2008 02 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Pabodo internetas ir kompiuteris

Ar gali pabosti kompiuteris ir internetas? Man pabodo forumai, blogai… Viskas. Pabodo LFS, Gran Turismo 2, Solitaire, Skype… Viskas. Kodėl? Na, suprasčiau, jei taip nutiktų mažai prie kompo praleidžiančiam žmogui. Tačiau aš anksčiau praleisdavau gan nemažai laiko. O dabar tiesiog nenoriu. Tiesa, per kompiuterį žiūriu filmus, todėl jis įjungtas. Va per vakar ir šiandien peržiūrėjau visus 4 turimus ‘AXX’ kino festivalio DVD diskus. Mačiau, kad dar vienas yra, kurio neturiu. Reiks nusipirkt prie progos. Grįžtant prie temos… Nebejungiu Skype. Na, nebent kai labai reikia. Šiandien neprireikė. Nebežaidžiu net LFS… Tingiu gal… Tačiau ši antipatija kilo dėl daug daug streso. Daug daug problemų, ramybės trūkumo. Faktiškai nieko nesinori. Na, norisi daryti namų darbus, bet tingisi. Kūnas pasidalino tarsi į dvi puses – šiaurės vakarų ir pietryčių… Čia taip daugmaž ~. Dar pradėjau jausti, kad šiek tiek protas maišosi… Bet taip nuoširdžiai jaučiu. Naiviai tikiu, kad nepasimaišys ir psichologo pagalbos neprireiks. Na, aš dabar čia viską hiperbolizavau, bet pokyčiai juntami. Jei nuraus stogą, blogą rašysiu – bus gal net įdomus, nes dabar… Nes dabar eisiu žiet ‘Rokis V’. 1#=14#.

Tarakonaz

Sezonas atidarytas!

Vienratis. 29″
2008-02-27
15:30 – 17:15
Nuvažiuota 6,7 km
Važiavimo trukmė 35 min
Vidutinis greitis 11,6 km/h
Maksimalus greitis 20,2 km/h

Pagaliau pagaliau. Atsidariau naują sezoną su nauju vienračiu. Pasakiškas malonumas važiuoti tokiu dideliu ratu ir net per tokį gan prastą orą. Rieda labai švelniai ir užtikrintai. Greičio zona jau visai kitokia. Nepaisant to, kad kol kas važiavau su 150mm švaistikliais, o ne 125mm, vidutinis greitis buvo didesnis 10%. O dar po ‘žiemos miego’, tai visai gerai. Tiesa, kojas ir visus kitus likusius kaulus, skaudėjo. Maršrutas tradicinis – iki Žliobos ir atgal. Važiuojant į priekį, esant jau netoli Ž, viena motera, kuri ėjo priešais mane į mano pusę, išskėtė rankas ir pasakė ‘ooo’. Kai priartėjau prie jos, paklausė ‘ar malonu?’. Aš aišku skėliau, kad taip. Bet nei šis, nei tas toks ‘gestas’. O važiuojant atgal, prie mano namų, keli pacanai pasiteiravo ‘kaip oras?’. Apibendrinus – važiuti pasaką, bet vienračio laukia pakeitimai (vienas jau įvyko tarp praeito ir šio įrašo – seatpost iš rail type pakeičiau į paprastą, dvigubai lengvesnį, todėl vienratis gal net į 6 kg telpa. Tikrai labai lengvas atrodo): sukeisiu sėdynes (ant 24″ uždėta daug patogesnė) ir pakelsiu šiek tiek, persisuksiu pedalus ant 125mm (didesnis greitis) ir gal persisuksiu pedalus nuo 24″ arba bent jau prisuksiu dar kelis pinsus, nes sukibimo su koja norėtųsi geresnio. PASAKA.

