Žalio Tarakono blogas

Kažkaip paskutinėmis savaitėmis man nostalgiškos nuotaikos. Vis prisimenu senus laikus, vaikystę. Veikiausiai taip nutiko dėl to, kad atsisiunčiau Tele Bim-Bam dainų. Visiškai vaikiškos dainos, bet man jos taip maloniai klausosi… O ypač klausant “Baltoji varnelė”, “Velykų rytas”, “Naktelės žiedai” dainų man kažkas sukirba ten po kaire krūtinės lastoj. Pradėjau prisimint vaikystės draugus. Dvampirmas amžius nebūtų dvampirmas amžius, jei nepavyktų jų surast per facebooką – radau tuos, ką ir norėjau surast. Ir net parašiau po “pasisveikinimą”. Ir kartu su šia nostalgija jaučiuos liūdnas. Bet liūdžiu su šypsena. Prisimenu, kaip viskas buvo paprasta, kaip viskas buvo kitaip. Dievaži, kaip pasikeitė tie žmonės. Vieniems pasisekė labiau, kitiems mažiau (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu)… Kai kurių gaila, kad anie taip nieko nepasiekė (mano asmeniniu subjektyviu trumparegišku požiūriu). Kiti, lyg ir, subrendo net labai gerai (pirmas įspūdis toks – reikia sulaukt atsakymo į “pasisveikinimą” – iš to labai viskas pasijaučia). Ir iš nuotraukų daug išvadų galima padaryt. Bet prisiminti vis vien malonu. Va net mamos klausiau apie vaikystę truputį! Retas dalykas, nes su mama nedaug bendrauju. Anyways, romiai liūdna nostalgija kaip tęsias, taip tęsias gerą savaitę. Va šiandien ir suvokiau, kas man čia yr, kad ta nuotaika svyruoja…