2007 04 mėnesio įrašai

Tarakonaz

Nepakartojamasasis Žlioba

Vienratis
2007-04-28
13:40 – 19:30
Nuvažiuota 13 km
Važiavimo trukmė 1 val 30 min
Vidutinis greitis 9,2 km/h
Maksimalus greitis 21,4 km/h

Taip. Susitikau su draugu. Abu buvom su vienračiai, tai patraukėm pasiimti trečiojo vienračio (mokom savo bendraklasę važinėt). Važiavom nuo Akropolio Ozo gatve iki pat Kalvarijų gatvės. Dieve, kaip ten užteršta… Nėra kuo kvėpuot. Nuvarėm į parduotuvę GerasDviratis ir pajamėm ratą. Taigi. Tuomet pamynėm tik iki 45 autiko stotelės, nes užsiknisimas būtų mint iki pat Justiniškių. Po trumpos kelionės buvom prie jo namų, kur visi ir mokosi važinėt. Štai taip. Pirmoji mergina iš klasės, kuri susidomėjo. Pirmi bandymai prastoki buvo (kaip ir visiems bandžiusiems). Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjo jausti vienratį ir po to jau ganėtinai neblogai važiavo (be sienos pavažiuoja 4 metrus). Šiek tiek atsidaužė kojas, bet sakė, kad nieko tokio. O aš mokiausi važinėt atbulas (oho, ane?). Sekėsi neblogai. Porą metrų pavažiuoju. Bet va griuvau. Susitrenkiau koją. Stipriai labai. Kraujas nebėgo, bet labai skaudėjo (vis dar skauda). Na po šio kritimo nebebandžiau. Užteks, pamaniau. Pasitrynėm taip iki vakaro. Ir varėm namo. Nebloga dienelė buvo.

Foto1 Foto2 Foto3

Tarakonaz

KM.Žybt

Dviratis
2007-04-27
17:20 – 20:45
Nuvažiuota 27,6 km
Važiavimo trukmė 1 val 55 min
Vidutinis greitis 14,3 km/h
Maksimalus greitis 60,1 km/h

Taigi taigi. Susitikau su draugu ir varėm į KRITINĘ MASĘ. Pro Senukus mynėm Ukmergės plentu (smagumėlis)… Lekiu aš 55 km/h… Pasuku galva kairėn, o ten kitas dviratininkas (paaiškėjo, kad irgi į Kritinę Masę) mane bando lenkt. Azartiškas aš ir užsispyręs. Niekam neleisiu manęs lenkti. Spustelėjau staigiai ir jis jau už nugaros (60 km/h)… Cha. Dar autiką aplenkiau. Dideli ir lėti, bliamba… Na, nuvažiavom mes jau prie Katedros aikštės (pro Baltąjį tiltą, Lukiškių aikštę ir Gedimino prospektą). Laukiam dar daugiau savo draugų. 18:05 ir visi mes jau susitikom. Iš viso buvo 500-600 dviratininkų ir vienas vienratininkas (mano draugas). Prasidėjo važiavimas. Maršruto nesakysiu, nes tingiu, bet gavosi 10-11 km. Grįžom į Katedros aikštę. Ten užmatėm merginas ant vienračio (nustebau). Pasirodo, kad jas mokina važinėt vienas iš vienratininkų. Visai neblogai panelės pavaro. Linksmos labai. Va. Trynemės ten, kalbėjom… Ir taip kokią valandą iki 20 valandos maždaug. Tuomet nutarėm jau po truputį skirstytis. Taigis pro Gedimino prospektą, Lukiškių aikštę, Narbuto gatvę ir Laisves prospektą grįžau namo. Foto:  1  2  3  4  5  6  7  8  9  10  11  12  13

Tarakonaz

Namai -> Namai

Vienratis
2007-04-25
15:20 – 16:45
Nuvažiuota 11,8 km
Važiavimo trukmė 1 val 15 min
Vidutinis greitis 9,7 km/h
Maksimalus greitis 20,2 km/h

Įprastinis maršrutas:
Namai -> Ateities -> Kalvarijų -> Ozo -> Stanevičiaus -> Ateities -> Namai.
Šį kartą buvo labai liūdna važinėt. Labai prasta nuotaika. Kai važiavau pro tiltą, tai net buvo mintis tiesiog imt ir nušokt. Atsibodo važinėt vienam, atsibodo tas pats maršrutas… Nėra su kuo važinėt. Bliamba… Šiaip ar taip, reikės gal į miestą pašokt kurią nors dieną… Bet vis vien vienas važinėčiau. Noriu draugijos.