Tarakonaz

Virtuali kirpykla

Na aš tiesiog negaliu tuo nepasidalinti… ‘Virtuali kirpykla‘. Tereikia užsidėti ausines (būtinai! patikėkit, verta). Dėl visiško tikroviškumo, atsisėskite ir užsimerkite – tuomet viskas atrodys dar tikroviškiau. Tiesiog stulbinama… Geriausi momentai: kai uždeda maišą ant galvos, kerpa, sušnibžda. Vietomis net bijau, kad neįkirptų į ausį. O jau kai sušnibždėjo, tai atrodė, kad net pasijautė kvėpavimas ir šilčiau prie ausies pasidarė… Tiesiog fantastika!
Pagooglinus: …have-a-virtual-haircut/ ir …how-it-was-done/. Google randa ir dar daugiau tokių įrašų. Tereikia suvesti ką nors panašaus į ‘binaural recording‘. /binaural.html. 0#=13#.

Tarakonaz

Istorija, nemiga, muzika

Visų pirma, privalau atprasti ruošti namų darbus taip vėlai. Pradedu dažniausiai apie 20-22. Tiesa, matematiką padariau iškart po pietų. O po to atidėjau beveik viską vakarui. Istoriją pasilikau po ‘Men In Black II’. Filmas baigėsi 23:30. ‘Protingai’ pasielgiau, taip? Turint omeny, kad istorija man jau nesisekė nuo 5 klasės (ar kada ji ten prasidėjo…), tai poelgis LABAI protingas. Gerai išmokt istoriją dar trukdo įsitikinimas, kad istorija nesiseka. Nors aš laikausi minties, kad jei nesiseka, tai nesistengi… Tas pats ir su ‘siseka’. Kai apie visuomenėj žinomą žmogų sakoma ‘jam gyvenime sekasi’, tai tera jo paties pastangų rezultatas. Kažkokia ‘sėkmė’ nekrenta iš dangaus. Todėl ‘pasisekti’ gali kiekvienam to siekiančiam. Whatever (veža)… Visai ne apie tai aš čia. Atradau (nieko labai stebėtino nesitikėkit), kad muzika labai gerai padeda neužmigt. Dažniausiai smigdavau beskaitydamas istoriją. Tačiau šį kartą klausiau muzikos ir vis dar nemiegu. Gabalai, kurie neleido smigt: Joey Ramone – What a Wonderful World, OK Go – Here It Goes Again, Poliarizuoti Stiklai – Aloyzas, Simple Plan – Happy Together… Dar maniau, kad Arctic Monkeys būtų visai nieko tokioj situacijoj, bet visgi muzika apgaulinga – sukelia daug minčių ir po truputį migdo… Jau beveik 5:30. Sunkiausia 1:00-4:00. Praėjus ketvirtai valandai daug lengviau kovoti su miegu. Net nebereikia kovot, nes nesinori… O šiaip praleidus bemiegę naktį, keltis į mokyklą daug lengviau nei tiems, kurie miegojo, nes jau esi prabudęs. 1#=13#.

Tarakonaz

Naujas žvėris (žvėėėris II)

Valio valio valio! Turiu naują žvėrį. Kris Holm Mountain 29″. Jau antrą! Šis yra daug geresnis, didesnis, tvirtesnis, brangesnispirmąjį. Šis yra NUOSTABUS.

  • Balnas – Kris Holm Fusion Freeride
  • Balnavamzdis – Kris Holm Rail-Type 300 mm
  • Spaustukas – Kris Holm Double Bolt
  • Rėmas – Kris Holm 2007 (29″)
  • Stebulė – Kris Holm ISIS
  • Stipinai – Kris Holm (36)
  • Švaistikliai – Kris Holm Dual (125 mm arba 150 mm)
  • PedalaiOdyssey Jim Cielencki
  • Ratlankis – Kris Holm Mountain 29″
  • Padanga – Schwalbe Big Apple (28″x2,35″)
  • Kompiuteris – Sigma 1606L DTS (dar neturiu, pirksiu. naudosiu vieną abiems vienračiams)
  • Svoris – 6,2 kg (pagal gamintojo tinklalapį)
  • Įsigytas – 2008-02-16



