Žalio Tarakono blogas

Mama pažiūrėjus šį filmą sugalvojo man vardą. Tas berniukas, kuris guli lovoje, yra Edgaras. Nežinau, ar tik dėl to, bet ši lopšinė man labai graži. Toks jausmas, lyg ją man būtų vaikystėj dainavus mama (nors nedainavo, sakė)…

Kažkaip paskutinėmis savaitėmis man nostalgiškos nuotaikos. Vis prisimenu senus laikus, vaikystę. Veikiausiai taip nutiko dėl to, kad atsisiunčiau Tele Bim-Bam dainų. Visiškai vaikiškos dainos, bet man jos taip maloniai klausosi… O ypač klausant “Baltoji varnelė”, “Velykų rytas”, “Naktelės žiedai” dainų man kažkas sukirba ten po kaire krūtinės lastoj. Pradėjau prisimint vaikystės draugus. Dvampirmas amžius nebūtų dvampirmas amžius, jei nepavyktų jų surast per facebooką – radau tuos, ką ir norėjau surast. Ir net parašiau po “pasisveikinimą”. Ir kartu su šia nostalgija jaučiuos liūdnas. Bet liūdžiu su šypsena. Prisimenu, kaip viskas buvo paprasta, kaip viskas buvo kitaip. Dievaži, kaip pasikeitė tie žmonės. Vieniems pasisekė labiau, kitiems mažiau (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu)… Kai kurių gaila, kad anie taip nieko nepasiekė (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu). Kiti, lyg ir, subrendo net labai gerai (pirmas įspūdis toks – reikia sulaukt atsakymo į “pasisveikinimą” – iš to labai viskas pasijaučia). Ir iš nuotraukų daug išvadų galima padaryt. Bet prisiminti vis vien malonu. Va net mamos klausiau apie vaikystę truputį! Retas dalykas, nes su mama nedaug bendrauju. Anyways, romiai liūdna nostalgija kaip tęsias, taip tęsias gerą savaitę. Va šiandien ir suvokiau, kas man čia yr, kad ta nuotaika svyruoja…

Kaip aš mačiau 2001-09-11? Pamenu, kad grįžau iš mokyklos, o mama tądien dėl kažkokios priežasties nėjo į darbą. Ji buvo virtuvėj ir aš įėjęs pasisveikinau, pradėjau kažką pasakot. Išgirdau ‘ša, palauk’. Pasukau galvą į mažą televizoriuką ir ten kaip tik rodė vaizdus, kaip antrasis lėktuvas trenkiasi į dangoraižį. Nustėrau. Atpažinau tuos dangoraižius, žinojau, kad jie New Yorke. Atsisėdau ir žiūrėjau, kaip jie sugriūna. 0#=154#.

Šį kartą į galvą atėjo prisiminimai iš 9 aukšto. Senuose namuose, kai dar buvau mažas, mane palikdavo pas ‘močiutę Zosę’, kuri gyvena 9 aukšte (aš gyvenau 8). Aš ten sėdėdavau virtuvėj ant stalo ir valgydavau keptas bulves, žiūrėdavau pro langą. Dar mane mėgino mokinti žaisti šachmatais – taip ir neišmokau, bet šaškėmis kaldavau gerai. Kaip ten būdavo jauku, šilta ir gera… O dabar jau nebebėr Zosės – seniai jau… 0#=46#.

Kartais aplanko vaikystės prisiminai… Malonūs (dažniausiai). Todėl nutariau juos užsirašyti ir tuo pačiu pasidalinti su jumis.
Neseniai per televiziją išgirdau Žilvino Žvagulio dainą ‘Neliūdėk, Liūte‘. Vos išgirdau, viską mečiau ir sutelkiau dėmesį į ją. Nesupratau, kodėl ji man sukelia tokius jausmus… Tokius… Liūdnus, bet tuo pačiu atradau ir džiaugsmo… Kiekvieną kartą besiklausant veide pasirodo šypsena, o paakiuose jaučiu besikaupiančias ašaras… Sugraudina mane. Dabar jau per miglą pradedu prisimint, kad vaikystėj kažkada ji man patikdavo. Matyt, ji susisiejo su kažkokiu nutikimu, todėl išliko… Atsisiunčiau aš ją. Video, beje, irgi neblogas. Linksmai Žvagulis ten duodasi…
Tuo pačiu prisiminiau ir rytais per LTV rodomą ‘Respublikos’ reklamėlę… Prieš einant į darželį, dažnai girdėdavau. Dabar iš tos reklamėlės liko tik nuotrupos: vaikas ar keli vaikai; smėlis, valomas nuo kamštuko; žodžiai ‘Respuuublika… Įveikia tylą… Už tave! Ir už draugus…’. NUOSTABI reklama buvo. Originalas skamba daug geriau.
Keistą jausmą – malonų šiurpulį dar kelia dvi dainos: ‘Julee Cruise – Falling‘ dainos instrumentinė versija (geriau žinomą kaip ‘Twin Peaks Theme‘) ir ‘Clint Mansel – Lux Æterna‘ (‘Requiem For A Dream Theme’). Tobulumai. 0#=12#.