Tarakonaz

Toli toli…

Vienratis
2007-04-24
13:00 – 16:30
Nuvažiuota 21,5 km
Važiavimo trukmė 2 val 30 min
Vidutinis greitis 9 km/h
Maksimalus greitis 21,4 km/h

Pasisukiojau šalia namų, nes laukiau draugo (jis su dviračiu) – jau gavosi 1 km. Na tuomet kaip visada važiavau Ateities gatve, pasukau į Kalvarijų gatvę ir važiavau iki Kareivių gatves. Taip paprastai, be didesnių keistumų važiavau, kol sankryžoje manęs nepastebėjo du forsai Seat Ibizoje (niaukti langai, rusiškas bumčikas). Pradėjo pypsent. Atsisukau ir išmetęs tokią ale “protingą” mimiką (lūpos suspaustos, antakiai suraukti… nu vienu žodžiu) pakračiau galvą į ritmą… Na, pasityčiojant iš jų. O jie mane nykštį iškelė. Nu tokie tūpi man jie… Tuomet pasukau Kareivių gatve ir važiavau link Antakalnio. Ten taisė kelią. Tai buvo geras, kai tempiausi pro šalį vienratį, o visi darbininkai tiesiog nustojo dirbti, sustingo ir išpūstomis akimis į mane žiūrėjo. Už Valakupių tilto pasukau dešinėn ir važiavau siauru miško takučiu. Ten toks kaip parkas viduj buvo, tai porą foto padariau. Važiavau toliau daugmaž palei Nerį. Išlindau į Vileišio gatvę ir ilgai ilgai ja važiavau. Tada išlindau į Sereikiškių parką. Pasisukiojau pasisukiojau ir nulėkiau pro Katedros aikštę link autobuso stotelės. Įsėdau į 53 ir važiavau juo iki Fabų skateparko. Autobuse buvo linksmai nusiteikę du girtuokliai. Gal kokios penkis kartus paklausė “ar tu tikrai juo važiuoji be jokios atramos”. Aš, tvardydamas nervus, atsakinėjau “taip”. Tačiau kai paklausė, ar jiems pavyktų, trūko nervai ir piktu tonu pasakiau “jums girtiems ir ant dviračio užlipt nepavyktų”. Jie po to nieko nesakė, o žmonės autobuse pralinksmėjo. Cha. Išlipau. Nuo ten nuvažiavau iki Ateities gatves, pasukau važiuot ja, tuomet į Fabų gatvę, pro IKI iki Senukų ir namo. Vat taip vat.

Tarakonaz

Gaivu

Gaivu.

Pasidaro gaivu ir gera nuo vėsaus dušo karštą dieną. Po lietaus visai gamtai pasidaro gaivu. Atsipalaidavus ir kompiuteryje paleidus gražią dainą, pasidaro gaivu sielai ir smegenims. Kai tuščia, švaru ir daug vietos, irgi pasidaro gaivu. Geriant tyrą, vėsų vandenį, gaivumą jauti tekant visu tavo kūnu. Vasarą valgant braškes, apelsinus ir obuolius, burnoje gaivu. Verkiant pasidaro gaivu akims ir jausmams.

Tereikia dušo, lietaus, muzikos, erdvės, vandens, vaisių ir ašarų, kad gimtum iš naujo – pasijustum gaiviai.

Fatboy Slim – Praise You
Fatboy Slim – Sunset (Bird Of Prey)
Gigi D’Agostino – La Passion
Gnarls Barkley – Smiley Faces
Mika – Big Girl (You Are Beautiful)
Mika – Grace Kelly
Mika – Love Today
Mika – Relax, Take It Easy
Moby – Porcelain
Pieno Lazeriai – Poodle

Klausant šių dainų, siela uždainuoja, viskas aplinkuj nublanksta, o aplinkiniai žmonės išnyksta ir tuomet neberūpi niekas… Tik pasidaro gaivu.

Gaivu.

