Žalio Tarakono blogas

1. Su tėvu ir broliu buvome kažkokiame miške… Ten ir trobelė stovėjo – graži, medinė. Šalia matėsi priparkuota tėvo Renault. Vaikščiojom po mišką netoli namuko ir išgirdome keistus pokšėjimus, kitokius baisius garsus. Pamatėm krentančius medžius. Teko staigiai dairytis, nes jie krito vienas po kito ir labai skirtingomis trajektorijomis. Bėgom į proskyną. Pakėliau galvą ir pamačiau, kad jau nėr kur man dingt, krenta tiesiai ant manęs. Iš tos baimės ir kojas pakirto, beliko tik laukt neišvengiamo. Parkritau ir stebėjau kaip artėja medis. Jis manęs neužmušė, nukrito šalia ir aš tik nestipriai gavau iš spygliuotos šakos per veidą. Pakilau ir bėgau toliau. Jau mačiau proskyną, bėgau pro namuką ir Renault. Namuko veranda jau buvo sutraiškyta, o automobilį sutraiškė kaip tik prieš mano akis. Bet reikėjo bėgti, nebuvo laiko žvalgytis. Pasiekiau proskyną, atsikvėpiau. Brolis dar bėgo – pradėjo virsti metalinis vandens bokštas. Mačiau, kad nukris tiesiai ant brolio, bet jis buvo per toli, kad spėčiau ką nors padaryt – užgniaužęs kvapą stebėjau. Jis matė, kas jo laukia, bet bėgo. Jam pasisekė – jei bokštas būtų bent 20 cm aukštesnis, brolį būtų užmušęs.
2. Važiavau autobusu su kursiokais į paskaitas. Bet aš studijavau automobilių inžineriją. Perstojau iš psichologijos… Kažką kalbėjom, viskas lyg ir buvo gerai. Kai ėjom į auditoriją, koridoriuj sutikau belaukiančius psichologus. Jie pamatę mane labai nudžiugo – apsikabino, bučiavo, klausinėjo kaip sekas man, sakė, kad pasiilgo. O man pasidarė taip liūdna… Kankino klausimas ‘kodėl aš perstojau’? Ir buvau bepradedąs pykti ant savęs, nes nesupratau, neprisiminiau visos tos veiksmų ir minčių eigos tuo metu, kai būtent priėmiau sprendimą perstot. Ryte, kai prabudau, dar nebuvau atsigavęs po sapno ir galvojau, kad tikrai nebesimokau psichologijos. Man pasidarė žiauriai liūdna ir net skaudu. Po to atsikvėpiau, kai supratau, kad studijų krypties nepakeičiau. Man rodos, kad tą rytą iki galo įsitikinau savo sprendimo studijuot psichologiją tvirtumu.

Niekingi, nereikšmingi žvėreliai, susikūrę kažkokias taisykles. Taip, man vėl įsijungė šitas point of view. Nu bet išties juokinga – pasistato namus, gatves, susikuria miestus, važinėja automobiliais, viešuoju transportu, kažkur keliauja, kažką daro, dirba… O gyvenimas vyksta pagal tam tikras visuomenės normas, kurių neva geriau nepažeisti. Taip pat žvėreliai sugalvojo kaip reikšti tam tikrus jausmus – pyktį, neapykantą, meilę. Nu man tai žiauriai juokinga. Bet tokios kalbos negelbsti, kai gauni snukin – tik sau pačiam beliks aiškinti smurto absurdiškumą. Ir tas pats bus paėmus bet ką… Viskas atrodo juokingai! Stalas, paukštis, laikas, Audi, mąstymas, meilė… Ir ties paskutiniu žodžiu aš atsigaunu, dingsta mano šitas durnas pasaulėvaizdis ir džiaugiuosi tuo ką turiu. Norėčiau pavairuot Ferrari F40. Dar kai ko norėčiau, bet nesakysiu.

