2008 03 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Katės kerštas nr.1

Vakar, kai žiūrėjau Top Gear per DVD grotuvą, katė pasiprašė į balkoną (šik-dėžė ten stovi). Aš, žinoma, įleidau ir toliau žiūrėjau Top Gear. Po gero pusvalandžio, kai mama atsidarė balkono duris savo kambary, pamačiau katę skuodžiančią iš balkono nenormaliu greičiu. O aš, pasirodo, pamiršau ją išleist… Na, viskas būtų lyg ir nieko tokio, nes katė nesušalo, nieko nenutiko. Tačiau šiandien, kai nuėjau į balkoną išmest to, ką ji pridirbo, pastebėjau, kad viena mano šlepetė guli jos šik-dėžėj… Dar tiesiai ant šik-krūvos. Gerai, kad tų šlepečių nebenešioju… Nuo šiol reiks laukt, kol ji išeis, nes jei vėl pamiršiu ją balkone, bus ‘šik-lova’. 0#=20#.

Tarakonaz

Pasivažinėjimas prieš žiemą

Vienratis. 29″
2008-03-17
18:40 – 19:20
Nuvažiuota 8 km
Važiavimo trukmė 39 min
Vidutinis greitis 12,4 km/h
Maksimalus greitis 22,9 km/h

Žinojau, kad nuo antradienio pradės snigti, todėl grįžęs iš Akropolės (pirkau batus naujam sezonui) iškart išlėkiau į Fabus pavažinėti vienračiu. Nenorėjau pavargti kaip praeitą kartą, todėl sugalvojau nulėkt iki Ateities g. galo ir atgal. Visą gatvę važiuojant į priekį ir pusę gatvės važiuojant atgal nenulipau… Išvis per visą važinėjimą nulipau gal 5 ar 6 kartus – pavyko net idle kelis kartus, kai reikėjo. Man išties labai patinka dviračių takas Ateities g…. Jis toks ‘smooth’ – malonumas važiuot ir dar prašvilpti pro žmogonus. Važiuojant atgal nepakenčiamu dviračių takų Fabijoniškių gatvėje pro mane važiavo dvi dviratininkės. Vienai jų išsprūdo žodis ‘vienratukas’. Man nesuvokiama, kaip tokį monstrą (mano akimis jis didelis, o jos buvo dar mažesnės už mane) galima vadinti tokiu mažybiniu žodžiu. Tiesa, pirmą kartą šiais metais išgirdau ‘ratą pametei’ – iš paauglių krūvos. Ir taip šaukė kokius 5 kartus. Toks jausmas, kad nuoširdžiai pagalvojo, kad pamečiau. Dar atminty išliko vienos bobutės žvilgsnis (žiūrėjo kaip į stebuklą) ir labai gražios merginos labai graži šypsena (tokia net nuoširdi pasirodė).

