DAR ruduo. Kol kas dar ruduo (keista taip sakyt, kai paskutiniame įraše jau kalbėjau apie žiemą). Liko 10 minučių (ir vis mažėja, tiksi) ir jau gruodis. 20 litų už mėnesinį bilietą… Ptfu. 9 minutės. Laikas nepakeičia žmogaus… Keičia veiksmai, ryžtas, garbė, orumas, drąsa. 8 minutės ir žiema… Šilta, be sniego, bet žiema. Jau liko 7! Septyni magiškas skaičius? 3#=85#.
Fėja? Taip, nes atsklendė nežinia iš kur – visai netikėtai – ir nustebino. Balta, lengva skraistė, nuoširdi šypsena ir viliokės žvilgsnis… Visus sugebėtų pakerėt.
Kas galėjo pagalvot, kad man taip gali pasisekt? Už ką? Kodėl? Tikrai negaliu atsakyt į šiuos klausimus, o spėlioti pabodo. Nebeieškau atsakymo į šiuos klausimus, o džiaugiuos.
Tačiau fėjos nenuspėjamos… Gali taip pat lengvai išeiti, kaip atėjo. Todėl reikia laikyti – švelniai, nes per stipriai suspaudus gali išgaruoti arba išsprūsti. Su fėjom reikia atsargiai, nes tokie dalykai kasdien nepasitaiko. Laikysiu fėją ir švelniai, ir stipriai, ir tuo pačiu gal net pradėsiu melstis, kad nepaspruktų.
Po pietų, kai pradėjo snigt, pūstyti, pradėjau keikti orą – žinojau, kad teks važiuot iš namų, nes reikia vieną siuntinį nuvežt… Šalta, slidu – siaubas gi kažkoks, taip? Lyg to dar būtų negana, dingo vanduo – ir šaltas, ir karštas. Kažkas su vandentiekiu, todėl atvažiavo dėdės su traktoriais, mikriukais ir pradėjo taisyt. 2 dirba, o 6 žiūri. Ir taip jau kokias 4 valandas. Ir štai atėjo man laikas važiuot į Žvėryną su siuntiniu… O siuntinys didelis, ne šiaip maža dėžutė. Prieš kulminaciją noriu pasakyti, kad kiemas labai lievas – ten visada slidu. Taip taip. Kritau su visu siuntiniu. Skaudžiai. Ir vėl keiksmai, vėl pyktis. Įsėdau į mašiną, išvažiavau. Kieme dar patikrinau slidumą. Tikrai labai slidu net ir su dygliais. Ką gi, Žvėrynas… Ukmergės plentu visi max 40 km/h… Ok, aš irgi – nesidraskau, nes patirties ant sniego visai nėra. Žinoma, leidau sau truputį ir pasilinksminti, kai automobilių nebuvo šalia (ne Ukmergės plente)… Kai variau jau link namų pro Madą, vos neįčiuožiau į naują VW Passat. Atrodo, kad ir atstumas pakankamas buvo, ir šiaip… Matyt, kad naujesni automobiliai turi didesnį pranašumą ant sniego. Gal ir padangos geresnės… Bet visgi pavyko išvengti avarijos – nukreipiau automobilį dešiniau ir sustojau lygiagrečiai… O po to nuvažiavau į Senukų aikštelė, nes ši buvo tuščia, o man labai labai norėjosi nors truputį pajausti nesuvaldomumą. Todėl kelis kartus užsimečiau galą ir tiesinau automobilį. Jėėėzau, kaip buvo smagu… Išėjau iš namų susiraukęs ir piktas, o grįžau su plačia plačia šypsena. Žiema ir sniegas įgavo naują atspalvį. 1#=82#.
Tai pradėjo per dažnai reikštis. Tai ta, tai ana, tai dar kita. Bet juk ir sakoma, kad kišenėj ir karaliui špygą gali parodyt. Va taip va ir rodo špygas, neduoda vilties padaryt kitaip. Padaryt būtent taip, kaip noriu, kaip reikia, kaip būtų protinga. Bet taip buvo/bus visada.
Juk reikia labai nedaug. Bet to nedaug visada ir pritrūksta. Kuo arčiau, tuo toliau. Kad ir keli metrai buvo ir net mažiau, bet juos įveikti – žygdarbis didelis. O jei dar įvyktų taip, kaip aš manau, kad įvyktų, tai po to jau net per porą metrų nepavyktų priartėt. Atstumas – dalykas apgaulingas.
O dar taip pamąsčius, pažiūrėjus… Lyg ir visai gerai turėtų būt. Bet nuojauta visada apgauna, o tada lieki durniaus vietoj. Bet jei paklausai nors kartą savo vidinio balso, teišgirsti ‘no way that’s gonna happen’ arba ‘a tu durns, a nevalgęs?’. Net mažiuką užsidegimą apšlaksto vandeniu ir lieka tik dūmelis. ‘Pššššš’ ir tada nebelieka net ir to dūmelio.