Parduodu gi Hondą. Sulaukiau dar nedaug pasiūlymų… Siūlė keisti į Renault Laguna 3l, bandė nupirkti už 2300, už 2800 ir už 3400. Pastarajam vos vos nepardaviau – persigalvojo po to… Greičiau jau kas nors ją paimtų. Dabar bake benzino mažiau nei pusė, tai labai tikiuosi, kad nebereiks daugiau jo pildyt… Šiandien išvis niekas neskambino dėl jos. Jei iki savaitės galo neparduodu, tai išimsiu CD MP3 magnetolą ir įmesiu kasetinį stock’ą.

Vakar buvo tobulas vakaras. Visa tai nesuvokiama protu, neapibūdinama žodžiais. Kaip ten tas bookface’as rašo… ‘******** ************ is in a relationship’. Renata dar ir blogan kartais parašys pasislėpus po nicku ‘Soter’. Gerbkit ir mylėkit taip, kaip aš ją myliu ir gerbiu.

Vakar iš tobulojo vakaro važiavau su žaliu Audi 80 Avant taksu – tuo pačiu, kuris kažkada sugedo, kai važiavo paimt Ritos. Man ta bulka nepatiko. Accordas geriau, todėl pirkit Accordą!

Aš iš meilės gavau džiovą. Reikės eit į polikliniką, nes kosėju jau nuo šv. Kalėdų. Prašvies plaučius, pažiūrės…

Rytoj sociologijos egzaminas ir sesija bus baigta. Nusiteikęs gan teigiamai – dar visas vakaras ir naktis prieš akis. Šiandien man buvo filmų diena – žiūrėjau Avatar 3D ir Šerloką Holmsą. Avatar iš principo įdomus, bet labai jau ištemptas. Tikrai per ilgas. Vietomis žiovavau. Išties nesuprantu, dėl ko ten visi taip jį liaupsina. Šerlokas Holmsas daug labiau patiko – kokybiškas humoras, įdomus siužetas ir neįtikėtini Š. Holmso gabumai – viskas ok. Diena prasidėjo linksmai – Hondoje beveik nebeliko benzino, tai važiavau prisipilt. Niekaip neatidariau dangtelio (to išorinio, o ne vidinio atsukamo) – traukinėjau tą rankenėlę, bet ryškiai jautėsi, kad užšalo… Tai benzino taip ir neprisipyliau ir stačiau Hondą į garažą. Bet gi yra atsarginis automobilis!!! Mazda!!! Puikiai praleidau dieną (ypač antrąją dalį) ir labai moksliniais būdais išsiaiškinau, kad Mazdoje dainuot ir skėryčiotis man mažiau gėda, nei Hondoje. Norėjau parašyt ilgą, emocijų kupiną įrašą, bet kurgi… Namuose, nespėjus net batų nusimaut, man sugadino visą nuostabią, šaunią nuotaiką. Ir visada šitaip. Užkniso. Nenoriu ir nebegaliu taip gyvent…

Kaip norėčiau egzams pasibaigus vienai savaitei išsitremt į kokį kaimelį… Dar tobuliau būtų vienkiemis su mažu nameliu iš rąstų… Pasiimčiau tik telefoną, kurį laikyčiau išjungtą (dėl visa ko), porą knygų ir muzikos. Ir savaitę ilsėčiaus. Vaikščiočiau, mąstyčiau, skaityčiau ir nieko daugiau nedaryčiau… Gaila, kad sodo nebeturim, o į Baltarusiją išsitremti brangiai kainuoja su tomis vizomis. Anyway, kovo mėnesį lėksiu su psichais į Rygą arba Taliną (jei bus bilietų dar). Rygon pirmyn-atgal iš viso 30 litų autobusu. Į Taliną dvigubai tiek (nemokantiems skaičiuoti – 60 lt). Dar bliamba nustebau, kad į Briuselį arba Bremeną bilietai lėktuvu tik 70 litų už pirmyn ir atgal (vežantis tik 10kg rankinį bagažą). Čia gi eina sau, kaip papigiai. Dar čiuju pakeliausiu šiais metais su psichais – jau anie planuoja Eurotripus ir ‘LietTripus’. Visai fun!

