2007 04 09 02:03
Durys
Stoviu. Noriu praeiti pro duris, bet manęs nepraleidžia. Sako, kad jos skirtos išrinktiesiems. Kas tie išrinktieji? Koks aš turiu būt, kad tapčiau vienu iš jų? Gražus? Populiarus? Kodėl? Juk jie pasipūtę, paviršutiniški ir nenuoširdūs. Jie – blogis. Bet kodėl aš noriu praeiti pro tas duris? Juk aš net nežinau, kas ten yra. Gal aš noriu būt išrinktasis… Nors ir būčiau “blogis”, bet pro duris praeičiau. Nebenoriu būt tas, kuris lieką už jų, kuris stovi, žiūri ir tikisi, kad jį kada nors praleis. Bet gal gerai būt už durų? Juk nesiskundžiu. Gal vertėtų džiaugtis tuo, ką turiu? Vis vien stoviu ir laukiu – gal įvyks stebuklas ir aš ten pateksiu. Gaištu laiką, bet noriu praeiti pro duris.
Pajaučiu šilumą delne. Tai ji. Ji atėjo pas mane. Bet kodėl ji nesirenka išrinktojo? Juk jie gražūs, populiarūs… Ji kitokia. Jai nerūpi, kas už tų durų. Ji mane tempia į kitą pusę. Aš einu, pakerėtas jos poelgiu ir net neatsisuku į duris, prie kurių jau stovi kitas, kurio neįleidžia. Ji mane veda į niekur. Bet einu, nes esu su ja. Eičiau visur, kur tik vestų. Geros, nuoširdžios akys ir ta šypsena veide… Mes atėjom. Atsisėdom ant niekur ir tiesiog žiūrim viens į kitą. Aš ją myliu. Taip, aš tuo užtikrintas.
Tikrai myliu. Nemeluoju.
12 koment. to “Durys”
Tik meilė leidžia nubudus skrajoti sapnuose
ech. kaip gražu. kaip matai, nevisiems tas populiarumas rūpi. kaip sako sena patarlė: pasitinki pagal batus, išleidi pagal protą. bet ji dažniausiai teisinga.
miela .. rimtj… meile sugeba pakereti ir net apakinti… kazin ar uz tu duru tawes butu laukus laime… galiu pasakyt laimei bilieto nereikia…
Kartai tik nori noreti,o kai gauni supranti,kad klydai
Labas. žinai, niekad, tikrai niekad, nebūčiau pasakius, kad tai Tavo diary. Edgaro, kurį pažįstu, tiksliau to,kurio nepažįstu.
Nejau taip svarbu, ką pagalvos kiti? Ko gero taip, net ir man pačiai. Gal todėl neberašau apie save. Apie savo jausmus ir lieka tik mintys, šaltos ir… Bet nors tiek. Tegu skaito, klasiokai, draugai ir visi kiti,kas tik nori, nes iš tiesų, jei norėčiau kad niekas niekas nematytų- rašyčiau ne bitėjplius.O kaip tu? Nejau tikrai nenori kad perskaitytų tokie kaip aš,tavo klasiokai?.. Tiksliau ne tokie kaip aš, o aš tokia kaip jie. Tokia, kuri tau,ko gero, yra “blogis”. Aš žinau kodėl. Tu irgi. Kadanors gal būsiu kitokia. Pasistengsiu. O apkabinimo,tokio šilto ir kupino meilės trūksta ne tau vienam. Vargu,ar rastum žmogų, kuris nors kartą gyvenime jo nesiilgėjo. Bet blgiau turbūt yra tada, kai tą apkabinimą turi ir nesugebi jo įvertint vien tik todėl, kad nemyli. O kaip, kaip žinot kad myli? Aš nežinau. Ir pavydžiu tau to žinojimo. Gera žinot, kad myli.Turi dėl ko šypsotis ir verkti taip pat.
Ir dar,patinka man tawo diary: tekstas,nuotrauka,tekstas, nuotrauka.Gražu.
Geros dienos, Edgarai
Tai vat todėl, kad nepažįsti manęs, ir nepasakytum, kad tai mano… O dėl skaitymo… Matai, nenoriu, kad klasiokai ar kiti pažįstami apie tai užsimintų… Na… Realybėj, ne virtualiame pasaulyje. Turbūt gėdijuos savo jautrumo ir va tokių minčių. Bijau likti nesuprastas. Nejauku kalbėt man apie savo jausmus su kitais. O tu nesi blogis. Ne. Tikrai. Džiaugiuosi, kad iš klasiokų perskaitei būtent tu, o ne kas kitas. Ačiū. Tau irgi geros dienos.
o žinai,vistiek, nėr ko gėdytis: nei savo jausmų, nei minčių, nei paties savęs. Tikrai.
Galbūt kada nors tai suprasiu. Bet tai nebus šiandien.
Malonu, kad mane supranti.
Iš tiesų,tai šiandien yra siaubinga diena.Šiandien nebus nieko,kaip ir nebuvo vakar.Taip ir gyvensim-rytojum…
Nu va, dziaukis Edgarai ir as perskaiciau. Bet, nematau prasmės pasijuokti ar ką tai. Labai gerai. Dabar visi susipažins su tavimi, su savimi susipažinsi ir pats, šitaip rašydamas. Ir iš rašiniu pradėsi gaut cyrikus. Keep on..
Hm. Iš rašinių 10 negausiu. Kas be ko. O galvojau, kad jei jau tu perskaitytum, tai labiau sukritikuotum.
Na ka.. Suklydai..