O juk buvo daugiau nei 12 valandų! Sušiktas bailys. Su-šik-tas bai-lys. Ir taip vi-sa-da.
Šiandien Sereičikas bandė numatyti ateitį, kurioje aš esu diktatorius. Galvojau galvojau. Ne, nenoriu. Net jei norėčiau, neįmanoma. Manau, kad tie laikai, kai vienas žmogus gali užgrobti visą šalį, praėjo – nei ES, nei NATO to neleistų. BET JEIGU… Ką gi aš daryčiau?
Vienu žodžiu, būtų lievai. Būtų chaosas, pasaulio pabaiga. Jeigu kada nors pateksiu į seimą ar šiaip dalyvausiu politiniame gyvenime, pradėkit bijot. Che… O visi dar burba (aš irgi), kad Valinskas yra labai negerai. Jam iki tokio blogio dar daug pievų apkakot reiktų. 3#=81#.
Buvau sename bute, balkone… Buvo jau vakaras, namuose buvau vienas. Žiūrėjau pro langą ir pamačiau keistą reginį – mergina skriejo oru. Pritupiau, kad manęs nepamatytų. Tarp balkono lentų pastebėjau tarpą, pro kurį viską stebėjau. Mergina mane turbūt pajuto, nes sustojo prie mano balkono ir staigiai prikišo akį prie to tarpo. Negalėjau pajudėt. Žinojau, kad ji mane pamatė, bet nieko nedariau. Mergina po truputį traukėsi nuo balkono ir aš kažkodėl supratau, kad tuoj šaus. Pasislinkau į dešinę ir tada driokstelėjo… Balkone didelė skylė. Surikau ‘ė, per tave nukrito plaktukas ir atsuktuvas’ ir griebiau vienratį (~12″), kol ir šis nenugarmėjo. Mergina įskrido vidun į mano kambarį ant lovos. Aš likau balkone išsigandęs.
Sėdėjau lietuvių pamokoj muzikos kabinete… Staiga periferiniame vaizde dešinėj pamačiau kažką. Atsisukau – šmėkla. Tokia nedidelė mergaitė stiklinėmis akimis… Sustingau ir negalėjau nukreipt akių. Ji dingo… Pamoka baigėsi ir mokytoja papasakojo apie kažkokį tai vamzdį. Tipo į jį reikia dėti daiktą ir aprašyti prieš tai įdėtą daiktą. Painiava, vienu žodžiu… Ir nesąmonė. Tuomet vėl pamačiau mergaitę šmėklą. Pajaučiau, kad nebegaliu kvėpuot – dustu. Prabudau ir vos atgavau kvapą…
Kadangi pirmasis krikštas neįvyko iki galo, teko krikštyti antrą kartą. 2008-10-22 08:40 Laisvės pr./Baltrušaičio g., siaura gatvelė. BMW per daug įlindo į mano juostą ir mūsų veidrodėliai susidūrė. Mano visas išbarškėjo, o BMW nuvažiavo nesustojęs. Išlipau, susirinkau plastmases ir nuvažiavau į mokyklą. Numerių nespėjau užsirašyt, o aš likau be veidrodėlio… Tik šiandien prisiruošiau nufotografuoti, todėl tik dabar ir skelbiu šią ‘džiugią’ žinią. Važiuojant greičiau nei 80 km/h, pasigirsta švilpimas… 0#=78#.
Ar ne keista, kad Lapkričio 1 diena yra ne tik ‘visų šventųjų diena‘, bet ir ‘tarptautinė vyrų diena‘? Aišku, šioje paralelėje dar galima įžvelgti panašumų. Na o bet tačiau, tai ne tik šių dviejų dienų diena… ‘Tarptautinė narkotikų vartotojų diena‘ – nustebau, kad ne ‘narkomanų diena’. Faktiškai, šią dieną švenčia beveik visi – ir narkomanai, ir vyrai, ir šventieji. Nešvenčia tik moterys… Oi, ne – pamiršau, kad moterys irgi vartoja narkotikus. Įdomu, su kuria iš šių švenčių ryt mane pasveikins. Šis įrašas keistesnis už patį pasaulį. 0#=78#.
Vakar oficialiai pakeista pavardė. Gavau naują gimimo liudijimą ir pavardės pakeitimo liudijimą. Valio. O dabar prasidės linksmiausia dalis – paso, vairuotojo pažymėjimo, banko kortelės ir kitų dokumentų keitimas. 3#=78#.