Tarakonaz

Pasidalink

Jis sedėjo spintoje. Tankūs tamsiai rudi plaukai, žalios akys, spuogai ant veido ir normas viršijantis svoris. Taip, Jūs jį pažįstate, bet tik iš išorės. Berniukas bijo atsiverti kitiems, likti nesuprastas. Juk niekas jo taip gerai nesupras kaip jis pats – turbūt todėl jis viską laiko savyje.

Šis rudaplaukis jaučia, kad jis keičiasi. Jis jaučia, kad labiau atsiriboja nuo aplinkos ir aplinkinių, kad mažiau rūpi kitų nuomonė. O neseniai jis pradėjo savimi pasitikėti – juk tai naujas jausmas jo gyvenime. Kaip tai gali pakeisti elgesį su aplinkiniais? Ar jis taps grubesnis, piktesnis? Bet jis to nenori. Berniukas nori likti geras, ramus ir linksmas.

Jis sedėjo spintoje ir galvojo. Apie save, apie kitus ir apie aplinką. Kas bus ateity? Kaip klostysis gyvenimas? Nežinia žlugdo. Baisu net pagalvoti, kad visi norai gali neišsipildyti. Juk jis iki gyvenimo galo gali likti be žmonos, be darbo ir be visko. Visos svajonės gali išgaruoti akimirksniu – viena maža klaida ir viskas baigta.

Kodėl berniukas gyvena ateitimi? Reikia džiaugtis šia diena, šia valanda, šia minute. Bet juk tai be galo sunku. Kaip atsiriboti nuo svajonių? Juk norisi, kad visada viskas būtų dar geriau nei yra. Tačiau reikia džiaugtis tuo, ką turi. Jis džiaugiasi, bet svajonės vis vien užplūsta jo galvą.

Jis sedėjo spintoje, galvojo ir verkė. Ašaros labai gerai pašalina skausmą ir nerimą iš kūno. Mažuose vandens lašeliuose tūno blogi prisiminimai, jausmai, o kartais žiovulys. Bet berniukas niekada neverkia iš laimės. Jam trūksta šilumos ir meilės. Visa tai slypi kito žmogaus kūne. Tereikia apsikabinti ir dalelė šilumos ir meilės persiduos kitam žmogui. Bet kodėl žmonės taip nenoriai tuo dalinasi? Nejaugi tik man to taip trūksta?

Kas nori pasidalinti šiluma ir meile?

Tarakonaz

Toji… Graži

Vienratis
2007-04-16
16:20 – 18:10
Nuvažiuota 15 km
Važiavimo trukmė 1 val 30 min
Vidutinis greitis 10,1 km/h
Maksimalus greitis 20,0 km/h

Na va, kaip smagiai pasivažinėjau. Susimečiau į mp3 muzikos ir iškeliavau. Nuo pat Ukmergės gatvės važiavau Ateities gatve. Visą laiką tiesiai iki jos galo. Pasukau Kalvarijų gatve ir vėl tiesiai. Ramiai, neskubant, besiklausant muzikos. Aplinkuj niekas nerūpėjo. Myniau į ritmą ir visai nepastebėjau, kaip buvau jau prie pat Siemens arenos. Tai ir nusukau aš link jos. Pravažiavau tuščia automobilių aikštelę, kurioje du vaikai važinėjo riedlentėmis, o kažkoks keistuolis su antru Golfu važiavo aštuoniuke… Ilgai jis sukinėjosi. Na ir štai manęs jau laukia Ozo gatvė. Kalnas. Morališkai pasirengiau pažiūrėdamas į gražius BMW automobilius ir pirmyn… Šiaip ne taip pakilau. Išties nebuvo taip sunku, kaip aš galvojau. Lenkiau dviratininkus, kurie visi šlapi ir padusę važiavo gatve. Na prie Akropolio sankryžos pasukau dešinėn – link Stanevičiaus gatvės. Važiuoju važiuoju… Išsikrovė MP3 grotuvas… “Blet”… Tačiau visai netyčiom pažvelgiau į skateparko pusę. O ten jau matau bežygiuojančią pažįstamą panelę. Nudžiugau. Norėjau ją pamatyt. Jau norėjau bėgt per gatvę. Fak. Automobiliai važiavo. Tačiau šiaip ne taip prasibroviau, laimingas užsilipau ant vienračio ir pradėjau važiuot gražuolės link. “Labas”. Pamačiau tas gražias akis, gražią šypseną išvydus mane (smagu, kad džiaugiasi mane matydama)… Ir vis bandžiau įkalbinėt dar kartelį užlipt ant vienračio ir pabandyt važiuot. Spyriojosi. Na nieko. Kitą kartą. Dar persimetėm keliais žodžiais. Ji patraukė namo, o aš toliau savo maršrutu. Privažiavau vėl Ateities gatvę ir pasukau kairėn link Mandarino. Aš jau namuose – uždusęs, bet patenkintas, kad gerai pavažinėjau ir sutikau ją – gražuolę.

