Viskas prasidėjo nuo to, kad aš buvau savo mokykloj. Dabar jau nebepamenu, ką aš ten dariau. Po to aš ėjau namo su Ernestu ir Ieva (bendraklasiai ir draugai). Einam einam… Esam jau prie parduotuvės “kiaulė” (yra tokia netoli mokyklos). Staiga suvibruoja mobilus, aš jį išsitraukiu ir matau, kad kažkas per Bluetooth nori pasijungti… Paspaudžiu pažiūrėt… O ten nick’as… “Juoda”. Aš labai labai apsidžiaugiu, pradedu dairytis aplinkui kad pamatyčiau ją. Pamatau. Ji apsirengus labai pukuotą šviesų paltą ir skrybelę, kuria slepiasi nuo manęs turbūt. Rankoje mobilus. Matau jos šypseną veide. Aš staigiai bėgu link jos ir stipriai apkabinu. Su draugais net nespėjau atsisveikinti. Sušnibždėjau “Adrija, pagaliau”. Taip, ten ir buvo ji. Einam kažkur… Susikabinę rankomis (nu tik sapnuose taip būna). Kalbames. O draugus ir pamiršau. Jie turbūt jau nuėjo namo. Mes vis dar einam. Ant suoliuko guli kažkoks neaiškus tipas. Nužiūri mus… Mes einam toliau. Jis vis pasilenka arčiau (kažkoks prospektas pilnas suoliukų). Mes nutariam bėgti. Prabėgam fontaną apvalų ir tada yra laiptai… Labai greitai šokinėjam per laiptus, bet jie labai primena Tauro kalno laiptus, nes jie dideli ir jų daug. Kartu su mumis dar bėga MadCost. Nežinau, iš kur ji čia išdygo… Sakyčiau, kad jai kokia 34 arba 42. Šitie skaičiai sukosi galvoj. Mes bėgom šiek tiek greičiau nei ji. O tas vyras mus vijosi. Jis bėgo kaip vabalas. Ropojo keturiomis. Bet šiaip ne taip pabėgom. Tuo metu MadCost ir dingsta…
– Man jau reikia eit namo. – ištaria Adrija.
Ji pakelia galvą ir ten pamato juostą kaip kompiuteriuose (ten kur yra adreso juosta ir jos dešiniame šone yra rodyklė žemyn, kuri išskleidžia lankytus internetinius adresus). Pasirenka “Fabijoniškės” ir išgaruoja… “Kodėl ji visada taip elgiasi?” paklausiu savęs… Paspaudžiu “Justiniškės”, bet juk aš jose ir esu. Nieko… Atsiduriu stotelėje prie mokyklos. Ten kartu su manimi yra du draugai (vėl Ernestas ir dar Paulius). Įlipam į 43 autobusą ir važiuojam link kito draugo Žliobos. Autike atsiranda ir draugė Marija. Važiuojam važiuojam… Autobusas nusuka link biliardinės ir kapinių. Ten ir yra paskutinė stotelė. Hm… Keista. O gi pasirodo, kad tvarkomos Justiniškės. Bet jų nebeįmanoma atpažint. Visi pastatai kiti, nauji dangoraižiai, prekybos centrai. Einam kažkokiu taku (Marijos nebėra)… Prieinam kažkokią stotį. Įeinam ir matom įspūdingą vaizdą. Stovi senoji Maxima, o už jos dideli kažkokios gamyklos kaminai. Dūmų tiek daug, kad siaubas. Nufotkinu. Tada paeinu atgal, kad galėčiau nufotkinti savo draugus. Ernestas karstosi ant kažkokių vamzdžių. Vėl atsiranda Marija. Nufotkinu juos. Tada link manęs eina kažkoks jaunuolis. Atrodo labai grėsmingai.
– Ateik čia! – užrėkia.
Pabėgu link savo draugų. Pasakau, kad peršikau, nes jis taip užrėkė. Jis vis dar eina link manęs. Sustoja prie pat. Su pirštu nuima kažką nuo skruosto ir sako:
– Blakstiena buvo nukritusi.
