Stoviu. Noriu praeiti pro duris, bet manęs nepraleidžia. Sako, kad jos skirtos išrinktiesiems. Kas tie išrinktieji? Koks aš turiu būt, kad tapčiau vienu iš jų? Gražus? Populiarus? Kodėl? Juk jie pasipūtę, paviršutiniški ir nenuoširdūs. Jie – blogis. Bet kodėl aš noriu praeiti pro tas duris? Juk aš net nežinau, kas ten yra. Gal aš noriu būt išrinktasis… Nors ir būčiau “blogis”, bet pro duris praeičiau. Nebenoriu būt tas, kuris lieką už jų, kuris stovi, žiūri ir tikisi, kad jį kada nors praleis. Bet gal gerai būt už durų? Juk nesiskundžiu. Gal vertėtų džiaugtis tuo, ką turiu? Vis vien stoviu ir laukiu – gal įvyks stebuklas ir aš ten pateksiu. Gaištu laiką, bet noriu praeiti pro duris.
Pajaučiu šilumą delne. Tai ji. Ji atėjo pas mane. Bet kodėl ji nesirenka išrinktojo? Juk jie gražūs, populiarūs… Ji kitokia. Jai nerūpi, kas už tų durų. Ji mane tempia į kitą pusę. Aš einu, pakerėtas jos poelgiu ir net neatsisuku į duris, prie kurių jau stovi kitas, kurio neįleidžia. Ji mane veda į niekur. Bet einu, nes esu su ja. Eičiau visur, kur tik vestų. Geros, nuoširdžios akys ir ta šypsena veide… Mes atėjom. Atsisėdom ant niekur ir tiesiog žiūrim viens į kitą. Aš ją myliu. Taip, aš tuo užtikrintas.
Tikrai myliu. Nemeluoju.
Aš, Lavazza ir est. buvom pas mane namuose. Bet ne dabartiniuose, o senuose (prieš 3 metus išsikrausčiau. Bet tas senas butas buvo dabartinio buto vietoj… Keistai…). Lavazza sedėjo ant grindų priešais TV ir spoksojo. O mes su est. nuėjom į Vingio parką, kuris buvo jau nebe Žvėryne, o vietoj McDonaldo Fabuose. Ten rinkom grybus, kankorėžius, braškes, kaštonus ir pinigus. Taip taip. Ir tada mes jau grįžom namo su 4 pilnais krepšiais gėrybių. Tuomet man Bliamba (Inga) parašė SMS. Kvietė ateiti pas ją. Tai mes su est. nutempėm Lavazzą nuo TV (labai įtemptai kažką žiūrėjo), nuėjom iki namo, esančio už poros šimtų metrų. Ten mus pavaišino arbata, o po to sugalvojom pažaist tą žaidimą “tiesą-iššūkis” (nu tas, supratot)… Nu ir tipo buvo komandomis (male ir female)… Tai mes su est. kažkokį kietą klausimą sugalvojom ir Lavazza su Bliamba nenorėjo jo atsakinėt. Tai tuomet joms buvo mestas iššūkis nusirengti… Va… Nu ir nusirengė. Sedėjo abi nuogos. Na o mes šypsojomes. Va. Bet po to jos mus nurengė… Ir tada visi nuogi buvom. O toliau kas buvo… Tai… Nežinau… Prabudau…
Sirgau. Nuvažiavau pas gydytoją, kad ištirtų kraują. Kraujyje kažkas jai nepatiko ir tuomet patarė išsitirti nuo vėžio kažkokiais tipo specialiais tyrimais. Išsityriau ir dar pamenu gydytojos kalba: “Jūs esate peršalęs. Bet taipogi jums vežys”… Pabudau labai išsigandęs…
Atvažiuoju prie Maximos Justiniškėse su dviračiu ir jis kažkur dingsta. Tuomet nueinu į pustuštę parduotuvę, paimu du butelius alaus ir pakelį cigarečių. Dirba tik viena kasa, prie kurios ir nueinu. Alų slepiu kišenėje, kad kiti pirkėjai nematytų. Kai ateina mano eilė, kasininkė išeina ir sako:
– Viskas, parduotuvė bankrutavo. Padėk viską, ką norėjai nusipirkti…
Nu ką. Einu aš link šaldytuvo ir jau noriu dėt… Bet kažkodėl nepadedu ir viską pavogęs išbėgu. Tuomet stebuklingai atsiranda dviratis ir aš pradedu važiuot link 43 ir 73 autikų žiedo (netoli tos Maximos). Pradeda stipriai lyti. Nesuvaldau dviračio ir tada nukrentu… Sudužo alaus buteliai… Nusikeikiu ir pradedu rūkyt…
Jau tris naktis iš eilės sapnuoju keistą sapną:
Guliu lovoj, savo kambary… Viskas normaliai… Tuomet atsistoju ir pradedu bėgti kažkur toli. Labai greitai ir toli bėgu… Atsisuku pažiūrėt, nuo ko bėgu. Pasirodo, kad mano kojomis, kurios tuo metu panašios į bėgius, lenktyniauja Lavazza su Toro… Vat būtent Lavazza su Toro… Nežinau, kaip juos atskyriau, bet vos tik atsisukęs ir į juos pažiūrėjęs, sapne supratau, kad tai jie… Ir viskas… Toliau bėgu. O ryte visas būnu šlapias (nuo prakaito)… Atrodo, lyg visą naktį tikrai būčiau bėgęs. Padariau prielaidą, kad tai dėl sirgimo.
Šią naktį sapnavau dar vieną sapną. Persirenginėju kažkokioj labai mažoj kabinoj… Kur vos išsitiesęs telpu, o susilenkti visai neišeina… Nusiiminėju viską. Kai buvau visai nuogas, kažkas patraukė visą kabiną ir likau stovėti kažkokiame lauke… Aplink buvo daug žmonių. Jie pradėjo juoktis tą akimirką, kai patraukė kabiną, bet kai mane pamatė, tai visi surimtėjo. Tyla ir viskas. Aš įėjau į kitą didesnę kabiną, ten užsidėjau džinsus ir švarką. O tuos nusiimtus rūbus susimečiau į piniginę…
Labai džiugu, kad vėl pradėjau prisimint sapnus. Turbūt todėl, kad kiek anksčiau einu miegot. :)
