2009 01 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Garažo vartai

Atsidariau garažą, įvažiavau su Honda į vidų… Prie vartų stovėjo vyras. ‘Geri vartai – ir kokybiški, ir gražūs’ – apžiūrinėjo ir kalbėjo. Priėjau, pasakiau kur galima įsigyti tokius pačius – per tą laiką atėjo dar keli vyrukai. Visi pradėjo žavėtis vartais. Po kurio laiko jie nuėjo, todėl vartus uždarinėjau. Neužsidaro. ‘Sugadino, padlos, beapžiūrinėdami’ – suburbėjau. Išgirdau automobilį – atsisukau – tėvas su sena sena žalia silke – 1,8 mechaninė, be jokių privalumų, paprasčiausias modelis. Nustebęs žiūrėjau… ‘Tėvai, o kur Renūškę padėjai?’ – paklausęs apžiūrinėjau silkę, kuri buvo tikrai siaubinga. O tėvas išsišiepęs tepasakė ‘pardaviau aš tą prancūzą – nepatiko’.

Tarakonaz

Piršlybos

Stovėjau savo kambary ir žiūrėjau pro langą. Taip pat tuo metu susirašinėjau su Renata. Gatvėj, šalia namo priešais, susidūrė 4 žali automobiliai. Nubėgau prie spintelės paimti fotiko – kol grįžau, jau ant automobilių buvo nuvirtęs kranas, kuris statė namą priešais (sapne jis buvo kitoks, nei realiai – aukštesnis, modernesnis). Namas taip pat pradėjo griūti – gatvėj kilo panika. Tada aš gavau sms iš Renatos, kuriame ji parašė, kad jau devintas mėnuo kaip ji nėščia – arba šiandien, arba ryt jau turėtų gimdyt… Namas griuvo, žmonės lakstė, mama šalia atėjo prie manęs ir juokėsi iš griuvančio namo. Aš parašiau Renatai, kad atvažiuoju – padėsiu jai, nuvešiu į ligoninę, kai prireiks. Išsiunčiau sms, stoviu prie lango ir mąstau. Daug daug mąstau. ‘Aš negaliu jos palikt vienos augint vaikelį. Privalau pasipiršti. Aš noriu pasipiršti’ – tokios vat mintys… Gavau sms: ‘ačiū tau’. ‘Taip, pasipiršiu’ – nutariau. Nuvažiavau ir pasipiršau. Sutiko.

Tarakonaz

Pilaitėje su jais

Buvau Pilaitėje su Rūta, Sima ir Rita. Tiesa, aplinka buvo panašesnė į Zujūnus, bet mano galvoj užsifiksavo, kad tai Pilaitė. Merginos pasiūlė nulėkt prie Pilaitės ežero. Aš sutikau ir pasakiau ‘tuomet važiuojam su Honda’. Rūta leptelėjo ‘o tu žinai, kad Renata jau grįžo?’. Sustingau, nudžiugau ir nubėgau iki jos namo. Atsidarė durys ir išvydau besišypsančią Renatą. Pasisveikinau, pakviečiau kartu važiuot… Pabuvom truputį prie ežero, o po to visus truputį pavežiau. Kas anksčiau, kas vėliau išlipo… Paskutinė stotelė – Renatos namai. Tarpdury kažkaip pradėjau svarstyt ką gi ryte valgysiu… Renata labai koketišku balsu pasakė ‘jogurtą ar kokį sūrelį’. Šyptelėjau ir atsakiau, kad ‘deja, namuose nei vieno iš šių dalykų nėra, o parduotuvės jau nebedirba’. O Renata labai viliojančiu žvilgsniu ir dar labiau viliojančiu balsu pasakė ‘bet pas mane yra’. Minutę stovėjau speechless. O tada užėjau.

Tarakonaz

Stikliai

Ėjau Pilies gatve į Rotušęs pusę. Priėjau Stiklių gatvę (kuri sapne buvo anksčiau, nei realiai) – dešinėj buvo restoraaanas (visai ne toks, koks realiai) – lauke buvo stalai, visi buvo labai gražiai apsirengę, bet valgė iš visokių kibirų, ėdžių ir lovių – kaip kad gyvuliai ėda pašarus. Pasukau į Stiklių gatvę. Ėjau ėjau… Siaura, tamsu ir priėjau akligatvį – gatvė baigėsi – prieš mane tebuvo mūrinė siena su lentele, ant kurios baltomis raidėmis užrašyta ‘Stikliai’.