Tą vakarą buvo ganėtinai karšta, todėl aš su miegmaišiu miegojau ant upės kranto. Varčiausi, negalėjau užmigt. Ir pradėjo pūsti vėjas. Na iš pradžių kažkaip neypatingai stipriai, o po to sustiprėjo ir virto tikru tikriausiu uraganu. Taip pūtė, kad galų gale mane pakėlė į orą, ir nunešė prie netoli esančių namukų. Tvojausi į stogą, nukritau. Tada vėl mane kilstelėjo ir pradėjau skristi kito namuko link. Tiesiai į langus. Nežinau kodėl, bet bandžiau atsiremti kaire ranka, kuria ir sudaužiau tą fuckin langą. Nupjovė mano vidurinį pirštuką (įdomu, ką dėl to pasakytų Froidas). Žiūrėjau į ranką. Taip, kairė ranka, bet pirštai kaip dešinės. Turiu omeny tai, kad ten, kur realiai nykštys, buvo mažylis. O vietoj smiliaus – bevardis ir t.t. Ir visi pirštukai buvai daug daug mažesni nei realiai ir juokingai judėjo. Patuksenau į namuko duris, o ten senis pradėjo rėkaut ‘išdaužėt langus, taip lengvai manęs neapiplėšit, pacanai, aš turiu pistoletą’. Pradėjau nervingai aiškint kas nutiko. Aš gi tik tenorėjau pasiimt pirštuką. Jis nutilo, atsiprašė, atidavė pirštuką. Žiūrėjau į jį, pridėjau prie piršto vietos. Pagalvojau ‘o, šitą reiktų nufotkint ir įmest į blogą’. Tada man paskambino mama ir pasakė, kad turiu kažkur nuvažiuot. Apsisukau – stovėjo Ford Focus WRC automobilis (tas senesnis). Įsėdau, užsivedžiau… Važiuoju, visiškas kaifas. Po to dar kartą sugalvojau paspaust dugną, bet staiga jis suletėjo. Palenkiau galvą pažiūrėt – pamačiau, kad aš dabar važiuoju jau paprasta kėde su ratukais… Vairas kažkur po sėdyne, pedalai irgi. Mane prisivijo du mažiai su skeitais. Paklausė ‘su kuo tu čia važiuoji?’. Pasakiau, kad su kėde, aišku. Tada per gulintį mentą pervažiavau.

Blyn, afigienai.
Kaip viskas nuostabu.
Man šiandien gera – psichofiziologijos egze gavau 2 lengvus klausimus; iš filosofijos egzo gavau 8.
Aš šiandien geras – aikštelėj pastūmiau merginos Mazda 323 ir dar iškart po to atlaisvinau jai vietą toj aikštelėj (nebebuvo daugiau laisvų); kaimynui padėjau užsivest Peugeot 407 dyzeliuką su laidais (prancūziškas dyzeliukas FTW).
Už šiuos paskutinius gerus darbus, man (ir mano Hondai) Dievas (tas kur aukštai) atsilygino dar ir tuo, kad aptaškė mano Hondą. Visas šonas ir kapotas dideliais sniego-purvo lašais nusėtas. Aikštelėj prie mokytojų namų mano Honda buvo pati purviniausia (visas mašinas peržvelgiau).
Aš myliu gyvenimą.
Eisiu su psichais į Gramutę atšvęst (bet jie ne visi tokie laimingi).

Siaubinga.
Tos visos smulkmenos taip nemaloniai gadina visą (vienos dienos) gyvenimą.

