2008 12 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Naujas personažas sapnuose

O mano sapnuose naujas personažas – Renata. Keista?! Šiandien abiejuose sapnuose buvo…
1. Aš ir Renata ėjom mano mokyklos link. Šalia mokyklos buvo vasarnamiai. Mes labai norėjom numigti, bet neturėjom pinigų nuomai. Užėjom į vieną iš namukų, atsigulėm ir išgirdom žingsnius. Supratom, kad tai šeimininkė. Pro langą pastebėjau ją vaikščiojančią pro namukus ir besižvalgančią pro langus ar nieko nėra. Atpažinau ją – Zakienė. Priėjo prie namelio, kuriame gulėjom – pamatė ir šyptelėjo. Pagaaavo…
2. Kažkodėl važiavau pas Renatos gimines… Namukas. Mane aplankė vizija ir išvydau, kad į jį trenkia žaibas. Pagriebiau juostinį fotiką (spėju, kad manasis Zenitas) ir žinojau, kad 12 kadrų galiu padaryt. Truputį pafotkinau Renatą ir gimines, o tada prasidėjo audra. Nukreipiau fotiką į namo stogą. Pagavauuu… Po šio sapno įvyko keistas jausmas – pasirodė, kad prabudau, atsikėliau ir paėmęs fotoaparatą į rankas, pamačiau, kad tikrai nufotografavau. Maniau, kad pavyko nufotografuot tai, ką sapnavau. Nebuvo su kuo pasidalinti tokiu nutikimu, todėl nutariau, kad ryte parodysiu ir nuėjau miegot.

Tarakonaz

Krakatukų miestelis. Juzefas (I)

Krakatukų miestelio gyventojas Juzefas ėjo siaura senamiesčio gatvele. Buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas ir Juzefo šalikas plaikstėsi į visas puses. ‘Jei aplink būtų medžių, šalikas veikiausiai užsikabintų’ pagalvojo Juzefas ir nusišypsojo praeiviui. Šiaip ar taip, Juzefui eiti sekėsi gerai – dar net neišsisuko kojos, nors kelias grįstas akmenimis. Juzefas išvydo mergaitę su mažu, baltu šuneliu… Ne, jis jos neužkalbino. Kodėl? Jis taip nedaro, jis laukia, kol keliai neišvengiamai susikirs ir mergaitei nebus kur dingti. Juzefas apsigalvojo. Apsisuko, pribėgo prie mergaitės ir su šypsena veide paklausė ‘kavos?’. Juzefas dievina kavą. Su pienu. Arba be. Ką Juzefui atsakė mergaitė? Jos lūpas paliko žodžiai ‘gerai, išgersiu kavos’. Susitarę, pasikeitę tel. numeriais, jie išsiskyrė. Iki pat Krakatukų alėjos (netoli psichologų gatvės. Tiksliau, prie pat psichologų ir filosofų gatvių susikirtimo) Juzefas dainavo dainelę – Krakatukų miestelio himną. Ėjo ir dainavo. Ėjo, dainavo.

‘Einu prisigert’ sugalvojo. Paskutiniu metu Juzefo elgesys neprognozuojamas – turbūt pilnatis kalta. Pijokavimo geriau neaptarinėt – žiauru, vienareikšmiškai. Stebuklingai Juzefas atsidūrė namuose ir tik vidurdienį jį pavyko pažadinti. Kambariokas Jeronimas su nerimu žiūrėjo į Juzefą. Pastarasis tesugebėjo išveblent ‘jei meškiukas būtų bitė… visai rimtai nesiimtų namo aukštai… kalbu…’. Taip, jam nepavyko suregzti sakinio. Jeronimas apsisuko ir išėjo. Pavymui dar išgirdo Juzefą šaukiant ‘mano galvelėj sukas, bet mintys rūkas’ – susipainiojo, atleistina. Vartėsi, kankinosi Juzefas… Galiausiai susirado mineralinio butelį, atsisėdo į fotelį ir žiūrėjo į tašką prieš save. ‘Peklon…’ sumurmėjo. Griebė savo Nokia ir parašė Džozefinai, kurios numerį gavo prieš kelias dienas. Nežinia, ką jis ten prikeverzojo, bet po valandos jis jau išėjo iš namų. Juzefas buvo paniuręs, susiraukęs kaip naginė ir daug spjaudėsi. Tačiau, pamatęs Džozefiną, atsigavo. Jie 3 valandas praleido kavinėj – šnekėjosi, juokėsi, tylėjo, žiūrėjo…

Koks gi Juzefas buvo prieš sutikdamas Džozefina? Na, tai kuklus berniukas, gal kiek prisibijantis aplinkinių. Bet tai suprantama – jis augo vaikų namuose. Visi jį skriaudė, išskyrus Jeronimą, su kuriuo jis ir gyvena dabar… Gyvena kukliai, bet niekas jo nebeskriaudžia…

Juzefas gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo lubų link. ‘Sninga’ – lėtu, ramiu balsu pasakė. ‘Nesnigtų, nebūtų sniego’ sulemeno ir suprunkštė. Ne kiekvienam suprast tokias mintis. O Juzefo mintys stebino savitumu. ‘Ar pavyktų?’ retoriškai paklausė ir, papurtęs galvą, užsimerkė. Užsispyręs laukė Džozefinos žinutės – pirmas nerašė. Tuo ir sužibėjo jo vyriškas kvailumas.

