2007 07 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Longest '…' ever

Dviratis
2007-07-27
15:00 – 21:00
Nuvažiuota 42 km
Važiavimo trukmė 2 val 50 min
Vidutinis greitis 14,9 km/h
Maksimalus greitis ~55 km/h

Kagi… Draugui reikėjo nusipirkti pedalus. Susitikom prie manęs ir nuvarėm į netoli esančią Umarų parduotuvę. Gražūs pedalai. Klipsai (turint specialius batus, jie prisitvirtina prie kojos). Prie parduotuvės dar stovėjo labai gražus Infiniti G35 – daug gražesnis nei NFS žaidime ar nuotraukose. Tuomet varėm pas jį namo į Pilaitę – jis pasidėt klipsus norėjo. Varėm varėm ir pamatėm, kad netoli Pilaitės keli pažįstami streeteriai statosi dirtą (kalniukas toks, per kurį šokinėjama su dviračiu). Jau buvo pastatytas, beje. Pasisveikinom, šiek tiek pabuvom, pažiūrėjom kaip ten jie šokinėja ir varėm link draugo namų. Palaukiau aš jo, kol nubėgs ir varėm į Justiniškes pas Žliobą. Buvo ten toks kalniukas… Per tiltą, kur autobusai važiuoja – senasis kelias. Tai buvo pirmas kartas, kai į kalną tokiu dideliu greičiu myniau (pamiršau, koks skaičiukas speedometre buvo). Pakeliui dar prie dirto užšokom, nes dar vienas streeteris pasirodė. O vienas iš prieš tai šokinėjusių koja spėjo susižalot. Nelabai stipriai, bet vis vien nieko gero… Nuvarėm jau ten į Justus… Išėjo draugas ir varėm prie Rimi Žirmūnuose – man reikėjo kraunamus AA elementus paimt iš Kodak salono. Labai linksmai iki ten nusigavom – vis palenktyniaudami. Kadangi buvau su šalmu, tai buvau ir drąsesnis. Prie Akropolio šoviau tarp automobilių trečia juosta (pirmos dvi buvo sukantiems į Akropolį) ir myniau kiek galiu. Oi, kaip smagu buvo. Greičio net nebepamenu. Kažkaip nežiūrėjau. Bet virš 50 tikrai. Su Žliobu sustojom palaukt Mindaugo (jis kažkaip užtruko, nors dažniausiai aš jo neaplenkiu). Tik žiūriu – atlėkia. Ok… Šokau greit ant dviračio ir pirmyn jo gaudyt. Pagavau, kai jis jau stabdė. Tada užkilom į kalniuką, o kildami automobilius lenkėm, nes jie kamštyje stovėjo. Tada tokia siaura gatvele reikėjo važiuot. Užlindau aš naglai prieš automobilį ir vėl kiek galėdamas pradėjau mint. Nepavijo manęs automobilis, o priešais mane dar keli atsirado, kurie laukė žalio šviesoforo signalo. Tai dar pro juos prašvilpiau. Po to jau nuvariau į Rimi… Dar gert nusipirkom parduotuvėj. Ir varėm jau Katedros aikštės link – juk Kritinė Masė. Važiavom palei upę. Pabandėm vadinamąjį “sėdėjimą ant rato”. Kai vienas veda, o kiti iš paskos prie pat važiuoja. Taip susidaro vakuuminis maišas (šiuo atveju maišelis). Visai kaip F1. Ir tikrai padeda. Daug mažesnis pasipriešinimas ir tada lengviau lenkti. Tik pirmam važiuot sunkiau – važiavom taip pasikeisdami. Nuvarėm jau prie Katedros aikštės ir buvo 17:15. Ten buvo tie patys streeteriai. Po poros minučių dar atvažiavo Mantas. Tai iš viso 4 buvom. Taigi, likus 5-10 minučių, dviratininkų buvo dar visai mažai. Nutarėm, kad taip ir nesusirinks. Bet po to visi stebuklingai atsirado. Kaip iš po žemių. Pasirodė muzikinis dviratis. Susitarėm, kad visi už jo ir važiuosim. Pirmasis gabalas skambėjo “Metallica – Enter Sandman”. Važiavom ramiai, be jokių trukdžių… Po to, kažkurioj vietoj pasirodė policija… Su Fiat (nebūčiau aš, jei nepažiūrėčiau koks ten automobilis). Šūkavo, kad važiuotume kuo dešiniau (pagal KET reikia palikti vieną juostą automobiliams)… Niekas neklausė (aš klausiau). Mentai nervavosi… Po kurio laiko jau jų buvo 5-6… Visi vis šūkavo, kad dešiniau dešiniau. Vyresni ir šiaip protingesni klausė, o kiti specialiai juos erzino važiuodami prie pat jų priešprieša… Debilų šou. Konstitucijos prospektas… Tada staiga pradėjo mentai kažką daryt. Vienas iššoko ir pradėjo gaudyt tuos erzintojus, kitas sėdėjo viduj ir su mašina lakstė. Prieš pat mane kaip užlindo – vos spėjau ant stabdžių paspaust. Susistabdė muzikinį dviratį, pradėjo jam kažką aiškint… O aš jau buvau kiek toliau. Ten stovėjom ir laukėm kitų. Paleido… Tada apvažiavom kelis ratus žiedu (o mentai vis dar rėkavo, o durniai paaugliai jų neklausė)… Ir tada sekė greitasis ruožas tuneliu. Tuo gražiu po seimo viešbučiu. Po jo pakilom ant tilto ir jau varėm Katedros link. Mentai vis dar rėkavo, o debilai neklausė… Jau sukom link Gedimino prospektu, o ten 3-4 automobilių užtvara. Kažkas rėkia “bėgit, semia”… Visi kaip išprotėję pradėjo bėgt nuo mentų, o jie visus gaudyt. Pabėgau aš su draugais – nesugavo. Aš likau su Mantu, o Žlioba su Mindaugu kažkur dingo. Paskambinau – jie prie Baltojo tilto. Nuvarėm mes ten ir dar buvusį klasioką sutikom. Pailsėjom prie skate parko ir varėm jau namo… Nesunkiai užkilom į Žvėryno kalną (svarbiausia minti pastoviai, ramiai… Negalima paminti staigiai ir po to ilsėtis neminant, nes taip greičiau pavargstama). Sutikom klasiokę Mariją (kur foto albume). Pakalbėjom pakalbėjom… Ir varėm tada jau… Mindaugas į Pilaitė, mes trys dešinėn link mano namų. Prie Spaudos rūmų Žlioba kairėn ir likom mudu su Mantu. Važiavom važiavom ir po to jis kairėn nusuko. Likau aš vienas kokius 500 metrų važiuot. Sėkmingai juos ir nuvažiavau… Nebloga diena buvo… Gal kiek nepatiko KM… Bet po to mačiau foto, kad žmonės dar rinkosi į Katedros aikštę. Et. Bet mentai gerai elgėsi – KET reikia laikytis. Viskas (ilgas pasakojimas gavosi, kurio tikrai niekas viso neperskaitys. O jei kuris nors perskaitė, duokit žinot).