Viskas prasidėjo nuo to, kad nekaip sekėsi mokytis filosofijos egzui – vis užmiginėjau. Dėl to aš jam nelabai gerai pasiruošiau. Iš dviejų išsitrauktų klausimų, vienas buvo man labai labai neparankus. Vos vos parašiau. Reiks tikėtis, kad visgi išlaikysiu. Jei ne, teks perlaikyt. Man tai streso mažiau, nei kai kuriems – stipendijos vis vien negausiu, nors ir dešimtukais varysiu, o ir permest į finansuojamą vietą gali tik po antro kurso.

Visgi tas nelemtas vėlyvas rytas atėjo ir išėjau iš namų į egzą. Su sąlyga, kad Sausio 1 dieną sulūžo garažo spynos raktas, automobilis stovėjo visame tame speige… Supypsėjo signalizacija, bet atsirakino tik dvi spynos – kaip tyčia neatsirakino pačios reikalingiausios durelės. Šiaip ne taip pakėliau tą užraktą (tai gerai, kad jis nepasislėpęs būna, kai užrakinta). Įsėdau į velniškai šaltą automobilį – kadangi liečiausi prie šaltos sėdynės, tai atrodė, kad daug šalčiau, nei lauke. Pabandžiau užvest. Vos vos girdimi, pastangų kupini garsai. Su lyg šia nuostaba net nusikeikiau. Pabandžiau dar kartą maigydamas akseleratoriaus pedalą – nieko. Galiausiai trečias kartas nemelavo – laikant pedalą iki dugno, užsivedė. Apsidžiaugiau. Ir užgeso. Užsivedžiau vėl ir neleidau nukrist apsukoms. Pabandžiau pajudėt. Gerai, kad dar ne durnas aš – rankinio stabdžio net netraukiau (jo, beje, visą dieną, kiek važinėjau, nepavyko pakelt – sušalo kaip reikiant). Bandau sukt vairą – irgi viskas užšalę, pralaužiau kažkokius ledus ir pradėjo vangiai sukiotis. Pavarų dėžės tepalas irgi sustingęs… Pakaba kalena iš šalčio, padangos sukietėjusios iki akmens kietumo… Bet visgi aš važiuoju. Pro priekinį stiklą nedaug mačiau, nes apšalęs iš vidaus, bet po kurio laiko atitirpo. Sėkmingai, be jokių nesklandumų nuvažiavau į egzą.

Na apie egzą jau nebepasakosiu. Po egzo dar su psichais nutariau kur nors nueit. Tik turėjau persistatyt mašiną. Pirmas atsidūriau Čiliake, laukiu visų (maniau, kad, kaip dažniausiai būna, ateis JJ ir GK) ir staiga matau 9 artėjančius psichus (kažkodėl pagalvojau apie psichus iš Hario Poterio – pirmą kartą įvyko tokia asociacija minint psichus). Kaži, kokia buvo mano išraiška, nes to tai nesitikėjau. ČiliPiciake nepakako mums vietos, tai ėjom į ČiliKaimiaką. Kažkaip susigrūdom visi, pavalgėm (aš vienintelis negėriau alkoholinių gėrimų)… Ir tada nuvariau į prie Barakų esančią raktų dirbtuvę (tuo pačiu pavežėjau kelis psichus), kad man rakčiukų garažui padarytų. Uždaryta, nors turėtų dirbt. Tada nulėkiau į Pasidaryk Pats ir ten padarė (pats nepasidariau) per kelias minutes. Nu bliamba, vis vien sunkiai įgrūdau raktą į spyną, bet gi dzin.