Tarakonaz

Nukankino Hondą ir katę

1. Atvažiavau į mokyklą, bet nebuvo vietos aikštelėj. Išvis pasistačiau kažkur toli Šeškinėj… Po pamokų grįžau prie Hondos – apdaužyta, apipaišyta – suniokota. Priekis dar ganėtinai sveikas, bet iš galo nieko nelikę, taip pat ir dešiniam šonui nepagailėta jėgų. Įsėdau, pabandžiau užvest – užsiveda. Sėdžiu sėdžiu ir BACH kažkas įvažiavo į galą. ‘Nu jofana’ pagalvojau. Išlipau – BMW ir pacanas. Sako ‘ji jau buvo apdaužyta’. Iškviečiau policiją ir įsėdau į Hondą. BACH! – Sharanas į galą įvažiavo ir nuvažiavo – nespėjau numerių užsirašyt. Apsidairiau – nebuvo ir BMW su pacanu. Atvažiavo policija: ‘kaltininkų nėr, nieko negalim padaryt’. Likau aš. Aš ir Honda, iš kurios nieko nebeliko…
2. Su kate ėjau senamiesčiu. Priėjom kažkokius didelius vartus ir katė iššoko iš rankų, palindo po vartais ir nubėgo kažkur. Mačiau, kad už vartų yra šuo ir pelė. Grįžo mano katė – ant galvos prisiūta kipa (žydiška kepurėlė), į ausis įverti auskarai… Spustelėjau knopkę esančią prie vartų – atbėgo kažkoks vaikis… ‘Atsiprašau, kad taip pasielgiau su katinu’ ir nubėgo atgal. Po minutės ar dviejų atėjo vyras ir nuėmė kipą nuo galvos ir auskarus nuo ausų.

Tarakonaz

Jie veržiasi į sapnus

1. Atostogavau kartu su Čiurlionio mokyklos mokiniais (ir Puma). Buvome kažkokiame dvare – toks didelis didelis ir prabangus (prabudus toptelėjo, kad viskas buvo panašu į Hogvartsą iš Harry Potter). Sėdėjome prie TV ir Puma rodė ką nufilmavo dieną prieš tai – šuolį parašiutu. Kamera buvo nukreipta žemyn, nes Vi ir dar 3 (visi jie 4 dalinosi vienu parašiutu) buvo žemiau. Kai Puma priartėjo prie jų, Vi (kuris irgi žiūrėjo video) sušuko ‘va, žiūrėk – aš viršuj kairėj’ (4 žmonės sudarė kvadratą). Tuomet parašiutas nutrūko, bet iškart buvo išskleistas atsarginis. Puma pakomentavo ‘tas geltonas tai asilas’. Video pasibaigė ir sapnas persikėlė į kažkur. Pasirodė kažkoks žmogus – piktas žvilgsnis, pikti ir kėslai. Iš vienos pusės kažkas sušuko ‘Tamsos valdovas!’, o Puma spiegiančiu balsu prie pat ausies suklykė ‘Gražinis’. Nu tegul trenkia mane perkūnas, bet čia apstu Harry Potter įtakos.
2. Su viena mergina ir Pauliumi buvom kažkur – ar ten filmas, ar spektaklis, ar kažkas panašaus. Kruptelėjau kažką prisiminęs ir pasakiau tai merginai, kad einu į tualetą. Paulius irgi nuėjo. Kai išėjom iš salės, pradėjau šaukt ‘taigi valentino diena šiandien!’. Aš tai merginai (kuri, matyt, buvo ne šiaip sau mergina, o mano mergina) norėjau nupirkt dovaną. Nuėjom į kažkokią parduotuvę. Buvo 20:01, bet parduotuvė dirbo iki 23h. Pradėjau dairytis – buvo daug visokių saldainių dėžučių. Ilgai toj parduotuvėj tryniausi vis svarstydamas kuriuos saldainius paimt. Išsirinkau kažkokius baltoj dėžutėj – paragavau – skanūs. Po to Pauliui sakau ‘nu bl, taigi negaliu dovanot dėžutės, kurioje nėr saldainio’. Norėjau paimti tokią pačią antrą, bet nebebuvo. Vėl ilgai ilgai rinkausi ir paėmiau raudoną. Išėjom iš parduotuvės, pažiūrėjau, kad jau beveik 22h… Sustojau ir pasakiau ‘ji net nepasidomėjo, kur dingau; ji turbūt net nepastebėjo, kad dingau; aš jai turbūt visiškai nerūpiu’. Paulius prabilo: ‘neliūdėk, taip jau nutinka, kartais’.

Mintys nebesilieja laisvai. Minčių srautą kažkas stabdo. Vis dažniau sau užduodu klausimą ‘Ką dabar (at)rašyt/(at)sakyt?’. Kažkas, matyt, pažeidė smegenis. Mane sulaužė kaip madeinchina šūdą. Arba pats sulūžau/susilaužiau.

S. šiandien mokykloj nedavė ramybės, bet taip tik praskaidrina fuckin rutiną ir pertraukas, kurios mane emociškai biesina. Taip pat kiekvieną kartą emociškai subiesina prisiminimas, kai per Naujuosius S. pažadino savo dainavimu/staugimu.

Su Guo buvau susitikęs. Emmm… Čia buvo penktadienis. Pakalbėjom apie viską. Rekomenduoju tai ir tau. Kaip gerai po to jaučiaus – atsigavęs. Ir net minčių srautas buvo grįžęs. Tądien grįžo ir karštakošiška mano pusė, kurios padariniai buvo šūdini. Aš avigalvis.