Tarakonaz

Challenge

Buvau mokykloj. Sėdėjau savo suole… Tyliai, ramiai – klausiau, ką mokytoja kalba (lietuvių pamoka). Suolo draugas kažką sušnibždėjo man. Norėjau jau atsakyt ir tada mokytoja sako “Edgarai, eik iš klasės”. Aš labai piktai atsikirtau kažką ir vis prieštaravau, kad triukšmavau. Ji mane vis vien varė. Aš rėkiau, bambėjau kažką ir tuo pačiu į kuprinę dėjausi knygas. Išėjau be kuprinės. Aišku, patraukiau į valgyklą – bus kur pasėdėt. Norėjau nusipirkti Fantos. Nors buvo pamokos vidurys, žmonių buvo nemažai. Sulaukiau savo eilės ir sakau “Fantos”. Čiūvas kažkoks durniavo ten ir, prisisėmęs į burną Fantos, iš burnos jos pripylė į vienkartinį puodelį. Sakau “man taip netinka”. Jis kaip koks barmenas pasisukiojo ir vis vien iš burnos įpylė. Tada jau rėkt pradėjau, kol jis nepakluso ir gavau savo Fantos. Tuomet pasirodė mano suolo draugas, kuris atėmė iš manęs Fantą ir išmaukė… Mhm… Puiku… Sako “einam į klasę”. Aš pasiūliau eiti kitu keliu. Ilgesniu. Ėjom kažkokiu ratu ir atsidūrėm antrame aukšte. Draugas murmtelėjo “tie pirmokėliai man niekada nepatiko”. Einam koridoriumi… Sakau “mums gi į trečią aukštą reikia”. Tada pakėliau galvą ir ten buvo skaičiai nuo 1 iki 7. Spustelėjau “3” ir atsidūrėm kur reikia. Pastuksenau į klasės duris, pravėriau… O ten buvo daug daug mokytojų, kurie sėdėjo suoluose, o mūsų lietuvių mokytoja kažką joms aiškino. Staigiai uždariau duris ir apsisukęs spėjau pamatyt kaip draugas pabėgo kažkur laiptais aukštyn. Aš iš paskos, bet prie pat laiptų stabtelėjau. Į mane išplėstomis akimis visi žiūrėjo. Persisvėrę per turėklus. Aš išsigandau ir sprukau į kitą pusę. Staiga man prie liemens atsirado stora virvė. Sustojau, apžiūrėjau ir pradėjau eit palei virvę. Taip kažkaip radau jos kitą galą. Stebuklingai supratau, kad reikia eit į klasę… Net nestuksenęs įėjau ir sėdau į savo vietą. Aplink dar buvo kokie 5-6 klasiokai su tom virvėmis… Man paplojo ir pagyrė “puikiai atlikai galvosūkį, sveikinam”. Atsisėdau toks dar ne visai atsigavęs ir… Prabudau.