Tarakonaz

Visa sapnų mišrainė

Keli sapnai iš vakar:
1. Renginys Taikos mokykloje – mokiniai išeidavo į sceną ir dainuodavo. Stovėjau kažkur užkulisiuose su PB. Pastebėjau, kad išeinant dainuot visi pasiimdavo automobilio ratlankį. Buvo daug gražių – ir BBS, ir OZ. Po pasirodymo juos buvo galima pasiimti bet kam, tačiau niekas neskubėjo jų imt, o aš štai du pagriebiau. Ir dar pataikiau paimti abu vienodus, todėl visai pusė velnio. Po to nuėjom su PB į bufetą nusipirkti bandelių, kurias anksčiau Taikoj dažnai pirkdavom – su cinamonu.
2. GL namas (kitas kažkoks). Jos kambaryje tarp senų sąsiuvinių ir knygų kažko ieškome. To ‘kažko’ labai labai reikia, nes viską apverčiame aukštyn kojom. Po gero pusvalandžio nuleidžiam rankas ir einam pas AišB ieškoti to ‘kažko’. Išėjus iš GL namų, pamatau keistą vaizdą – tiek GL, tiek AišB namai stovi ant kalnų. Kalnai vienas prieš kitą, o tarp jų upelis. Yra dar tiltas, kuriuo kaip tik reikia pereiti į kitą pusę. Namai labai dideli, didingi, kaip seni dvarai, kitų namų aplink nėra. Kalnai apaugę medžiais, saulė vos prasiskverbia. Nueinam pas AišB ir vėl ieškom. Niekaip nerandam to ‘kažko’. AišB su GL išeina, palieka man raktą nuo namų ir sako ‘kai ji ateis, užsirakinkit’…
Šios nakties sapnai:
3.
Neaiški patalpa. Sėdėjau kažkur ant kėdės ir žiūrėjau į tuščią sieną. Virš manęs sklandė kažkoks žmogus (jo kojos buvo maždaug prie mano pečių). Jis labai tyliai, ramiai kažką darė su siūlais – lyg ir pynė, mezgė ar dar kažką darė. Staigiai išlindo iš viršaus geltonas plakatas ir žmogus, kažką daręs su siūlais, pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo.
4. Kaimas, žiema. Kažkur turėjau važiuoti su tėvu. Laksčiau po trobą ieškodamas kažkokių popierių. Radau, įsidėjau juos į maišelį ir išėjau. Prieš tai dar užrakinau visas duris ir atidaviau raktą tėvo žmonai. Ji leptelėjo ‘ačiū’, o aš nusivaipiau. Įsėdau į tėvo automobilį (sapne jau buvo naujoji Renault) ir išvažiavom. Po kurio laiko ėjau aš jau vienas neaiškia gatve su maišeliu. Kairėj pusėj pamačiau kalną ant kurio buvo daug ~bendraamžių su sniego gniužtėmis rankomis. Vienas jų suriko ‘eikš čia ir padėk kariaut’. Aš atsisakiau ir jis nusileido nuo kalno iki manęs. Pažiūrėjęs į mano maišelio turinį, vaikis suriko ‘jis priešas’. Nesupratau nieko ir žvilgtelėjau į maišelį – ten buvo kažkokie dokumentai parašyti rusiškai/baltarusiškai ir juos pamatęs supratau, kad aš – priešas. Pradėjau bėgti nuo sniegu apsiginklavusių paauglių. Po kelių atakos akimirkų paaiškėjo, kad sniegas dar nieko baisaus – jie mėtė ir apelsinus. Bėgau ir sėkmingai išvengiau visų atakų. Pribėgau dar vieną kalną su vaikais, bet šie lyg ir buvo mano pusėj. Užlipau ant kalno ir pradėjau organizuoti puolimą prieš kitą kalną. Deja, komanda buvo labai netaikli, numesdavo netoli, todėl pabėgau iš ten mūšio įkarštyje.
5. Sėdžiu kažkokiame mokyklos renginyje. Aktų salė Taikos mokyklos. Prie manęs staiga atsirado eta.aquarii ir pradėjom kalbėti apie shared dream. Paaiškėjo, kad jis ir buvo tas žmogus sklandęs virš manęs (sapnas nr.3). Pradėjau jo klausinėti ar jis prisimena geltoną spalvą, bet jo prisiminimai buvo migloti. Tuomet jis prisiminė, kad turėjo pintų apyrankių (jis jas kažkaip savotiškai pavadino, bet pavadinimą pamiršau). Aš entuziastingai sušukau ‘taip, prisimenu tas apyrankes’ ir mes pradėjom džiaugtis patirtu shared dream. Tuomet kažkas pašaukė mane ir pasiūlė nueiti į bufetą. Tai buvo SK, jis sėdėjo vėžimėlyje paraližiuotas. Pasisiūlau jam padėt nusileist laiptais – aš jį nunešiau. Bufetas buvo jau iš MBG (truputį skyrėsi išplanavimas, bet bufetininkė ir baldai vis vien buvo tie patys). Nuėjau nusipirkt kažko gaivinančio. Iš piniginės pabėriau daug centų ir pradėjau skaičiuoti – norėjau nusipirkti kažkokio gėrimo buteliuką ir sumuštinį. Pradėjau nuo baltų centų. Suskaičiavau 16 monetų po 1 centą, atsidėjau į šalį ir skaičiavau likusius pinigus (buteliukas kainavo 1.46 ar 1.56). Susipainiojau ir pradėjau skaičiuot iš naujo baltus centus. Kol aš vargau su centais, SK atsistojo iš vėžimėlio ir su RV nuėjo atgal į renginį. Po dar kelių minučių atėjo PB, PK, ED ir kažką nusipirkę dingo, o aš vis skaičiavau. Po to atėjo kažkoks vyresnis mokinys, paėmė kokį litą iš mano kruvelės ir nuėjo kažko nusipirkt. Lyg to dar būtų negana, atėjo dar vienas toks pat naglas mokinys ir vėl paėmė dalį mano pinigų… O aš vis skaičiavau. Pastebėjau, kad tarp 5 centų monetų atsidūrė viena kitokia – ant jos buvo parašyta ‘6’… ‘OMG, reiks parodyt PB’ pagalvojau ir atsidėjau į šalį. Po kokios minutės dar kartą apžiūrėjau monetą – skaičius ‘6’ ryškiai skyrėsi nuo ‘5’ normalioje monetoje (net ir sapne aiškiai įžvelgiau skaičius).