Tarakonaz

Nostalgic #1

Kartais aplanko vaikystės prisiminai… Malonūs (dažniausiai). Todėl nutariau juos užsirašyti ir tuo pačiu pasidalinti su jumis.
Neseniai per televiziją išgirdau Žilvino Žvagulio dainą ‘Neliūdėk, Liūte‘. Vos išgirdau, viską mečiau ir sutelkiau dėmesį į ją. Nesupratau, kodėl ji man sukelia tokius jausmus… Tokius… Liūdnus, bet tuo pačiu atradau ir džiaugsmo… Kiekvieną kartą besiklausant veide pasirodo šypsena, o paakiuose jaučiu besikaupiančias ašaras… Sugraudina mane. Dabar jau per miglą pradedu prisimint, kad vaikystėj kažkada ji man patikdavo. Matyt, ji susisiejo su kažkokiu nutikimu, todėl išliko… Atsisiunčiau aš ją. Video, beje, irgi neblogas. Linksmai Žvagulis ten duodasi…
Tuo pačiu prisiminiau ir rytais per LTV rodomą ‘Respublikos’ reklamėlę… Prieš einant į darželį, dažnai girdėdavau. Dabar iš tos reklamėlės liko tik nuotrupos: vaikas ar keli vaikai; smėlis, valomas nuo kamštuko; žodžiai ‘Respuuublika… Įveikia tylą… Už tave! Ir už draugus…’. NUOSTABI reklama buvo. Originalas skamba daug geriau.
Keistą jausmą – malonų šiurpulį dar kelia dvi dainos: ‘Julee Cruise – Falling‘ dainos instrumentinė versija (geriau žinomą kaip ‘Twin Peaks Theme‘) ir ‘Clint Mansel – Lux Æterna‘ (‘Requiem For A Dream Theme’). Tobulumai. 0#=12#.

Tarakonaz

Asilelis

Gyveno kartą asilas. Toks pilkas ir neišvaizdus. Ausys jo buvo didelės, o snukis negražus. Užsispyręs asilas, kaip nekeista. Mėgo valgyti jisai morkas, burokus ir kopūstus. Todėl vieną dieną perlipęs per tvorą įsibrovė į Onytės sodą. Valgė jis ten visą naktį, kol ryte Onytė jį pamatė. ‘Pykšt pokšt, keberiokšt’ sušuko mergytė. Išsigando asilas Onos ir pabėgo iš jos sodo.

Bėgo bėgo ir pribėgo šulinį auksinį. Šoko jis vidun ir nusiskandino.

Tarakonaz

100dns 4ams, o 3ams šiaip…

Šią savaitę vyko ruošimasis šimtadieniui. Man, V. Ž. ir dar vienam veikėjui reikėjo paruošt juokdarių pasirodymą (su vienračiais). Labai nenorom aš ten dalyvavau, o kadangi ir apie aprangą sužinojau likus dviems dienoms, tai išvis keikiau tą renginį. Tiesa, reikiamų rūbų taip ir neturėjau… Ir štai išaušo toji diena. Mes turėjom pavažinėt vakarinės dalies pradžioje. Kokias ~5 minutes. Deja, neišbuvom net vienos minutės, o ir važinėti sekėsi sunkiai. Vis tekdavo nulipt nepabaigus iki galo manevro. Bet buvo tikrai juokinga, kai numušiau V. Ž…. Po pasirodymo buvo galima atsipūst ir vienračius išmest. O aš savąjį palikau klasėje už fotelių (kadangi sergu, tai jis ilgokai klasėj bus). Likęs renginys man labai patiko. Tiksliau – ketvirtokų programa ‘mokytojų teismas’. Oi, kaip linksma buvo… Po viso renginio turėjom važiuoti į ‘artistus‘. Tačiau, pagrindinis žmogus ir grupelė kitų žmonių sugalvojo nueiti kitur. Bet mes vis vien ten nuvažiavom, nes buvo likusios abi J, E, M. Tačiau, joms leidus, mes nuėjome kitur – pas pagrindinio žmogaus grupelę. Sėkmingai juos radę, nužygiavom į ‘čili kaimas’ Vokiečių gatvėj. Šiaip ne taip radom ten kelis laisvus stalus. Žinoma, po kurio laiko grupelės vėl susidarė. Bet ir gerai – nereikėjo sėdėt ant kėdžių, buvo galima komfortiškai įsitaisyt ant suolų. Prigriebiau bokalą ‘Kalnapilio’ alaus. Iš mažens prisimenu, kad man ypatingai patiko kažkada kaime ragautas ‘Kalnapilio 4•30‘, todėl nuojauta kuždėjo, kad ir šis patiks. Patiko. Pabuvom mes dar ten, neskanaus kisieliaus išgėrėm ir varėm jau namo… Šiaip įspūdžiai labai geri – ‘kaime’ buvo labai jauku, ramu, gera. Kalbama buvo gan nedaug, bet man vis vien labai patiko. Dar tądien galutinai susidariau nuomonę apie kai kuriuos žmonės. Puiku, dabartinės nuomonės tvirtos, be abejonių. Tikrai nuostabių žmonių padaugėjo. Einant namo ~2 iš degalinės sklido ‘Pikaso – Sudie‘ daina… Kaip šimtadienį pamatė kiti? Vataipvat. 4#=12#.