Tarakonaz

Nusėėėdo

Vienratis
2007-07-26
17:00 – 20:00
Nuvažiuota ~15 km
Važiavimo trukmė ~1 val 30 min
Vidutinis greitis ~10 km/h
Maksimalus greitis ~18 km/h

Meetas (kuris, beje, vyksta ne tik Vingio parke). Taigi šiek tiek vėlavau, todėl iki Vingio parko variau su troleibusu. Važiuojant dar klasioką pamačiau su dviračiu važiuojantį. Važiuojant troleibusu, vyriškis, kuris sedėjo už manęs, paklausė “o su juo nuo kalno galima važiuoti?”. Pasakiau, kad taip. Ir dar teko aiškint vienračio veikimo principą. Išlipau reikiamoj stotelėj ir lėkiau link  Vingio parko… Važiuojant nugirdau kaip vienas čiūvas pasakė “klounas pravažiavo”, o tada jo šuniukas pradėjo mane gaudyt. Nedidelis, su antsnukiu. Nu, galvoju, tegul bėga… Tai jis svolačius aplenkė mane ir šoko po ratais… Tai teko staigiai stabdyt. Visgi suvažinėt nenorėjau. Po to atsiliko ir vėl užlindo… Savižudis. Po to jau nubėgo. Vingio parke jau visi (3 net, VAU) buvo susirinkę. Pašnekėjom kažkiek, pakalbėjom. Ir apie 18 valandą horizonte pastebėjom vienratininką… Nematytą visiškai… Privažiavo… Jis buvo toks gan aukštas, liesas, plikas, ilgomis kojomis… Kelnės buvo kostiuminės ir labai ilgos atrodė, o į jas suleisti balti marškiniai… Na… Ir dar kedai. Va. “Tomas”. Vėlavo, nes iš darbo varė. Taigi… Visai jau neprastai važinėja. Po to varėm namo apie 19:15… Aš su draugu varėm vienračiais. O kiti likę net nežinau kuo. Cha. Važiavom 19 troleibuso maršrutu… Jis prie Spaudos rūmų nusuko Justiniškių link, o aš tęsiau 19 troleibuso maršrutą. Namuose buvau lygiai 19:59, nes vos vos spėjau pradėt įrašinėt mamai kažkokį serialą… Nes ji išvykus. Vat. Tiksliai nežinau, kiek nuvažiavau ir kokiu greičiu… Nes nusėdo speedometro elementas… Keista, nes kol kas nuvažiavau tik 269 km… Nieko… Ryt-Šiandien pasikeisiu.

Tarakonaz

Blondinė su Audi

Vienratis
2007-07-13
16:00 – 20:00
Nuvažiuota 6,7 km
Važiavimo trukmė 39 min
Vidutinis greitis 10,2 km/h
Maksimalus greitis 15,7 km/h

Kaip dažniausiai, variau prie Žliobos namų. Dar BC paėmiau. Tai kažkiek mokemės važiuot, bet nedaug… Vat… Bet BC jau nėr.