Tarakonaz

F1.partrenkė.dvi audi.sugrojo rūsy

Pradėsiu nuo pačios geriausios, keisčiausios ir stulbininininčiausios žinios: tėvas parduoda Audi 100! Nusipirko Renault Safrane 2000 (2,5l, 167 AG ir mechaninė gr. dėžė ir visi privalumai išskyrus odą). Buvo sunku patikėt, bet pagaliau nei vienas tėvų neturi Audi (paskutiniu metu antipatiją, kai visi pacanai jas perka ir vykdo žmogžudystes). Tiesa, giminėj vis dar liko Audi savininkų – mamos pusseserė turi A4 raudoną, su kuria kaip tik mane pavežė iki mokyklos 43 autobuso stotelės šeštadienį (staigia teko lipt ir bėgt į autiką, kad spėčiau). Gale vietos daugiau nei tikėjausi, bet vis vien galėtų būt ir dar daugiau. Pakaba nepatiko, nors nedaug ir važiavau, bet jaučiau. Dar šeštadienį einant link stotelės (iš kurios mane netikėtai paėmė ir pavežė), prie žaliojo namo su Gusto blynine, super netto ir vėžimėliais prieš pat mano akis partrenkė bobutę. Greitis apie 5-7 km/h. Vairuotoja: šviesių plaukų, jauna; automobilis: auksinės spalvos nauja Opel Corsa. Partrenkė tokiu smūgiu, kuris gali būt staigiai spustelėjus pedalą ir tuo metu paliečiant žmogų. Na, žinote, kaip automobilis trukteli… Tai va tuo truktelėjimu bobutė ir buvo partrenkta. Nukrito, išsipurvino drabužius, bet lyg ir nieko daugiau (kai stovėjau stotelėj, mačiau kaip ji normaliai ėjo). Vairuotoja išlipo (aš kaip tik buvau prie pat jos) ir pažiūrėjo į mane, tiksliau, į mano paniekinamą žvilgsnį, sakantį ‘ką tu, dūra blondine, pridirbai’. Žvilgtelėjusi į mane, nustriksėjo link bobutės ir pasakė ~ ‘aš labai atsiprašau, nemačiau jūsų už posūkio’… Toks ten ir posūkis… Nematė turbūt dėl to, kad dažėsi, junginėjo radijo stotis ir/arba kalbėjo telefonu. O šiandien (septintadienis) atvarė tėvas su noru, kad nufotkinčiau Audi ir įdėčiau skelbimą. Fotiko batarėjeikos dramatiškai išsikrovė ir teko fotkinti su brolio (mano buvusiu) mobiliuoju. Nuotraukos mane ir kitus tenkino. Bet šios dienos kulminacija – F1!!! Kadangi Lietuva sporto atžvilgiu užknisa, teko siųstis iš interneto. Atradau labai gerą torrent trackerį (torrentai) – motorworld.net. Jame apstu car stuff’o – senos Top Gear serijos, senos F1 lenktynės… Inlove (greitis geras irgi). Atsisiunčiau ir pradėjau žiet… Tikėjaus komplikuoto starto, o jis toks ir buvo – visgi nebėr TC. Na, ok… Startas pavyko, bet pirmame posūkiuose ir dar toliau pasidarė belebirda ir daug lenktynininkų iškrito (štai ir pasireiškė visas ‘meistriškumas’ be TC). Net Massa nesugebėjo suvaldyt ‘prancing horse’. Kimis bent jau gerai pasirodė pradžioj ir iš 15 pakilo į 7 ar 8. Kimis, visgi, ne toks šaltakraujis, kaip aš ir visi kiti galvojo – nervavosi važiuodamas už Rubenso (Barrichello – red. past.) ir kelis kartus klydo. O štai Massa buvo nekantrus ir dėl jo kaltės Coulthardas sudaužė bolidą. Na, kad ir pirmenybė buvo Massos, bet visgi yra mandagumas… Galėjo ir gražiai pakovot, kaip kad Alonso su Kovalainenu lenktynių pabaigoje…… Tiek daug visko įvyko, kad net sunku aprašyt. Gaila Kubicos. Manau, kad šį sezoną F1 bus labai įdomi ir pilna intrigų. Sergam už: Kimi, Heikki, Rosberg, Robert (trys suomiai ir lenkas). Lenktynės buvo tobulos (7/22 finished, beje). Šiandien, kai leidausi į garažą, išgirdau nuostabią muziką (ten apačioj yra maža studija, kurioje repetavo ‘Žas’ (seniai jau nemačiau jų)). Paskutiniu metu dažnai matau man nežinomus atlikėjus. O šiandien teko ir išgirst. Patiko, todėl nufilmavau (nieko nesimato, bet tingėjau ieškot diktofono telefone). Štai ir įrašas (pavyko net nuo dainos pradžios įrašinėt, bet ne iki jos galo, nes išgirdau kažką ateinant ir baigiau): http://www.youtube.com/watch?v=fsLD92YtcUM. Jei dar išgirsiu, reikš įrašyt, gal nekils skandalas. 6#=20#.