Krakatukų miestelis. Juzefas (II)
Krakatukų miestelis. Juzefas (III)

Tarakonaz

Eglutė gi

Reikia įnešt nors kiek Kalėdinės nuotaikos. Mano eglutė atrodo šitaip:

O čia nivtemu mano katė:

Nevariau prekintis šv. Kalėdoms… Aukso takas (ačiū eina Pauliui). 0#=86#.

Tarakonaz

Skruzdėlės ir aikštelė

1. Aplinką sunkiai pamenu, bet jausmas toks, lyg būčiau buvęs kaime. Kažkoks vyras (nepažįstamas) rėkavo ‘traiškyk tas skruzdėles nafik – ir greičiau, kol nepabėgo. Ir iš kur jos čia atsiranda…’. Skruzdėlės buvo dvejopos – žalios lakstė greičiau už auksines. Vyro pirštai traiškė skruzdes vieną po kitos, o aš žiūrėjau į jį nesuprasdamas jo veiksmų.
2. ‘Atsargiau’ sušukau. Kažkas vairavo, o aš sėdėjau keleivio vietoj. ‘Nu žinai…’ ir nusisukau nuo vairuotojo.

Tarakonaz

Įvykių ivertinimai balais

Vakar:

  • vėl nenakvojau namuose – 10
  • buvau bažnyčioj – 9

Šiandien:

  • apsikirpau – 7 (kai pažiūriu į veidrodį – 5)
  • stovėjau kamštyje 1,5 val. – 5 (situaciją gelbėjo Franz Ferdinand ir Eminem)
  • stovėjau Akropolio ‘Lietuvos pašto’ eilėj 1 val. – 3
  • kai važiavau, dainavau (rėkavau) ir man buvo dzin – 8
  • nakvosiu namie – 3
  • paskolinau skėtį ir man teko eiti per lietų – kiaurai sušlapau – 10
  • jau n-tąjį kartą nusėda abu mobilieji – 2
  • nusipirkau automobilinį Nokia kroviklį – 9
  • beveik nieko nevalgiau visą dieną – buvau gyvas tik arbata – 5

Rytoj:

  • nenakvosiu namuose – 10
  • žiūrėsiu ‘balkonas’ – 9
  • galbūt galiausiai važiuosiu prekintis šv. Kalėėėdoms (gal ir ne) – 4

What a wonderful world… 1#=86#.

Tarakonaz

Žmonės – nevykėliai

‘Mūsų civilizaciniai laimėjimai įspūdingi, turim krūvas įvairiausių gadgetų, technologijos vis dar sparčiai tobulėja…’
Aha… Palijo truputį, pašalo ir špyga visoms technologijoms ir viskam – stovi kalno apačioj troleibusai, autobusai ir negali įvažiuot. Žmonės man buvo panašus į vabalus, kurie guli ant nugaros (gi realiai buvo ir tokių) ir negali atsistot ant savo daugiau nei 2 kojų. Keliais žodžiais: chaosas, katastrofa ir juokas (iš mano pusės).  Žinoma, kaip bebūtų gaila, aš irgi priklausau žmonių rasei, irgi esu toks pat (jei ne didesnis) nevykėlis. Kodėl? Šiandien truputuką slydau. Bet kadangi man paskutiniu metu vyksta tik geri dalykai (tobuli, pasakiški, nepakartojami, pavydėtini), pavyko išvengti didesnių bėdų… Vos vos nubraukiau priekinį bamperį… O situacija buvo baisi – čiuožiau tiesiai į namo kampą (visam priekiui būtų ne pyragai), bet fortūna išgelbėjo ir, nepasiekęs namo kampo, pasiekiau labai aukštą bordiūrą (todėl net ne su ratu trenkiaus). Aš myliu Gyvenimą & else. 0#=85#.

Tarakonaz

Vonia

Šampūno buteliukas atsitrenkia į kempinę ir ši nuburbuliuoja žemyn. Dugno nepasiekia – išnyra. Šampūno buteliukas apsisuka ir nuplaukia tolyn. Kempinė plūduriuoja.

Visi laivai apsemti – juos užlieja didelė banga. Šampūno buteliukas lieka gyvas ir toliau plaukia palei srovę. Jūra rami, kartkartėmis išlenda kempinės nuolaužos.

Šampūno buteliukas sėkmingai išvengia nuolaužų, bet nepastebi kojos – atsitrenkia ir nuskęsta. Gelbėtojų sraigtasparnis iškelia visus keleivius. 3 žuvusieji, sužeistų nėra.