____________________

Dviratis
2007-07-20
15:30 – 17:00
Nuvažiuota 18,5 km
Važiavimo trukmė 1 val 1 min
Vidutinis greitis 18,1 km/h
Maksimalus greitis ~45 km/h

Reikėjo paimt/išvežiot dokumentus. Pirma stotelė Fabijoniškės, spaudos kioskas (netoli Lavazzos namų, beje). Ok… Tada lėkiau į Kalvarijų 1. Ten kavinė yra. Gaidžiai privertė mane laukti 15 min. Negalėjo iškart dokumentų paruošt, ot. Ir tai dar ne visus davė. Ech… Tada lėkiau į Orbiką prie Hi-Fi pasaulio. Atidaviau dokumentus ir tada paskutinė stotelė buvo Maumedžių gatvė. Atidaviau dokumentus ir variau namo. Viskas labai sklandžiai praėjo… Tik va… Vienoj vietoj manęs vos nepartrenkė blondinė su auksinės spalvos Audi A3 (senesne). Durnė. Kai variau, mačiau, kad ji nežada sustot. Bet ir aš nenorėjau nusileist, nes MAN BUVO PIRMENYBĖ. O ji, matyt, dviratininkų netoleruoja. Bet sustabdė prie pat manęs. Ir dar rėkavo kažką, bet aš mačiau tik judančias lūpas. Pasiukiojau pirštą prie smilkinio ir nuvariau. Irgi… Aiškins man dar čia. Dar, beje, galėčiau pamurmėt, kad Vilniuje nėra kuo kvėpuot… Siaubas kažkoks. Va. Viskas.

Tarakonaz

Skausmai

Va. Šią naktį vėl sapnavau.

1. Buvau Akropoly ir buvo mano gimtadienis. Bet vaikščiojau vienas. Net nežinau, ko. Gavau sms, kad mane nori draugai pasveikinti, bet jie manęs Akropoly neranda. Tai gavosi savotiškas žaidimas, kai jie manęs ieškojo. Galiausiai aš pastebėjau Mariją (ta, kuri sėdi šalia manęs nuotraukoj mano albume). Ji mane irgi pamatė. Stipriai stipriai stipriai apsikabinom. Nerealiai. Tuo sapnas ir baigėsi.

2. Kažkokie vyrai kaime prisipirko daug daug daug duonos kepalų ir po to važiavo po visą kaimą ir tą duoną mėtydavo. Jie visi važiavo visokiais senais pickupais, kaip kad amerikietiškuose filmuose. Pravažiavo… Bet viską mačiau kaip per televizorių. Tokio “aš” nebuvo. Atrodė, kad viską kas nors filmuoja. Tada “ekrane” pasirodė toks laimingas senis be dantų, kuris tą duoną grūdosi burnon. Ten toliau ant žolės gulėjo kažkoks vyriškis… Be duonus tik. Po to visas “filmas” buvo apie jį. Aplink jį skraidė daug mažų musyčių. Jis jas nuvijo, atsistojo ir nuėjo praustis… Stebuklingai atsirado vonioj ir stovėjo prieš veidrodį. Ant kaktos buvo nedideli iškilimai. Jis nutarė nueiti į ligoninę. Nuėjo ir pradėjo kalbėt su kažkokia gydytoja (jauna dar buvo) apie tuos iškilimus. Ji pradėjo žiūrėt ir tada staiga jos akys išsprogo tiesiog. “Kamera” parodė kaktos vaizdą. Tie iškilimai judėjo. Gydytoja sako “aplink jus pilną skruzdelių”. Taip ir buvo. Jų buvo visur. Lindo iš visų to vyro vietų. “Bėgam pas daktarą Hausą” pasakė jaunoji gydytoja. Che. Bėgo pro visą ligoninę, o skruzdelių buvo milijonai. Visi rėkavo iš baimės. O tada kažkaip pavirtau tuo vyru ir viską mačiau jo akimis. Kaip bėgau… Tuomet pajutau stiprų skausmą nugaroj. Jautėsi tiesiog pro sapną. Man iš nugaros lindo musė. Nebe ta mažytė, bet normali. Su pirštais bandžiau padėt jai išlįst, kad man mažiau skaudėtų. Padėjau, bet skausmas buvo neapsakomas. Tada prabudau. Ir dar nugarą toje vietoj skaudėjo…

Tarakonaz

Cervelo

Buvom pas mane kaime. Aš, Mantas, Mindaugas, Žlioba… Važinėjom dviračiais. Mantas su geltonu Cervelo dviračiu ir karboniniais Bora ratais. Tik tiek, kad “Cervelo” užrašas buvo visiškai kitokio stiliaus nei kad realybėj. Aš šiaip ant kažkokio plentinuko. Seno, bet labai patogaus. Žliobos ir Mindaugo dviračių neatsimenu. Taigi palengva važiavom… Realybėj, buvo kaimo pabaiga, bet sapne kai pasukom į dešinę, buvo miškas su daugybe kioskų. Mantas sustojo su savo žvėriu… Aš dar pasakiau “gražuolis”… Pradėjau visaip fotkint. Svarbiausia, kad dviratis laikėsi be jokios atramos. Tiesiog pastatė ir jis stovėjo. Visi grožėjomes… O tada prabudau.