Važinėjau po Vilnių ir taisiau gatves. Turėjau žemėlapį, mobilųjį telefoną ir to man pakako – užsakovas paskambindavo, aš atvažiuodavau ir per porą minučių sutvarkydavau šimtus metrų kelio dangos (rankomis). Kai dirbdavau, galvoje kažkoks pašalinis balsas kalbėdavo apie pasaulio pabaigą, apie žmonijos ateitį, apie visos visatos ateitį. Aš į tai nereagavau, galvojau, kad šiaip koks žmogus įsibrovęs į mano sąmonę pokštauja. Vakare po darbų į svečius atėjo Guoda ir ji privertė sunerimti dėl tų balsų – sakė, kad tas vyras, kuris kalba galvoje, mėgins mane valdyti – lieps daryti įvairius nusikaltimus ir panašiai. Kitą dieną man pavyko pasikalbėti su tuo vyru, kuris su manimi kalbasi mano paties galvoje – sužinojau, kad tai yra Simon Dun***. Aš susiradau knygų. Bibliotekininkė pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu ir paklausė kur tas knygas radau. Nuvedžiau ją iki to skyriaus, bet jo nebebuvo… Atsivertęs vieną knygų, ant kurios viršelio buvo ir pats Simonas, pamačiau, kad knygos išleidimo data – 2032 metai… Bibliotekininkė nieko nesakiusi mane išvarė kartu su visomis knygomis (kokios 8 ar 9). Nuvažiavau pas Guodą ir ji pastebėjo, kad Simono veido bruožai panašūs į mano – skirtumas tik amžiuje. Pavarčiau knygą – joje smulkiai surašyti visokie svarbūs įvykiai chronologine tvarka – nuo 2006 iki 23** metų. Guoda milžiniškomis akimis pažiūrėjo į mane ir pasakė ‘tu esi tas‘.
Buvau gi Kaune. Aplankiau ir S. Nėries, ir M. K. Čiurlionio, ir Maironio muziejus. Bet čia nesvarbu. Svarbiausia tai, kad pakeičiau nuomonę apie šį miestą – nėra jau taip blogai – ir Kaune galima gyventi. Tiesa, iš tokio ganėtinai trumpo paviešėjimo spręsti negaliu, bet pirmas įspūdis tikrai geras. Va. Turėjom truputį laisvo laiko, todėl nuėjom į Pizza Jazz ir ten atsisėdom prie biologų, kurie išėjo vos tik mums atnešė picas, todėl nereikėjo valgyti ant stalo kampučio. Dar truputį pasitrynėm Laisvės alėjoj ir tiek… Apibendrinu: kelionė patiko, muziejai patiko, miestas patiko, autobusas nepatiko (nes jo stabdžiams kažkas blogai). Daug nerašau, nes daug įdomiau nuotraukos. Ir du video čia: vienas ir du. 3#=75#.
1. Gavau pasą su nauja pavarde. Ir jame buvo 2 tušti laukeliai – gimimo data ir tautybė. Parodžiau klasiokams ir jie išsigandę į mane žiūrėjo. Taip, lyg būčiau ne žmogus.
2. Per televizorių žiūrėjau Formulę 1, bet lenktynes sustabdė, nes iškart po apšilimo rato pradėjo stipriai lyti. Vėliau prasidėjo ir kruša. Vietoj lenktynių buvo kažkoks lievas koncertas… Taip pat bolidus duodavo išbandyti paprastiems žmonėms – mačiau, kaip viena mergina nulėkė kažkur už trasos ir vos neatsitrenkė į žmones, kurie sėdėjo ant suoliuko. Kai pavažiavo atgal, pažiūrėjo į operatorių ir nusišypsojo. Tada įsijungiau Glocko (kuris atrodė kaip Rosbergo ir Vettelio miksas) interviu – jis labai neramus buvo, drebėjo, vaikščiojo pirmyn ir atgal, kai jo klausinėjo. ‘Ką galite pasakyti apie tuos pilotus, apie kuriuos praeitą lenktynių savaitgalį nešnekėjot?’. Glockas nusišypsojo ir pasakė ‘Tai Fisichella ir Sutilas. Apie juos nėr ko sakyt’. Prabudau 9:30, nes išsigandau, kad pražiopsojau lenktynes (po 10 minučių – 10:00).
Kaip šiandien tūpai pasijutau: sėdžiu anglų k. kabinete ir suskamba telefonas – Paulius B. Sako ‘išeik iš klasės, reikia pakalbėt’. Nu tai aš išjungiau ryšį ir išėjau iš kabineto, nes pagalvojau, kad šis laukia už durų. Jo nėr. Nuėjau į klasę – nėr; nuėjau į pirmą aukštą prie kito anglų kabineto – nėr. ‘WtF’ galvoju. Paskambinau ir paklausiau kur jis. Pasirodo, kad prie Lenkijos sienos ir norėjo pašnekėt telefonu (apie Hitlerį, beje). Nu ir šūdinai pasijutau. Šiaip ar taip, lauksiu įrašo apie Lenkiją Pauliaus Bloge. 2#=72#.
© Žalio Tarakono blogas 2007 - 2025