Tarakonaz

Pianistas/Aviatorius

Štai pažiūrėjau aš ‘The Pianist‘ (rekomendavo Renata) ir ‘The Aviator‘ (rekomendavo Paulius)…
Pianistas. Kadangi ir šiaip filmai apie pasaulinius karus (ar apie susijusius įvykius) man patinka (prisiminiau dabar ‘Pearl Harbor’ – nuostabu), šis nebuvo išimtis. Visų pirma, kas mane sužavėjo – pats Vladekas. Kuo? Savo ramybe, savo santūrumu – girdėjo ir matė, kad bombarduoja, bet nuo fortepijono pasitraukė paskutinę akimirką. Jis visame filme stebino šiomis savybėmis, taip pat ryžtu, stiprybe. Šios savybės nulėmė jo likimą… Jo kova su mirtimi stulbinanti – aš būčiau pasidavęs, nematyčiau tikslo gyvent, o jis – matė, jis norėjo išgyventi. Buvo tokių epizodų, kurie stipriai įsirėžė galvon – vokiečiai išmetė neįgalų žydą senuką kartu su vežimėliu, nes šis negalėjo atsistot kai jam liepė. Reikia nepamiršti ir įvykio kai Vladekui padėjo vokiečių karys – tai buvo netikėta, nesuvokiama… Ir per tuos sunkius metus, jis nepamiršo grot – grojo oro klavišais
Aviatorius. Hovardas, priešingai nei Vladekas, pasižymėjo savo energingumu, o ne ramybe. Žinoma, jis taip pat buvo ryžtingas, atkaklus ir nepasidavė iki pat galo. Užvis labiausiai nustebino pedantiškumas… Fanatiškas pedantizmas – negalėjo išeiti iš tualeto, nes reikėjo pasukti rankeną.
Konkliužionas. Abu filmai ilgi (2:30 ir 2:50), bet neprailgo. Abu patiko, bet Pianistas patiko labiau. Abiejų filmų herojai turėjo hobius (gal net priklausomybes), kuriais, faktiškai, ir gyveno. Gražu ir gera žiūrėt į žmones, kai jie daro stiprią aistrą keliančius dalykus. O dabar eisiu žiūrėt ‘Kolekcionierės‘. 0#=85#.

Tarakonaz

Trumpai apie viską

  • Skutimasis sukelia mažiau diskomforto, jei skutiesi dažniau.
  • Niekas neatsakys į klausimą ‘ko nori moterys?’. Taip pat neįmanoma atsakyti į panašius klausimus ‘ko siekia moterys?’, ‘ko tikisi moterys iš vyrų?’ ir galu gale ‘kaip elgtis su moterimis, jei negali atsakyt į ankstesnius klausimus?’. Ptfu. Moterys – mistinės būtybės.
  • Nusiploviau mašiną. Blizga, gražu. Kai ėjau jos pasiimti, jau išėjęs į lauką prisiminiau, kad nepaėmiau pinigų (60 litų). Nu o bet tačiau, turėjau piniginę. ‘Užteks’ pagalvojau ir sustojau paskaičiuot. Piniginės turinys: 59 litai ir 90 centų (+ 1 cento moneta pervažiuota traukinio, 2 UK pensai, 2 Belgijos frankai ir 50 Belgijos sentinų). Jėga, myliu gyvenimo ironiją.
  • Nesilydau kaip sūris fondiu inde. 0#=85#.
Tarakonaz

What's On My iPod?

Kas yra mano iPod’e? Taip, man nebuvo ką veikt. Pats nuobodžiausias video. Net netryniau popso, kurio yra.

Tarakonaz

Produktyvumas

Šito įrašo neturi būt… Bet kadangi day.lt pamačiau kai ką ‘labai gražaus‘ (tuo pačiu galite atkreipti dėmesį į mano gražų, tvarkingą Firefox langą), tenka rašyt. Dabar įrašas prieš šį atrodo labai nivtemu.

Jei jau pradėjau rašyt… Vakar mama šnekėjo su vienu žmogumi, kuris pamišęs dėl Subaru automobilių. Kadangi jis pamišęs, nusipirko nesveikai, žiauriai, nenormaliai nerealią Imprezą… Svoris vos siekia 1,1 toną, o po kapotu – 260 arklių… Iki šimto per ~4,7s… Gerai… Viskas lyg ir ok būtų, jei ne pasiūlymas MAN pavairuot Impreza (pastebėjau, kad iš paryškintų žodžių susideda ‘Mantą’). Greičiausias automobilis, kuriuo esu važiavęs – mano Honda (0-100 per 10-11s, kai buvo nauja). Prižadu, kad paimsiu kamerą ir parašysiu apie tai bloge.

Paskutiniu metu gyvenime per daug gerų dalykų. Jei Merfis nebuvo idiotas, reikia laukti žiauraus įvykio. 0#=85#.