Tarakonaz

Nejaugi

Ji yra nepakartojama. Tokį balsą, kvapą ir akis turi tik ji. Tuo Miglė ir yra už kitas geresnė. Niekuo daugiau. Bet juk to užtenka, kad pamiltum. Juk meilė ir susideda iš smulkmenų, kurios, atrodo, yra visiškai nereikšmingos.

O kas yra meilė? Aha… Sakysit, jausmas. Ne tik. Tai jausmas, elgesys ir pažinimas. Iš kur aš tai žinau? Perskaičiau. Taip. Nevaizduosiu labai protingo ir šių minčių nesisavinsiu. Skaitydamas dar supratau, kad meilės iš pirmo žvilgsnio nėr. Įsimylimas įvaizdis, išorė, bet vidus lieka nepaliestas. Žmogų reikia pažinti. Nebandykit prieštaraut. Ir dar… Mylint nori daryti gerą nesitikėdamas visiškai jokio atlygio. Iš širdies.

Dėl to aš nusprendžiau, kad Miglę myliu. Tiesiog ėmiau ir nusprendžiau. Šiuo metu man taip atrodo ir man dzin, ką sako kiti. Kažkuriame dienoraštyje jau buvau paminėjęs tai, kad myliu. Taip, tą pačią. O Miglė to nežino ir, turbūt, net nejaučia. Ir nereikia. Nuo to geriau nebus.

Gerai jau… Aš žinau, kad nemyliu. Miglei jaučiu kažką kito. Kažką ne tokio. Tiesiog mane ji traukia. Ir net ne fiziškai. Tačiau kai šį jausmą vadinu meile, man lengviau apie tai kalbėt. Gal todėl, kad netikiu, kad aš išvis įsimylėsiu. O jau net nekalbu apie tai, kad mane kas nors įsimylės. Aš bijau meilės.

Nepažįstu jokios Miglės, bet juk vardą išgalvot labai lengva.
Tarp manęs ir Miglės tiek daug skirtumų, kiek tik gali būt…

Tarakonaz

Volga

Krapnojo lietus. Vandens lašai garsiai lašėjo ant palangės, o senukas žiūrėjo į vis labiau tamsėjantį dangų ir į žmones. Jis ramiai suposi savo kėdėje. Jaukus ir mažas kambariukas, kuriame buvo tik būtiniausi daiktai: lova, televizorius, noutbukas ir supamoji kėdė, kuri retkarčiais sugirgždėdavo. “Rupūs miltai”, – susiraukė ir taip jau raukšlėtas veidas. Senolis pakilo nuo savo kėdės ir palengva nuėjo į koridorių. Batai, paltas, raktai, skėtis ir išėjo.

Lašeliai daužėsi į automobilį. Senukas greitai išbėgo į gatvę ir atsirakino savo senutę Volgą. Įsėdęs į ją, įnirtingai bandė užvesti keturiasdešimties metų senumo variklį. Pavyko. Volga lėtai ir atsargiai pajudėjo iš savo stovėjimo vietos. Užgeso. Variklis antrą kartą bando atsibust… “Prašau, neapvilk manęs. Pasistenk”, – maldauja senukas. Automobilis vėl pajuda ir nuvažiuoja į garažą – šiltą, jaukų ir sausą. “Gerai”, – nukrenta akmuo nuo širdies.

Senolis minkštu, sausu skuduriuku kruopščiai nuvalė Volgą ir atsisėdo vidun. Balkšvai raudonos odinės sėdynės, medinis vairas… Visos detalės joje išlikusios originalios. Prižiūrėtos nuo pat pirkimo dienos. Senukas ilgai dirbo, taupė, kad galėtų ją nusipirkti. Naują, iš salono. Ir jo svajonė išsipildė trisdešimtmečio proga… O radijas vis dar puikiai sugaudo bangas. “Ech”, – atsiduso senukas… Kūnas senas, sunku gyvent… Vienintelis dalykas, dėl kurio dar verta čia likti – Volga… Juk jo abu sūnūs jau mirę…

Bet senukas dar gyveno. Nusižudyti neleido orumas, bet kasnakt prieš užmigdamas tikėjosi nebeprabusti… Ir taip vieną vakarą jo maldos buvo išklausytos… O Volga vis dar garaže.

