelė. Paklausė jie manęs už kiek nuvežčiau iki viešbučio. Kadangi tai buvo netoli, užsiprašiau vos 4 eurų. Bet užsieniečiams to buvo negana. Jie pasiūlė 15 eurų už trumpą ekskursiją. Man patiko ši mintis. Nuoširdžiai, su užsidegimu pasakojau jiems apie Vilnių. Žingeidūs seniokai ir klausinėjo nemažai. Daug labai papasakojau. Ir apie sausio 13d. įvykius, ir apie nacionalinio stadiono prie Akropolio projektą. Valandą užtrukusi ekskursija užsieniečių buvo įvertinta trisdešimčia eurų. Išsisaugojo numerį. Antradienį dieną sulaukiau skambučio su prašymu aprodyt miestą dienos šviesoj. Seniokai jau buvo prisikvietę dar vieną porelę. Šįkart 45 minučių ekskursija buvo įvertinta dvidešimt penkiais eurais. Neblogas biznis, sakyčiau. Taxi tour! Nors visai užteko žinių tokio ilgio ekskursijoms, pagalvojau, kad reiktų pasiskaityt dar daugiau apie Vilnių. Užsieniečiai labai patenkinti liko ir žadėjo mano numerį išdalinti visiems draugams, kurie ketins aplankyt Vilnių. Kvietė vakare kartu išgert kavos, bet aš mandagiai išsisukau. Vat kažkodėl nenorėjau.

Ne viskas taip gražu ir gerai, kaip gali atrodyti. Kartais tenka susidurti su lunatikais. Vakar vienas toks po kelionės nedavė ramybės dispečeriui savo skambučiais. Mat aš jam neva įkišau suplyšusius 5 eur grąžos, todėl jis pradėjo gąsdinti, kad paduos į teismą taksi kompaniją už padarytą moralinę žalą. Jaučiat? Ir tikrai aš jam nieko neįkišau. Tiksliau, neturėjo būt stipriai įplyšę, nes būčiau ir pats pamatęs. Tai va įdomu ar gausiu šaukimą į teismą. Įdomu kokio dydžio moralinę žalą patyrė.

Aš labai nemėgstu balandžio pirmosios. Beje, balandžio pirmąją gimė mano soon to be krikšto dukra (krikštynos po mėnesio). Bet balandžio pirmosios kaip “melagių dienos” aš nemėgstu.

Neseniai pradėjau žiūrėt X-Files. Nuo pirmo sezono pirmos serijos, žinoma. Vaikystėje, kai gyvenau su mama ir močiute dviejų kambarių bute, močiutė mėgdavo šį serialą, bet jis neva buvo ne vaikams (aš tebuvau pradinių klasių mokinukas). Ir kadangi jos lova būdavo arčiau televizoriaus, močiutė savo kojos ir kaldros deriniu sugebėdavo taip užstot vaizdą, kad aš nieko nematydavau. Bet melodija įsiminė. Ir keli epizodai… gal ne tiek epizodai, kiek jų nuotaika ir atmosfera, man įsiminė. X-Files mano atminty kažkokią ypatingą vietą užėmė. Aš turėjau net knygutes “tikros NSO istorijos” ir “tikros vaiduoklių istorijos”. Žinoma, vaiduokliai buvo neįdomu ir prunkšdavau skaitydamas. Bet NSO istorijų knygutę kone mokėjau atmintinai. Ir pažiūrėjus tą serialą, visada susimąstai. Na, gal tikrai kažkas ten yra. Ta prasme, vien pagal tikimybes tikrai yra planetų, kuriose egzistuoja gyvybė, bet turiu omeny, kad gal kažkas yra ta prasme, kad atskrenda ir patyrinėja mus. Kai sugalvojau va dabar atsisiųst tą serialą ir pažiūrėt, po pirmų kelių serijų buvo neramu. Ėjau miegot su baime. Iš tikro gyvent vienam baisiau. Atsiguli tyloje ir nežinai, kas pro balkoną gali įlipti iš savo erdvėlaivio. Nėr užtikrintumo, kad būsi saugus. Aišku, nei mama, nei močiutė neišgelbėtų nutikus tokiai bėdai, bet still. Ir galvojau, ko gi aš bijau. Tos pirmos serijos nėr baisios. Man atrodo, kad čia žiauriai susiję su vaikystės prisiminimais. Serialo melodija man kelia asociacijas su ateiviais, su baime, todėl baisu ir dabar. Kvaila, bet baisu. Sunku buvo užmigt.

Buvau su y23b6 filme. Maniau, kad bus panašiau į pasimatymą, bet ne. “Moonwalkers” ganėtinai neblogas filmas. Ruperto vaidinimas filmuose ko gero visada primins tai, kad jis Ronis iš “Hario Poterio”. Sunku nusikratyt tokios etiketės mano kartos žmonių akyse. Kaip Di Caprio su Titaniku. Kad ir kaip bepažiūrėsi, jis vis tiek Titanikas, o ne Hju Glasas. Ir iš tikro kažkaip man vis nesinori sakyt, kad Tado Vidmanto “Gautas iškvietimas” lievas filmas, nes patį Tadą aš visada mačiau ir supratau kaip gerą režisierių (ar tai būtų reklamos, ar trumpametražiai, ar serialai), tad kažkodėl labai sunku imt ir galvot, kad va visgi paskutinis jo kūrinys nelabai koks. Ypač kai jis pats juo labai džiaugias. Bet nu blyn, bet tikrai nekažką. Nu tipo smagu, nu tipo juokinga, nu tipo “farai”, bet nu kažkaip… Gal čia buvo klaida tame, kad jie daug visko atskleidė traileriuose? Aš vis nenoriu pripažint, kad nieko gero, nes nu gi blyn, Tadas Vidmantas. O neseniai mačiau, kad jie ieško naujų veidų filmui “gautas iškvietimas 2”.

Pastarojo filmo kontekste prisiminiau kai ką. Filme vaidino menininkė, kuri piešia maisto produktais and stuff. Portretus. Na, visi žino apie ką aš. Ir iš kai ko teko girdėt, kad tie, kas supranta techniką ir panašiai, turi supratimą, kad jos tas menas nieko sudėtingo. Bet tada aš galvoju “nu ir kas, kad nesudėtinga?”. Nes gal net tas pats žmogus yra minėjęs, kad gi ne tame esmė ar sudėtinga, ar ne. Ir gal net geriau, kai iš pažiūros paprastus dalykas ir idėjas realizuoja. Nu nes tipo ok, gal ten piešt iš maisto ir nėr sudėtinga, o bet tačiau, niekas gi to nedarė ar bent taip neeskalavo to. Kai kažkas pradėjo daryt, tada visiems staiga toptelėja, kad “o, tai čia nieko sudėtinga, visi taip mokėtų”, bet tie “visi” kažkodėl nieko panašaus nesugalvojo. Ir šiuo atveju gal ir ok tas paprastumas ir elementarumas. Tame ir žavesys. Bet moralas tai tame, kad galioja išankstinis nusistatymas ar šiaip kažkokių autoritetų sudaryta nuomonė apie vieną ar kitą menininką. Nes kitokiomis aplinkybėmis ir kitų kritikų akimis, gal tie neva mene nusimanantys pradėtų galvot kitaip. Bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms tai maisto menininkei, kai kurie žiūri skeptiškai. O va čia aš įžvelgiu dviveidiškumą ir netikrumą. Juokinga net. Ir dar kaip žmogus patį save iškelia aukščiau kažko. Nors pats niekur nepasižymėjęs. Populiarumas nėra siekiamumas, bet tai vis šioks toks rodiklis, ne?

Filme “Moonwalkers” vien iš bendrų bruožų atpažinau Aston Martin automobilį, net nežinodamas tikslaus modelio. Su y23b6 leisti laiką labai zjbs. Kaip ir su V. K.! Bet kaip keista, kad mokykloje taip artimai nebendraudavom. Įdomu kas pasikeičia. Nu tipo kas po mokyklos baigimo, kai kardinaliai pasikeičia viskas ir net aplinka neverčia bendraut su kai kuriais, skatina imt ir prisimint buvusius klasiokus? Ir dar tuos, su kuriais bendraudavai paviršutiniškiau nei dabar.