Namuose nerimastingai slampinėjau… Gruodžio mėnesio ‘OHO Vinį’ išsprendžiau, kiek pavyko ir jau vakar užpildžiau atsakymų lapuką internete. Ir sugalvojau nueit nusipirkt šio mėnesio žurnalą (dar po to internetu užsiprenumeravau nuo vasario numerio pusei metų). Tuo pačiu užšokau į Senukus skystalo spynelei (kad atitirpintų ir apsaugotų nuo užšalimo). Senukų aikštelėn lėtai ir vangiai užsuko gražus baltas Jaguaras su jauna blondine už vairo. Kodėl lėtai ir vangiai? Nes nuleido padangą. Kol aš pajudėjau iš aikštelės, sankryžoj apsisukau, pastebėjau, kad ji pati išsitraukė atsarginį ratą ir keičiasi ratą. Bliamba, pagalvojau, kad reiktų padėt, bet nekaip jaučiausi – pavargęs visas… Spynelę atitirpinau, lengvai labai rakinasi dabar. Pasistačiau mašiną, grįžau namo. Nusiiminėju batus ir jaučiu, kad nosis pradėjo tekėt. Pagalvojau ‘kur jau aš tą slogą pasigavau’. Tekšt, nuvarvėjo raudonas lašas ant grindų… Nuvariau į vonią ir kad pradėjo tekėt – upeliais. Ir teka teka, nesustoja. Su pusės kumščio dydžio vatos gniužulu užsidengiau – ir tas beveik visas susikruvino. Patraukiau vatą ir toliau upeliais kraujas teka. Dar pasigriebiau vatos, pusę jos sukruvinau… O tada jau lyg ir baigėsi. Nu bet kraujo tai daug nuleidau, turbūt dar tiek daug nebuvo iš nosies paleidę… Ir galvą skauda, silpna… Dar mama minėjo, kad galėjo būt ir taip, kad trūktų kita kraujagyslė ir tada gal net į smegenis išsilietų kraujas. Bet nežinau, kiek tame tiesos. Man per daug dramatiškai tai viskas skambėjo – juk tai tik kraujas iš nosies…

O dabar aš einu miegot, nes jau nebegaliu…

Ėjau nuo Skalvijos pro Operą į aludę pas draugus. Atsisėdau ant suoliuko krašto ir po kurio laiko nugirdau, kaip mane toliau sėdintys apkalbinėja. Truputį nuo jų nusisukau visų ir susiraukiau. Mane pastebėjo ir pradėjo tipo verkšlenti ‘nu nepyyyk’. Aš tada pakilau ir išėjau į autobuso stotelę. Bet išvydau pusiau tramvajų, pusiau autobusą – iškleręs ir mažiukas. Sedėjau stotelėj ir šis atvažiavo jau. Vos pakilau nuo suoliuko, anas jau pradėjo važiuot… Bėgau, bet nespėjau. Tada bandžiau spėt į kitą – važiuojantį į priešingą pusę.

Nustebau, kad palengvėjo. Veikiausiai sunkiai buvau besuprantantis jausmus, kad nejaučiau to, kad slegia. O dabar pasidarė lengva. :)

Ir nebūčiau net pagalvojęs, kad geriau be nieko, nei su belenkuo. O visgi pasirodo…

O man dar veikiausiai neišnyko… Nu tie, senieji arbūziniai jausmai.

It’s good to be 100% single again.

O kas yra aukštesnis lygis, imant statistinę visuomenę kaip pradinį žaidimo lygį? Jei aš žiūrėdamas į visuomenę matau jos buką paklusimą religijai, tai aš esu aukščiau už ją (visgi statistinė visuomenė yra religinga)? Ir ne tik religija man atrodo keistai, nesuprantamai paviršutiniška ir buka. Kad ir visa tvarka aplink. Gyvūnų rūšis susikurė miestus, pasistatė namus, turi daiktus, kuriuos valdo savo kūnu ir taip neva gyvena; eina miegot temstant, keliasi švintant. Juk tai tokios bejėgės būtybės – visiškai paklustama gamtai ir prie jos prisitaikoma. Visa žmonija kaip skruzdės. Vienintelis pranašumas prieš skruzdes – mes galim jas sumindžiot. Mes turim ritualus, įvairius simbolius, kuriuos patys sugalvojom ir laikom proto padariniu. Ir trapumas vis didėja. Žmonija vis silpnėja – pakanka atimt iš dirbančio žmogaus (arba paauglio) mobilųjį telefoną, kompiuterį ir jis palūžta. O jei visame pasaulyje dingtų elektra, įvyktų milžiniškas, nevaldomas chaosas, privesiantis žmoniją prie išprotėjimo arba susinaikinimo. Viskas vyktų kaip apspjaudytame skruzdėlyne (kalbu apie tuos miestietiškus mažus skruzdėlynus tarp šaligatvio plytelių).