Tarakonaz

Iliuzija

Kartais atrodo, kad žmogų pažįsti kuo puikiausiai. O staiga jis pasikeičia… Pasikeičia pomėgiai, elgesys, draugai… Ir tiesiog skaudu darosi, kad taip nutiko. Net verkti norisi. Viskas taip greit. Vakar atrodė, kad viskas lyg ir normaliai… Na gal truputį kiek kitaip… O šiandien viskas persiverčia aukštyn kojom.

Ir žinot… Keista… Nu nesinori tikėt. Juk taip negali būt. Negali būt viskas taip staiga. Nespėju gyvent tokiu ritmu. Nekenčiu pokyčių. Nu kam jie tokie reikalingi? O jei jau keičiasi viskas, tai nors po truputį, o ne taip staiga. Ir ką daryti? Nieko. Niekaip aš negaliu to sustabdyti. Nuo manęs juk visiškai niekas nepriklauso. Nesu toks svarbus asmuo tam žmogui. Kad ir kiek ilgai jį pažinojau… O gaila…

Nenoriu, kad tas žmogus išeitų… Žinau, kad tai skamba egoistiškai, bet nenoriu. O gal jis dar grįš, jei bus ne per vėlu. Laikas tiksi. Po to grįžt gali būt sunku. Tikiuosi, kad spės išlipt iš traukinio.

Juokinga?…

Tarakonaz

BC Wheel

Vienratis
2007-07-09
14:00 – 21:00
Nuvažiuota 8,5 km
Važiavimo trukmė 49 min
Vidutinis greitis 10,4 km/h
Maksimalus greitis 17,7 km/h

Reikėjo nuvežt dokumentus į spaudos kioską Fabuose. Nu ir nuvežiau, o po to seną užspaustuką atidaviau kitam vienratininkui. Po to sulaukiau sms, kad jau galiu ratą nusipirkt savo naujam žaislui. Apsidžiaugiau ir susitariau 17 susitikti ant Baltojo tilto. Variau su draugu. Prieš tai nuvarėm dar į Hawaii Express pavažinėt su penny-farthing. Linksmas labai. Keista važiuot. Na ir po to laukėm jau ant tilto čiūvo. Šiek tiek vėlavo, nes varė iš Nemenčinės. Bet kai nusipirkau, tai buvau labai laimingas. Che. Nuvarėm po to prie Žliobos namų kaip visada ir pradėjom meistraut. Pradėjom važinėt (plačiau apie tai bus toliau). O po to jau variau namo. Sunkoka buvo jį tempti, bet nenumirau.

____________________

BC Wheel

Susidėjom, užsukom visus varžtus ir pirmyn bandyt… Bandžiau pirmasis. Buvo šiek tiek baisoka, bet noras pabandyti nugalėjo baimę. Labai keista ant jo stovėt. Ratas labai greit pabėga iš po kojų. Taigi plačiom šypsenom vis bandėm kuo ilgiau išsilaikyt. Po kurio laiko nutarėm, kad reikia patrumpinti ašį, nes labai jau ji buvo išsikišus ir koja kliūdavo. Taigi Žlioba surado pas save rūsy pjūklą ir puolėm pjaut. Ilgokai pjovėm, bet kai nupjovėm tai jau buvo smagu. Vis dar laikydamiesi už stulpelio bandydavom pavažiuot. Po daugybės nesėkmingų bandymų kažkas sugalvojo bandyt pajudėt atsispiriant. Žlioba kaip pabandė tai ir pavyko. Po to stulpelio ir nebenaudojom. Visgi Gib sakė tiesą – ratas tikrai trina koją. Aš ir Žliobas to beveik nepajutome, nes buvom su ilgais džinsais, o kadangi Mindaugas buvo su šortais, tai koja buvo tikrai nutrinta. Aš griuvau tiktai priekiu. Bet nepilnai – rankomis atsiremdavau į žemę. O vat Žlioba tai pavarė. Kelis kartus griuvo ant nugaros. Dar labai juokingai ratas pabėgdavo ir riedėdavo automobilių link. Linksmas vakaras buvo. Pirmojo Lietuvoje BC bandymai paliko gerą įspūdį.