Stoviu apstulbęs. po to dar noriu nufotkinti stotį iš lauko. Pasirodo, kad tai yra ir dangoraižis. Taikausi. Artinu kažkiek ir visą vaizdą matau savo akyse. Nereikia žiūrėt į fotiko ekraną. Bet pasižiūriu. Lygiai tas pats ką mato akys. Pajaučiu ranką ant peties. Pašoku, išsigąstu. O ten kažkoks vyriškis (storas, apdriskęs, vienos akies nėra ir ten juoda skylė). Šypsosi. Aš vis dar išsigandęs. Eina toliau ir taip kimba prie visų žmonių… Baugu.
Va čia ir prabudau. Sapnas buvo nerealus. Jame buvo pilna džiaugsmą keliančių akimirkų… Bet seniai nebuvau toks laimingas sapne. Dar labai mėgstu tą baimės jausmą. Vienu žodžiu… Seniai tokio nuostabaus ir ilgo sapno nebuvo.
Aš paklausiau:
– Ar žinai, kuo skiriasi Audi 100, 200 ir V8?
Kažkoks vaikinukas atsakė:
– Ne.
Aš atsidusau.
Nu va toks va trumpas sapnas. Nei fono, nei žmogaus veido neįžvelgiau…
Savaitės sapnai:
1. Buvau prie ežero su tėčiu ir broliu. Sutikau ten du bendraklasius. Kalbėjom ir jie kažką apie mane pasakė, pradėjo žvengt, o aš tada įsižeidžiau ir jiems atkirtau “kokie jūs man draugai”.
2. Kažkas man pranešė, kad mirė mano vienas draugas nuo labai sunkios ligos. Šis sapnas buvo labai realus ir visą dieną persigandęs buvau.
3. Čia kaip ir antrojo tęsinys. Lyg ir. Buvo kažkoks meetas-tusas-klasės susitikimas. Daugmaž penki metai po mokyklos baigimo. Nebuvo to vieno bendraklasio, kuris mirė nuo ligos. Mes jį pagerbėm tylos minute, o tada dalinomes dovanas. Vienas bendraklasis visas dovanas darė savo rankomis. Vat. Aš gavau 5 monopolius. Po to važiavom kažkokiu traukinuku ir tada dėliojom monopolį (kaip puzzle).
Važiuoju rudos spalvos Audi 80 (bulka). Siauras miško keliukas, bet du automobiliai prasilenkti galėtų. Šalia manęs sėdi Lavazza (ir vėl). Važiuojam važiuojam… Pastebiu, kad automobilis turi 4 pedalus. Nesupratau, kodėl, bet Lavazza paaiškino, kad čia trys automobiliai viename. Nu ką žinau… Dzin. Varom toliau ir privažiavom ežerą ir tokią labai didelę aikštelę. Stovėjo daug daug automobilių. Pasirodo, kad čia automobilių turgus. Aha… Pastačiau belenkur Audinę ir išėjom žvalgytis… Žiūrėjom žiūrėjom… Ir Lavazza pamatė geltoną Lancer Evo IX. Atsigulė ant kapoto ir rankomis jį apglebė. Pabučiavo, o aš pradėjau žvengti, nes automobilis šiek tiek buvo aptaškytais šū*u. Tada įsėdau į savo bulką ir nuvažiavau. Norėjau pajuokaut. Lavazza pradėjo rėkt, bet aš neapsisukau. Pagalvojau, kad va už to posūkio apsisuksiu. Bet nebuvo vietos, nes kelias gan siauras buvo. Vat. Todėl man teko važiuot iki pat išvažiavimo į gatvę ir ten suktis. Bevažiuojant prasilenkiau su keliais automobiliais… Po to išvažiavau ir iškart apsisukau. Bet įvažiavau į didelę šū*o krūvą. Užsikasė mano bulka… Ir baigėsi sapnas.