Tarakonaz

Skausmingiausias griuvimas

Vienratis
2007-04-14
18:30 – 20:00
Nuvažiuota 11 km
Važiavimo trukmė 1 val 10 min
Vidutinis greitis 9,3 km/h
Maksimalus greitis 19,8 km/h

Nebuvo ką veikt šiandien, todėl išmoviau į lauką. Dar pasigriebiau fotiką, bet šis išsikrovė vos po antros nuotraukos, o kitų elementų nebuvau pakrovęs. Važiavau kažkur toli į Fabus. Ten giliau. Nusukau kažkur ir tada nebežinojau, kur esu. Apsisukau ir važiavau atgal. Tuomet prie Fabų skateparko nusukau į mišką. Pasivažinėjau ten takučiu šalia didelio griovio (na, žiūrint ką pavadintume dideliu. Krentant skaudėtų, bet išlipti įmanoma, jei visi kaulai po kritimo sveiki) ir pakilau neaukštu kalniuku. Matėsi tvenkinys. Nedidelis. Buvo dar daug žmonių šiaip vaikštinėjančių ar leidžiančių laiką su vaikais ar šunimis. Pasisukiojau aplink ir grįžau tuo pačiu takučiu atgal prie skateparko. Važiavau jau šaligatviu ir labai stabiliai jaučiausi. Tuomet buvo bordiūras. Na, kaip visada, nuo jo bandžiau nuvažiuot. Bet bordiūras buvo kažkoks kreivas šleivas ir ratas už jo užsikabino. Griuvau. Tiesiai ant grubaus asfalto, kuris padarytas iš tokių stambių akmenukų. Nučiuožiau, nusikeikiau… Pakilau ir apsižiūrėjau. Šaunu. Suplėšiau džinsus ir susikruvinau abi rankas ir dešinės kojos kelį. Šaunu. Apsivaliau dulkes, pasiėmiau vienratį ir užsisėdęs piktas nuvažiavau toliau. Tuomet kraujas iš kairiosios rankos pradėjo tekėti greičiau. Susinervinau. Važiavau dviračių taku, kuris buvo iš tokių pat akmenukų, kuriais prieš tai čiuožiau, o priešais pamačiau einant du vaikinukus. Vienas sako “geras daiktas”, o aš vis dar piktas ir todėl atkirtau jam “žinau”… Jau beveik pasiekiau namus. Tačiau jau beįvažiuojant į kiemą, pradėjo pypsent automobilis. Įsuko į kiemą, privažiavo prie manęs. Išlipo pora. Vyras paklausė “Laba diena, ar Jūs turite laiko?”. Na, aš aišku jo turėjau. Vyras norėjo pabandyt pavažiuot. Na, aš jam parodžiau, kaip statyt kojas ir panašiai. Bandė užlipt atsirėmęs į sieną. Nepavyko. Bandė bandė, bet vis vien nepavyko. Na, po to padėkojo ir išvažiavo, o aš nuvažiavau namo, kurie buvo už poros metrų.

Tarakonaz

Gražu

Gražu maži kačiukai, jų žaidimai. Akutės, kurios pilnos smalsumo, kasdien pamato vis ką nors naujo. Kačiukų domėjimasis visais daiktais sukelia šypsena veide. Todėl man jie gražu.

Gražu parkai rudenį ir ant tako nukritę spalvoti medžių lapai. Vėjas nešioja juos ir viskas nusispalvina rudenio spalvomis. Gražu, nes matyti kaip gamta keičiasi.