Tarakonaz

Dalys

Vienratis
2007-07-04
14:00 – 20:00
Nuvažiuota 15,43 km
Važiavimo trukmė 1 val 28 min
Vidutinis greitis 10,5 km/h
Maksimalus greitis 18,5 km/h

Taigi taigi. Atkeliavo detalės!!! Ilgai lauktos. Susitariau su Gib susitikt 17 prie Impuls sporto klubo. Nuvariau į įprastą vietą – prie draugo namų. Taigi… Jam  irgi buvo detalės atkeliavusios. Trynemės mes ten prie jo 3 valandas. Nuobodu buvo. Nekantravom pamatyt dalis. Ir štai tas laikas atėjo. Nuvarėm dar prie mokyklos pažiet ar nėra jokių naujienų. Visgi turėtų keistis klasės sudėtis šiek tiek… Nieko. Na ir važiavom Impulso link. Laukėm laukėm mes ten Gibo. Sulaukėm. Davė dalis… Suplojau beveik 200 litų. O tos platformos tai sunkios, bliamba. Sakė, kad apačioj švino šiek tiek yra… Tai va. Įsimečiau tuos sunkius metalo gabalus į kuprinę ir važiavom vėl į tą patį kiemą. Draugas sėdynę pasikeitė, o aš kamštuką ir užspaustuką. Smagu. Labai gražus mano vienratis dabar.

____________________

Vienratis
2007-07-07
19:00 – 20:00
Nuvažiuota 3,8 km
Važiavimo trukmė 37 min
Vidutinis greitis 6,2 km/h
Maksimalus greitis 17,4 km/h

Nebuvo ką veikt. Už lango lievas oras… Sugalvojau pavažinėt garaže po namu. Sukinėjaus sukinėjaus… Važiavimą atbulomis vis bandžiau. Jau šiaip gan gerai išeina… Bet galėtų būt ir geriau. Vat pasitryniau kažkiek ir namo variau. Ai. Vis geriau nei nieko.

Tarakonaz

Juscyniškos

Viskas prasidėjo nuo to, kad aš buvau savo mokykloj. Dabar jau nebepamenu, ką aš ten dariau. Po to aš ėjau namo su Ernestu ir Ieva (bendraklasiai ir draugai). Einam einam… Esam jau prie parduotuvės “kiaulė” (yra tokia netoli mokyklos). Staiga suvibruoja mobilus, aš jį išsitraukiu ir matau, kad kažkas per Bluetooth nori pasijungti… Paspaudžiu pažiūrėt… O ten nick’as… “Juoda”. Aš labai labai apsidžiaugiu, pradedu dairytis aplinkui kad pamatyčiau ją. Pamatau. Ji apsirengus labai pukuotą šviesų paltą ir skrybelę, kuria slepiasi nuo manęs turbūt. Rankoje mobilus. Matau jos šypseną veide. Aš staigiai bėgu link jos ir stipriai apkabinu. Su draugais net nespėjau atsisveikinti. Sušnibždėjau “Adrija, pagaliau”. Taip, ten ir buvo ji. Einam kažkur… Susikabinę rankomis (nu tik sapnuose taip būna). Kalbames. O draugus ir pamiršau. Jie turbūt jau nuėjo namo. Mes vis dar einam. Ant suoliuko guli kažkoks neaiškus tipas. Nužiūri mus… Mes einam toliau. Jis vis pasilenka arčiau (kažkoks prospektas pilnas suoliukų). Mes nutariam bėgti. Prabėgam fontaną apvalų ir tada yra laiptai… Labai greitai šokinėjam per laiptus, bet jie labai primena Tauro kalno laiptus, nes jie dideli ir jų daug. Kartu su mumis dar bėga MadCost. Nežinau, iš kur ji čia išdygo… Sakyčiau, kad jai kokia 34 arba 42. Šitie skaičiai sukosi galvoj. Mes bėgom šiek tiek greičiau nei ji. O tas vyras mus vijosi. Jis bėgo kaip vabalas. Ropojo keturiomis. Bet šiaip ne taip pabėgom. Tuo metu MadCost ir dingsta…
– Man jau reikia eit namo. – ištaria Adrija.
Ji pakelia galvą ir ten pamato juostą kaip kompiuteriuose (ten kur yra adreso juosta ir jos dešiniame šone yra rodyklė žemyn, kuri išskleidžia lankytus internetinius adresus). Pasirenka “Fabijoniškės” ir išgaruoja… “Kodėl ji visada taip elgiasi?” paklausiu savęs… Paspaudžiu “Justiniškės”, bet juk aš jose ir esu. Nieko… Atsiduriu stotelėje prie mokyklos. Ten kartu su manimi yra du draugai (vėl Ernestas ir dar Paulius). Įlipam į 43 autobusą ir važiuojam link kito draugo Žliobos. Autike atsiranda ir draugė Marija. Važiuojam važiuojam… Autobusas nusuka link biliardinės ir kapinių. Ten ir yra paskutinė stotelė. Hm… Keista. O gi pasirodo, kad tvarkomos Justiniškės. Bet jų nebeįmanoma atpažint. Visi pastatai kiti, nauji dangoraižiai, prekybos centrai. Einam kažkokiu taku (Marijos nebėra)… Prieinam kažkokią stotį. Įeinam ir matom įspūdingą vaizdą. Stovi senoji Maxima, o už jos dideli kažkokios gamyklos kaminai. Dūmų tiek daug, kad siaubas. Nufotkinu. Tada paeinu atgal, kad galėčiau nufotkinti savo draugus. Ernestas karstosi ant kažkokių vamzdžių. Vėl atsiranda Marija. Nufotkinu juos. Tada link manęs eina kažkoks jaunuolis. Atrodo labai grėsmingai.
– Ateik čia! – užrėkia.
Pabėgu link savo draugų. Pasakau, kad peršikau, nes jis taip užrėkė. Jis vis dar eina link manęs. Sustoja prie pat. Su pirštu nuima kažką nuo skruosto ir sako:
– Blakstiena buvo nukritusi.
Stoviu apstulbęs. po to dar noriu nufotkinti stotį iš lauko. Pasirodo, kad tai yra ir dangoraižis. Taikausi. Artinu kažkiek ir visą vaizdą matau savo akyse. Nereikia žiūrėt į fotiko ekraną. Bet pasižiūriu. Lygiai tas pats ką mato akys. Pajaučiu ranką ant peties. Pašoku, išsigąstu. O ten kažkoks vyriškis (storas, apdriskęs, vienos akies nėra ir ten juoda skylė). Šypsosi. Aš vis dar išsigandęs. Eina toliau ir taip kimba prie visų žmonių… Baugu.