Sekmadienį buvau bažnyčioj. Kokia gera atmosfera, koks geras jausmas, kokia atgaiva. Graudinančiai teisingus žodžius girdėjau – ‘Samueli! Samueli!’. Aš vis dar negaliu teigti, kad esu tikintis. Man bažnyčioj tiesiog gera, malonu būt.

Šiandien pasigriebiau naują vairuotojo pažymėjimą (su nauja pavarde). Galiojimo laikas – 2 metai nuo senojo pažymėjimo išdavimo datos. Aš jau naiviai tikėjausi, kad naujasis galios 10 metų. Šitfak.

FSM. Edgaras pradeda daryti verslą. Aš matau, kad pasieksim tikrai neblogus rezultatus, jei tik pasistengsim. Tereikia viską padaryt gerai…

Mano, kaip ramaus vairuotojo, patirtis jau siekia 80 km. Perjungiu ties 2k rpm (blogiausiu atveju – 2,5k rpm). Vairuojantys supras, kad tai yra labai ramus važinėjimas. Stabdau irgi palengva. 0#=90#.

Tarakonaz

Spalvos

Kartais viskas nušvinta pavasario spalvomis – ir geltonos, ir žalios, ir raudonos pilna visur – ant kiekvieno kampo mėtosi, visų draugų akyse atsispindi… Po to atsipeikėji ir pamatai, kad tai eilinė pavasario diena. Ateina naktis – įsivyrauja pilkšvumas, juodumas…

Žinoma, po nakties vėl išlenda pavasario diena – bet spalvos nublankusios, kažkur pradingusios. Kur jos galėjo pasidėt? Lietus visas spalvas nuplovė nafik – sušlapino visą džiaugsmą jomis. O tada ir kyla klausimas ‘kiek gražiai spalvotų dienų yra per metus?’. Suvoki, kad minimaliai – purvas viską užgožia. Ruda spalva po savimi paslepia ir visas žalias, ir visas geltonas, ir visas raudonas spalvas. Šūdo spalvą nuplaut sunkiausia – atrodo, kad net ir lietus tokios spalvos.

Aišku, kartais nuotaika praskaidrinama, kai į šūdą įmetama rožinė gėlytė. Bet papuoštas šūdas vis vien lieka šūdu.

Tarakonaz

Vyšnių žydėjimas – Hanami

Koks filmas!!! Siužetas: žmona sužino apie nepagydomą vyro ligą, bet vyrui apie tai nieko nesako… Žmona nutaria aplankyti vaikus (kaip ir paskutinį kartą – kad tėvas pabūtų su vaikais). Vieną rytą Trudė nebeprabunda. Rudis nutaria keliauti į Japoniją – žmona labai ją mėgo. To ir pakaks – man labiau knieti panagrinėt filme gvildenamas problemas. Šiaip… Pamąstymui apie viską.
1. Po Trudės mirties man susišvietė… Ji rūpinosi Rudžiu – ruošdavo sumuštinius į darbą, padėdavo apsirengti – tiesiog rūpestingumo įsikūnijimas. Ir taip pragyventa 20 metų… O tada ji miršta. Juk Rudis turėjo būt visiškai sužlugdytas (toks iš dalies ir buvo) – miršta žmogus, kurį myli labiau už viską, su kuriuo pragyventa tiek daug metų, be kurio tiesiog nebegali gyventi. Kaip reiks gyventi toliau? Ką daryti? Prisirišimas prie žmogaus nėra geras dalykas tokiose situacijose. Ne kiekvienas rastų stiprybės gyventi toliau – arba išprotėtų, arba nusižudytų. Baisus dalykas.
2. Trudė nesirgo, bet mirė anksčiau už vyrą. Įsitikinama, kad meilė buvo tikrai stipri – juk nerimas dėl vyro ją ir pražudė. Mylintis žmogus dėl mylimojo jaudinasi labiau, nei mylimasis dėl savęs… Koks velnioniškai stiprus ryšys gali sieti du žmones…
3. Vaikai. Tėvai tikrai buvo panašūs į tokius, kurie skyrė laiko vaikams, jais rūpinosi, juos mylėjo… O šie už akių nelabai gerai atsiliepia apie tėvus. Kaip, po velniais, jaustis, kai visą save atiduodi žmogui, o jis atsuka nugarą po daug metų? Juk dėl jo gyvenai. Žmonių nedėkingumas skaudina…
Įdomu ar atsiras susimąsčiusių skaitytojų… Aš dėl šitų dalykų šiandien tiek susimąsčiau, kad net nebendravau su niekuo nuo pat pietų – nieko nenoriu matyt, su niekuo nenoriu kalbėt… 4#=90#.

Tarakonaz

Gyvos muzikos vakaras

Gerų 2009-ųjų.