2010 09 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Autobusiniai paburbėjimai #3

O aš visai nemėgstu autobuse sutikti pažįstamų žmonių. Kadangi pastaruoju metu praktikuoju važinėjimą autobusu, tai vėl atsirado pagrindas mano burbeklio prigimčiai pasireikšti. Taigi. Aš nemėgstu sutikti pažįstamų žmonių autobuse. Man daug labiau patinka klausytis muzikos ar žvalgytis pro langą/po autobusą. Nepatinka ‘small talk’. Galima išskirti net kelis tipus žmonių, kuriuos sutinku autobuse (arba stotelėj va dar):

  • Kursiokai, su kuriais beveik nebendrauju, bet sveikinuos. Va šitų nemėgstu labiausiai. Ir juos sutikti tikimybė didžiausia, jei važiuoju iš paskaitų. O nemėgstu todėl, kad realiai aš su jais nebendraučiau, bet kadangi priverčia aplinka, tai reikia. Reikia palaikyti kažkokį pokalbį iš mandagumo. Reikia kalbėti apie tai, kaip sekasi, paklaust ko nors apie studijas. Nu užknisa. Va vakar šis atvejis pasiekė viršūnę – įsėdau į 43. Po dviejų stotelių įlipo psichas. Iki pat Šeškinės su juo turėjau bendraut. Kai Šeškinės stotelėj išlipau, kad persėsčiau į 5/6/24/46, pagaliau galėjau pasileist muziką ir įsėdau į 46, ten sutikau kitą psichę. Nu brač. Ir vėl tokio pat tipo pokalbis. Ir ką daryt, kad taip nenutiktų?
  • Kursiokai, su kuriais labai bendrauju ir kiti geri draugai. Va čia viskas labai ok. Čia viena geresnių situacijų. Antradieniais, kai reikia persėst į bet kurį troleibusą arba 11 autobusą, visada laukiu ir sėduos į 11 (jis, beje, priveža daug arčiau, bet čia smulkmena), nes ten sutinku psichę, su kuria malonu bendraut! Bet tokia situacija labai reta.
  • Kursiokai, su kuriais nebendrauju. Šitas irgi labai ok. Vienintelis dalykas, kuris gali nutikti – nejaukus žvilgsnių susitikimas su mintimi ‘aha, mes kursiokai, bet nesisveikinam, jap, awkward’.
  • Buvę klasiokai. Ši situacija man irgi labai patinka. Šią minutę neišskiriu nei vieno klasioko, su kuriuo nenorėčiau susitikt autobuse. Visgi įdomu kaip sekasi po mokyklos, kas naujo.
  • Kiti. Va buvau Aušrą iš buvusios paralelinės klasės sutikęs, tai irgi nebuvo blogai. Aišku, jei sutikčiau Štuopį, nebūčiau toks patenkintas.

Anyway, ar aš asocialus? Aš net pradėjau galvoti kaip išvengti susitikimų su pirma kategorija… Geriausia sėsti į patį galą, nes ten toli eit. Tada galiu ramiai būt. Bet tai tinka tik tuo atveju, jei tame autobuse dar nėra psichų. O jei žinau, kad psichų autobuse jau yra, reikia sėst kuo arčiau priekio vos įlipus… Ech. Kiek daug problemų sukelia važinėjimas viešuoju transportu…

Tarakonaz

My Little Sue

Lietuvių (Šiaulia) The Colours Of Bubbles daina “My Little Sue” tiesiog tobula. Jau kaip lietuviams (oi ne, tikrai tikrai nenuvertinu Lietuvos ir lietuvių, ne ne, baikit juokus), tai išvis labai labai labai puikiai čia.

Tarakonaz

Siela

Mokausi dabar tos nelemtos psichologijos istorijos, kurios perlaikymas bus poryt (duok, Dieve, man stiprybės, kad išlaikyčiau tą egzaminą). Labai keista, kad dažnai kreipiuos į Dievą, nors juo netikiu – čia gal koks įprotis… Ir kaip tik rašo apie sielas. O man ši tema labai patinka, jau kelis kartus esu svarstęs, kaip ten yra. Galiu pasakyt tik vieną – taip tvirtai, kaip kiti sako esą Dievas egzistuoja – siela tikrai yra. Ir štai buvau kažkada sumąstęs (vis dar tuo tikiu), kad sielą tikrai galima pajust. Žinot tą jausmą, kai mintimis kažkurią kūno dalį galima pajaust stipriau? Tarsi mintimis į ją nueiti. Ir taip galima keliauti per visą kūną – į ausį, į liemenį, į pirštus, į inkstus… O man ši mintis kilo, kai mane Renata bandė pakelti ir nepavyko. Pareiškė, kad aš įsikibęs į žemę. Ir nu tikrai. Savo svorį buvau nukreipęs kuo žemiau. Logiškai mąstant kaip ir neįmanoma nukreipti svorio kažkur visiškai nejudant. Tai yra sielos nukreipimas į kojas. Ir Renata tai jautė. Žinoma, ji išsireiškė kitaip – “įsikibimas į žemę”, o į mano “sielos nukreipimas” pasakė kažką panašaus į “eik tu”. Bet aš teisus (!!!). Ir kai būna nejaukus jausmas kakle bandant nepravirkt – taip taip, čia siela bando užspaust ašarų latakus. Nu ok, paskutinis teiginys ką tik į galvą atėjo ir gali būt nesąmonė. Bet “sielos nukreipimu” į kažkurią kūno dalį aš tikiu. Norėčiau ir kontrargumentų išgirst. Kas kito, jei ne siela, yra tas jausmas ir tas “įsikibimas į žemę”?