Kokie veiksmai, kokios vertybės, kas apskritai nuveda į kitą lygį? Tai jei aš galiu gyventi be mobiliojo telefono, kompiuterio, elektros, tai aš kitame lygyje? Nu kad ne. Galbūt kaip tik žemesniame lygyje? O jei aš nepuošiu per Kalėdas eglutės, tai aš gal jau kitame lygyje? Nu irgi ne – čia tik šiaip paprastas veiksmas be jokios gilesnės prasmės… Ar turi būt apčiuopiami pasiekimai, kurie būtent ir nukelia į kitą lygį? O gal pasiekimai yra tas pats lygis, bet į jį įkrentama dar labiau ir sunkiau peržengt į kitą? Kaip pavyzdį galima paimti paaukštinimą darbe, kurio nemėgsti (geriau pagalvojus, net nesvarbu, ar tu mėgsti tą darbą, ar ne). Bet tai labai paprastas, paviršutiniškas pavyzdys. Kalbu apie gilesnę prasmę. Ne vien apie darbą, bet apie gyvenimą. Pavyzdys, kai visa materialinė gerovė metama ir išvažiuojama dirbt savanoriu į Afriką, irgi netinka. Aš kalbu apie… žmogiškumo, egzistencijos, asmenybės, intelekto mišinį. Kur yra tas slenkstis, kurį peržengęs atsiduri aukštesniame lygyje už kitus? Ir ne apie socialinius sluoksnius aš kalbu. Ar apskritai yra koks nors kitas lygis? Nu taip, turi būt… Bet ar jis skirtas žmonėms? Gal ten jau tobulesnių būtybių ne iš mūsų planetos lygis?

Žinau! Įmanoma įžengti į kitą lygį tik visiems kart. Turiu omeny kiekvieną pasaulyje esantį žmogų. Net jei bent vienas iš tų milijardų nesugeba įžengt, nepavyks niekam. O tas žingsnis turi būt tokio didelio masto, kaip visi buvę žingsniai tarp homikų habilių, erektų, sapiensų…

Vėl aš prirašiau per daug, kad kas skaitytų…

1. Parkeris buvo tikras duchas, kad po voro įkandimo nepasakė apie tai mokslininkams. O šiaip visai nieko. Gražiai jis ten supuojasi ant savo siūlų. Bet va manęs neįtikino, kad iš Parkerio mokykloj šaipytųsi. Linksmai, nuotaikingai susižiūrėjo filmas, todėl ir neturiu ką ir bepasakyt. 8/10.
2. Man visiškai nepatiko, kad tiek daug žmonių sužinojo apie Žmogaus Voro tapatybę… Vaje, kaip dramatiška – geriausias draugas sužinojo, kad jo nekenčiamas Žmogus Voras yra jo geriausias draugas. Ir tai dar ne viskas. Taip pat ir MJ sužino, kad Parkeris – Žmogus Voras. AJAJAI!!! Kaip tai viską neva paaiškina!!! PTFU. Nu bet bliamba, kaip mane dar erzino meilės vingiai šioj daly. Nu visiškas absurdas. Parkeris šimtą kartų kartoja, kad jiedu negali būt kartu dėl to, kad tai būtų per daug pavojinga MJ – visgi jis turi priešų. Va-jė-zau. Dzin, kad ir pirmoj, ir antroj daly MJ tampa blogiečių grobiu/įkaitu. Tai kokia dar didesnė rizika gali būt? Taip pat panašu, kad trečioj daly (rašau dar nematęs trečios dalies) priešas bus Parkerio draugas Bilas, o jis žino viską – ir tai, kad Parkeris – Žmogus Voras, ir tai, kad jis myli MJ. Nu tai kokia tada prasmė? Gerai nors tiek, kad MJ sugalvojo pabėgt iš vestuvių ir surizikuot. 6/10.
3. Per daug priešų. Nu šitas nu bl… Nu toks neįdomus, toks jau, hm. Aišku, jei būčiau nematęs pirmųjų dviejų, tai gal ok. Bet jei žiūrint visus iš eilės, tai šitame nieko naujo ir įdomaus nebėra. Bet gražus, malonus akiai – ypač juodieji šliužai labai dailiai, glotniai judėjo, klijavosi prie kūno. 4/10.