Aš, Lavazza ir est. buvom pas mane namuose. Bet ne dabartiniuose, o senuose (prieš 3 metus išsikrausčiau. Bet tas senas butas buvo dabartinio buto vietoj… Keistai…). Lavazza sedėjo ant grindų priešais TV ir spoksojo. O mes su est. nuėjom į Vingio parką, kuris buvo jau nebe Žvėryne, o vietoj McDonaldo Fabuose. Ten rinkom grybus, kankorėžius, braškes, kaštonus ir pinigus. Taip taip. Ir tada mes jau grįžom namo su 4 pilnais krepšiais gėrybių. Tuomet man Bliamba (Inga) parašė SMS. Kvietė ateiti pas ją. Tai mes su est. nutempėm Lavazzą nuo TV (labai įtemptai kažką žiūrėjo), nuėjom iki namo, esančio už poros šimtų metrų. Ten mus pavaišino arbata, o po to sugalvojom pažaist tą žaidimą “tiesą-iššūkis” (nu tas, supratot)… Nu ir tipo buvo komandomis (male ir female)… Tai mes su est. kažkokį kietą klausimą sugalvojom ir Lavazza su Bliamba nenorėjo jo atsakinėt. Tai tuomet joms buvo mestas iššūkis nusirengti… Va… Nu ir nusirengė. Sedėjo abi nuogos. Na o mes šypsojomes. Va. Bet po to jos mus nurengė… Ir tada visi nuogi buvom. O toliau kas buvo… Tai… Nežinau… Prabudau…
Sirgau. Nuvažiavau pas gydytoją, kad ištirtų kraują. Kraujyje kažkas jai nepatiko ir tuomet patarė išsitirti nuo vėžio kažkokiais tipo specialiais tyrimais. Išsityriau ir dar pamenu gydytojos kalba: “Jūs esate peršalęs. Bet taipogi jums vežys”… Pabudau labai išsigandęs…
Atvažiuoju prie Maximos Justiniškėse su dviračiu ir jis kažkur dingsta. Tuomet nueinu į pustuštę parduotuvę, paimu du butelius alaus ir pakelį cigarečių. Dirba tik viena kasa, prie kurios ir nueinu. Alų slepiu kišenėje, kad kiti pirkėjai nematytų. Kai ateina mano eilė, kasininkė išeina ir sako:
– Viskas, parduotuvė bankrutavo. Padėk viską, ką norėjai nusipirkti…
Nu ką. Einu aš link šaldytuvo ir jau noriu dėt… Bet kažkodėl nepadedu ir viską pavogęs išbėgu. Tuomet stebuklingai atsiranda dviratis ir aš pradedu važiuot link 43 ir 73 autikų žiedo (netoli tos Maximos). Pradeda stipriai lyti. Nesuvaldau dviračio ir tada nukrentu… Sudužo alaus buteliai… Nusikeikiu ir pradedu rūkyt…
Jau tris naktis iš eilės sapnuoju keistą sapną:
Guliu lovoj, savo kambary… Viskas normaliai… Tuomet atsistoju ir pradedu bėgti kažkur toli. Labai greitai ir toli bėgu… Atsisuku pažiūrėt, nuo ko bėgu. Pasirodo, kad mano kojomis, kurios tuo metu panašios į bėgius, lenktyniauja Lavazza su Toro… Vat būtent Lavazza su Toro… Nežinau, kaip juos atskyriau, bet vos tik atsisukęs ir į juos pažiūrėjęs, sapne supratau, kad tai jie… Ir viskas… Toliau bėgu. O ryte visas būnu šlapias (nuo prakaito)… Atrodo, lyg visą naktį tikrai būčiau bėgęs. Padariau prielaidą, kad tai dėl sirgimo.
Šią naktį sapnavau dar vieną sapną. Persirenginėju kažkokioj labai mažoj kabinoj… Kur vos išsitiesęs telpu, o susilenkti visai neišeina… Nusiiminėju viską. Kai buvau visai nuogas, kažkas patraukė visą kabiną ir likau stovėti kažkokiame lauke… Aplink buvo daug žmonių. Jie pradėjo juoktis tą akimirką, kai patraukė kabiną, bet kai mane pamatė, tai visi surimtėjo. Tyla ir viskas. Aš įėjau į kitą didesnę kabiną, ten užsidėjau džinsus ir švarką. O tuos nusiimtus rūbus susimečiau į piniginę…
Labai džiugu, kad vėl pradėjau prisimint sapnus. Turbūt todėl, kad kiek anksčiau einu miegot. :)