Va čia ir prabudau. Sapnas buvo nerealus. Jame buvo pilna džiaugsmą keliančių akimirkų… Bet seniai nebuvau toks laimingas sapne. Dar labai mėgstu tą baimės jausmą. Vienu žodžiu… Seniai tokio nuostabaus ir ilgo sapno nebuvo.

Tarakonaz

UniMeet

Dviratis
2007-07-02
13:50 – 14:20
Nuvažiuota 7,2 km
Važiavimo trukmė 20 min
Vidutinis greitis 21,6 km/h
Maksimalus greitis ~45 km/h

Į Maumedžių gatvę reikėjo nuvaryt paimt dokumentus. Tai sumaniau, kad stengsiuos kuo greičiau iki ten varyt. Iki pat savo ribos. Variau Ateities prospektu… Tai iki ten nulėkiau per 8 min (3,5 km). Uždusęs, bet nuvariau. Kai variau atgal, tai jau buvo prasčiau. Pasidarė silpna, svaigo galva, širdis stipriai daužėsi ir spaudė krūtinę. Todėl pagalvojau, kad gal užteks – persistengiau. Todėl po to jau riedėjau… Ech. Po to dar valandą blogai jaučiausi.

____________________

Vienratis
2007-07-02
16:15 – 20:00
Nuvažiuota 10,5 km
Važiavimo trukmė 1 val 9 min
Vidutinis greitis 9,1 km/h
Maksimalus greitis 17,5 km/h

Vėl meet’as. Taigi įlipau į 43… Ten buvo dar draugas mano – buvom susitarę, kad į tą patį autiką lipsim. Tai nuvarėm iki Gedimino prospekto ir iškart pasukom Katedros aikštės link. Atvažiavom, bet dar nieko nebuvo. Atsisėdom, pailsėjom. Kaitino saulė. Labai net. Po to pasirodė dar du vienratininkai. Va. Tai dar pavažinėjom atbuli, jie savo triukus parodė. Ir vėl sėdėjom dar ilgai. Tas karštis siaubingas… Atvažiavo dar vienas ir viskas. Buvom penkiese. Dar sulaukėm svečių (kitų vienratininkų be vienračių). Vienas su dviračiu atvažiavo, o kitas pėstute pro šalį ėjo. Tai jie neilgai visai pabuvo… Dar aš pafotkinau, pafilmavau. Važinėjau nedaug. Apie 19:30 pradėjom skirstytis. Su draugu sumanėm, kad iki namų važiuosim vienračiais… Taigi… Gedo prospektas -> Baltasis tiltas -> Konstitucijos prospektas… O po to pasukom nauju viaduku prie Ukmergės gatvės. Jis užtvertas buvo, bet šaligatviu lengvai pravažiavom. Smagu buvo taip vidury kelio važiuot. O po to mynėm į tą Šeškinės kalną. Draugas po to pasuko kairėn link savo namų, o aš važiavau vis dar tiesiai. Šit kaip viskas buvo.
I
II III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII