2015 09 mėnesio įrašai

Tarakonaz

L’actualite

Vyresni  žmonės arogantišku teisumu tikina mane, kad “pamatysi, susirasi dar”. Ir tipo “reikia, negali būt be nieko visada”. Ir man iš to vaikiško užsispyrimo net specialiai norisi likti vienam, kad va parodyčiau, kad įmanoma ir vienam būt, ir nieko iš tikro nereikia. Kartais užknisa tas kišimas į visuomenės normas. Ir kai norisi daryt kitaip, tai dar ir blogai dėl to jauties. Neva eidamas prieš sistemą sukeli kažkokių nepatogumų, atkreipi per daug dėmesio į save ir išsišoki. Nesu aš kažkoks žygiuotojas prieš tą sistemą. Aš gal net visai pakeliui plaukiu. Sėdžiu savo komforto zonos burbule ir nematau tame kažkokios bėdos, nes gal tiesiog toks mano būdas. Bet va kartais vis tiek pajaučiu diskomfortą pagalvojęs kitaip nei man atrodo, kad visuomenė linkus galvot. Bet čia dar reikia prisiminti, kad sąvoka “visuomenės norma” tai tik mano paties susiformuota ir minimaliai (o gal ir daugiau) gali skirtis nuo realių visuomenės normų. Vienžo, čia jau kvepia pilstymu biškį, užtenka.

Kažkadaise buvo eilinis susitikimas “alaus namuose”. Stebėtina, kad buvo keista ir nejauku – dažniausiai būna labai gerai, smagu ir faina. Patiko parūkymo pertraukėlė – geriausia dalis iš viso vakaro nepaisant to, kad nerūkiau.

Jau vidumi jaučiu kaip neužilgo persikraustysiu į naują savo butą. Parketlentės iki galo bus sudėtos per šeštadienį. Liks plytelės vonioj (grindys + sienos), plintusai, vidinės durys ir vonios bei virtuvės baldai su įranga. Šiandien galvojau kaip bus faina kepti keksą. Išsitrauksiu, susipjaustysiu ir pats sau vienas valgysiu gurkšnodamas arbatą. Visi labai nori į įkurtuves, o aš tas žmogus, kuris net savo gimtadienių nešvenčia. Dėl mažo buto ir skirtingų draugų ratų, turėtų būti kokios 5 įkurtuvės? Nu nafik.

Po gero mėnesio “atostogų” (dirbau bute, taksavau labai labai nedaug), jau vis daugiau laiko randu taksavimui. Kaip gera. Malonumas. Dar kol šilti orai, dar smagiau. Ypač naktimis. Esu gal kelis kartus sakęs, kad ilgai taksi nedirbsiu, bet palieku vietos galimybei, kad gal ir dirbsiu ilgiau. Kol atitiks norus ir lūkesčius, kol viskas tenkins. Vis bandau save įtikinti, kad nu tikrai nereikia kažkokios prestižinės profesijos norint jaustis laimingu. Nors tas įtikinimas puikiai pavyksta, bet dar kartais pajaučiu kažinkažkokį nepilnavertiškumą naujoms pažintims pasakodamas apie savo profesiją.

Biškį jaučiuos pavargęs nuo kai kurių žmonių. Biškį sugebėjau pasakyt “ne” varginantiems žmonėms. Biškį palengvėjo. Biškį jaučiuos geriau suvokdamas, kad sugebu užkirsti kelią žmonių lipimui man ant galvos. Biškį gal liko įsiskaudinusių, bet tuo pačiu suvokiu, kad ne mano galioms ir ne mano pareiga visur skleisti teigiamas emocijas. Biškį gal čia tų žmonių asmeninė problema, kad įsiskaudina ir atsisako suprasti. Biškį gal ir gyvulys.