1. Ėjau su kažkuo (kažkokia graži moteris) Kinijos oro uoste. Ėjom pro dviviečius staliukus, kurie visi buvo užimti. Ieškojom žmonių, su kuriais galėtume susišnekėt. Kažkodėl visus azijiečius praeidavau ir štai prie paskutinio staliuko sustojom – du baltieji čiuveliai. Pradėjo kalbėt lietuviškai: ‘ei, jūs ieškot kvadratinių picų?’. Nieko neatsakėm ir mus nuvedė. Ėjom pro parduotuvėles, čiuvelis vis ką nors komentuodavo, rodydavo pirštu. Praėjom bene šimtą tokių parduotuvių ir prie paskutinės (nebebuvo daugiau kur eit – akligatvis) pasakė ‘rasite jų čia’. Nusipirkom kvadratinių picų.
2. Kambarys pilnas gyvačių. Tai kambarys su mediniais pusantro metro aukščio stulpeliais, ant kurių viršaus pritvirtinti mediniai pusmetrio skersmens skrituliai, ant kurių kaip tik ir yra po gyvatę. Tarpai tarp gyvačių namukų vos pakankami praėjimui nepasisukus šonu. Ir jos puola (prisimenu, kaip išvengdavau kai kurių, atsilošdamas atgal, bet tik ką tik suvokiau, kad tada turėtų pult iš kitos pusės, bet turbūt nepuolė). Praėjau pro kambarį su kažkokiu čiuvu. Jis turėjo futbolo kamuolį. Patekom į žalią aikštę su vienais futbolo vartais. Švilpukas. Atbėgo daug vaikų ir visi pradėjom žaist. O aš buvau anei teisėjas, anei žiūrovas, anei žaidėjas. Po varžybų reikėjo eit atgal. Ir vėl tos gyvatės. Vieną nučiupau už gerklės ir ją numečiau kažkur.

Uf. Aš taip noriu (jei stipriai noriu, vadinasi, kad reikia) su keliais žmonėmis (po vieną) nueit išgert arbatos ir išsišnekėt! Trumpas sąrašiukas: SŽ, GG, GL, RJ, RT (eilės tvarka nieko nereiškia). Kaip būtų šaunu kuo greičiau pasveikt ir suspėt į visas arbatėles dar šiais metais. Žinau, kad taip nepavyks, bet pasvajot ir bandyt gi galima. O aš dar sugalvojęs fainas (mano akimis žvelgiant) Kalėdines dovanas, bet jų net nepradėjęs (turiu pasiteisinimą! – egzai buvo, o tą pačią dieną, kai jie baigėsi – susirgau), todėl turbūt man (tiksliau, dovanų receiveriams) iki pat sausio galo bus Kalėdos.

Hey, bet tikrai labai dažnai reikia po kokių nors žodžių pridėt kokią nors pastabą, kad merginos nepadarytų savo išvadų, interpretacijų ir neužduotų bukų klausimų. Tiesiog baisu. Kiekvienas žodis turi būt atsargiai pasvertas. Ir ne, SŽ, tai ne tik tavo atveju, taip labai dažnai.

Viskas, nebešneku.

Ši grupė – vienas iš keletos dalykų, kurie praskaidrina man nuotaiką ir keeps me going šią pastarąją savaitę.



Dar: Tango in Harlem, So Hot, Life’s a Beach… O aš einu toliau moookytis…