Tarakonaz

New setup

Vienratis. 29″
2008-03-09
17:30 – 18:45
Nuvažiuota 13,6 km
Važiavimo trukmė 1 val 10 min
Vidutinis greitis 11,6 km/h
Maksimalus greitis 22,4 km/h

Pirmas važiavimas nauju vienračiu pakeistu ‘setupu’. Pakitimai minimalūs, bet važiavime jie labai pasijuto – didesnis greitis, mažiau stabilumo, patogesnis sėdėjimas. Pakeičiau sėdynę (nuėmiau nuo 24″), ją pakėliau šiek tiek ir persisukau švaistiklius ant 125mm. Jaučiausi nestabiliau, bet manau, kad įprasiu dar – visgi nedaug dar nuvažiavau, reikia priprast. Šį kartą apvažiavau gan nemažai, todėl grįžęs namo buvau toks šlapias, koks niekada nebuvau. Net važinėjant vasarą didesniais atstumais, nebuvau taip sušlapęs. Kadangi dar neprabudau po žiemos miego, tai turbūt nuvažiavau per daug. Bet kaip man patiko, koks malonumas važiuot. Žmonės žiūrėjau į mane dar keisčiau nei anksčiau, o ir išsigąsdavo labiau, kai prašvilpdavau pro šoną, nes šis vienratis važiuoja ir tyliau, ir greičiau. Ateities pr. pravažiavo raudonas civicas coupe 5gen baltais ratlankiais. Važiavo zigzagais – ryškiai matėsi, kad neseniai pasikeitė padangas į vasarines ir tikrino sukibimą. Kaip jis gražiai atrodė – toks tvarkingas ir gražus… ‘Žygio’ pabaigoj jau vos laikiausi – važiuojant Stanevičiaus gatve nesugavau pabėgusio rato ir nubėgau dideliu greičiu tiesiai, palikdamas griūnantį vienaratį už nugaros. Būtų lyg ir nieko, bet būtent tą akimirką, kai nuskridau nuo vienračio, lenkiau 3 vaikus. Kadangi vienratis su griausmu nukrito žemėn, o aš prabėgau, jie labai išsigando ir pradėjo rėkt kaip skerdžiami. Sustojau, apsisukau grįžt vienračio ir tiesiog negalėjau susilaikyt nekrizenęs. Kai užlipau, vėl teko važiuot pro juos – šį kartą jie visi trys spaudėsi kuo dešiniau šalitgatvio. Toks vaizdas, kad manęs bijojo. Kai tekdavo nulipinėt dėl bordiurų, pasidarė sunku užlipt iš pirmo karto – buvau išsekęs ir pavargęs. Bet buvo kaifas. Abu vienračiai tobuli. Ko dar daugiau reikia?

Tarakonaz

Laikrodžiai

Ėjau miesto gatve. Ne Vilniaus, kur kas didesnio, masyvesnio. Sakyčiau, New York. Pažiūrėjau kiek valandų. Pakėliau kairę ranką, pažiejau į labai dailų laikrodį (retro stiliaus naujoviškas šūdelis, prigrūstas nereikalingų funkcijų). Laikrodyje nieko neįžvelgiau, jokių skaičių… Ėjau toliau… Atsisukau per petį pažiūrėt kažkur ir pamačiau labai dailią merginą. Ji man šypsojos, o aš toliau ėjau. Žvilgtelėjau į ant dešinės rankos esantį laikrodį – šis buvo juodas, plastmasinis. Kaip ir praeitą kartą, pažvelgiau sau per petį į merginą, kuri jau buvo arčiau manęs ir šypsojosi dar labiau. Paspartinau žvilgsnį, pradėjau vis dažniau žiūrėti į laikrodžius, kurie visi buvo skirtingi: kišeniniai paauksuoti, elektroniniai… (gerai, kad iš niekur neišsitraukiau sieninio laikrodžio su gegute). Aš jau bėgau labai greit, o mergina iš paskos. Galiausiai sukaupiau visą drąsą ir sustojau. Išgirdau ‘Labas’ ir plačią plačią šypseną. O aš išlemenau ‘jau vėlu’ ir parodžiau jai laikrodį. Ji mane griebė už rankos ir kažkur nusivedė.