Gražu senelių poros, kurios kartu išbuvo 50 metų ir vienas kitą vis dar myli. Jų šypsenos, žiūrint į anūkus, jų prisiminimai apie seniai praėjusias dienas… Gražu, nes visi mes tokie būsim.

Gražu nuogas kūnas, pateiktas erotiškai, o ne vulgariai. Gražu figūra, iškilumai ir vis vien išsaugotas privatumas, neatidengiant visko… Gražu, nes tai žmogus.

Gražu, kai yra žmogus, su kuriuo gali šnekėti visomis temomis ir visai jo nesigėdyti. Kai jis tau atsiveria, jo išklausai ir gali jam padėti, pasidaro gera. Gali iš jo visada sulaukti šilto ir nuoširdaus apkabinimo ar bučinio į skruostą. Ir aš norėčiau turėtį tokią draugę, su kuria galėčiau būt toks atviras, koks išties esu…… Tiesiog gražu.

O kas jums gražu?

Tarakonaz

Durys

Stoviu. Noriu praeiti pro duris, bet manęs nepraleidžia. Sako, kad jos skirtos išrinktiesiems. Kas tie išrinktieji? Koks aš turiu būt, kad tapčiau vienu iš jų? Gražus? Populiarus? Kodėl? Juk jie pasipūtę, paviršutiniški ir nenuoširdūs. Jie – blogis. Bet kodėl aš noriu praeiti pro tas duris? Juk aš net nežinau, kas ten yra. Gal aš noriu būt išrinktasis… Nors ir būčiau “blogis”, bet pro duris praeičiau. Nebenoriu būt tas, kuris lieką už jų, kuris stovi, žiūri ir tikisi, kad jį kada nors praleis. Bet gal gerai būt už durų? Juk nesiskundžiu. Gal vertėtų džiaugtis tuo, ką turiu? Vis vien stoviu ir laukiu – gal įvyks stebuklas ir aš ten pateksiu. Gaištu laiką, bet noriu praeiti pro duris.

Pajaučiu šilumą delne. Tai ji. Ji atėjo pas mane. Bet kodėl ji nesirenka išrinktojo? Juk jie gražūs, populiarūs… Ji kitokia. Jai nerūpi, kas už tų durų. Ji mane tempia į kitą pusę. Aš einu, pakerėtas jos poelgiu ir net neatsisuku į duris, prie kurių jau stovi kitas, kurio neįleidžia. Ji mane veda į niekur. Bet einu, nes esu su ja. Eičiau visur, kur tik vestų. Geros, nuoširdžios akys ir ta šypsena veide… Mes atėjom. Atsisėdom ant niekur ir tiesiog žiūrim viens į kitą. Aš ją myliu. Taip, aš tuo užtikrintas.

Tikrai myliu. Nemeluoju.

Tarakonaz

Nuogas žaidimas

Aš, Lavazza ir est. buvom pas mane namuose. Bet ne dabartiniuose, o senuose (prieš 3 metus išsikrausčiau. Bet tas senas butas buvo dabartinio buto vietoj… Keistai…). Lavazza sedėjo ant grindų priešais TV ir spoksojo. O mes su est. nuėjom į Vingio parką, kuris buvo jau nebe Žvėryne, o vietoj McDonaldo Fabuose. Ten rinkom grybus, kankorėžius, braškes, kaštonus ir pinigus. Taip taip. Ir tada mes jau grįžom namo su 4 pilnais krepšiais gėrybių. Tuomet man Bliamba (Inga) parašė SMS. Kvietė ateiti pas ją. Tai mes su est. nutempėm Lavazzą nuo TV (labai įtemptai kažką žiūrėjo), nuėjom iki namo, esančio už poros šimtų metrų. Ten mus pavaišino arbata, o po to sugalvojom pažaist tą žaidimą “tiesą-iššūkis” (nu tas, supratot)… Nu ir tipo buvo komandomis (male ir female)… Tai mes su est. kažkokį kietą klausimą sugalvojom ir Lavazza su Bliamba nenorėjo jo atsakinėt. Tai tuomet joms buvo mestas iššūkis nusirengti… Va… Nu ir nusirengė. Sedėjo abi nuogos. Na o mes šypsojomes. Va. Bet po to jos mus nurengė… Ir tada visi nuogi buvom. O toliau kas buvo… Tai… Nežinau… Prabudau…