Tarakonaz

Kavinė kanalizacijoje

Atsidūriau kavinėj. Na tokia ten ir kavinė… Kioskelis mažas ir netoli jo staliukai. Buvo panašu į kebabinę. Bet toji ‘kebabinė’ buvo kanalizacijoj, o staliukai stovėjo ant išcementuoto pagrindo. Žmonės, sėdintys prie staliukų, kažkaip labai nenoromis viską valgė. Lyg jie būtų priversti… Ir visi kavinukės lankytojai buvo paaugliai arba jaunuoliai… Kanalizacija tokia, kokia rodoma filmuose (tikrai teko matyti). Per vidurį buvo vanduo (neskaitant tik to plotelio, kur staliukai), o vandeny kažkas margo plaukiojo… Kraštuose, prie sienų, buvo siauri takeliai. Vienam žmogui vietos pakaktų (atsargiai vaikščiojant), bet prasilenkti būtų turbūt neįmanoma. Priėjau prie kioskelio ir kažko užsisakiau. Visgi ten buvo jūros gėrybių kavinukė (jėga, kanalizacijoj…). Nusipirkau kažko ir dar davė tuščią dubenėlį. Tipo turėjau pasisemt kanalizacijos vandens su vienu margu gyviu. O ten buvo margos medūzos. Bet mažytės mažytės. Ir tuomet liepė vaikščioti ratu per tą takelį aplink vandenį (einama kokias geras 5-10 minučių ir toliau padarytas tiltelis, kad būtų galima pereiti į kitą pusę ir eiti atgal). O kai ėjau, medūza augo po truputį. Bet dar reikėjo ją išlaikyt tame dubenėlyje, nes ji vis teliuškavo, buvo prie iškritimo ribos. Prie tiltelio buvo susibūrimas. Tiltelis tikrai gan platus ir ten tilpo daugiau žmonių. Kas keitėsi medūzomis, kas dar ką darė. O mano medūza ir iškrito. Bet kažkas davė kitą. Geri žmonės, mat. Gavau raudoną šį kartą (prieš tai buvo kažkokia blanki, neaiški, gal truputį į mėlynumą). Ant tiltelio dar sutikau Paulių, Ernestą (jei jie ir būna mano sapnuose, tai dažniausiai kartu), Guodą. Jų medūzos numirė, todėl jie stovėjo eilėj prie gerų žmonių, kurie tas medūzas dalino. O aš jau pasisukau eiti atgal… Eidamas galvojau apie spalvų įvairovę ir grožį. Kai grįžau į kioskelį, prisiminiau, kad buvau nusipirkęs kažko ir garsiai pasakiau ‘hm, gal reiktų paragauti’. Atidaviau medūzą į kioskelį ir paragavau to ‘kažko’, ką nusipirkau prieš vaikščiojant. Ėmiau ne pirštais, nes buvo duoti įrankiai kažkokie. Jie buvo kaip kinietiški pagaliukai, bet prie galų buvo pritvirtintos plokštelės. Turbūt tam, kad lengviau paimti ir prilaikyt maistą… O jau kaip skanu buvo. Net nesitikėjau. Skonis neapibūdinamas… Prabudęs pagalvojau, kad visai originali ‘jūros gėrybių restorano kanalizacijoj’ idėja. Nors vargu ar daug lankytojų būtų…