Kategorijos 'Sapnai' įrašai

Tarakonaz

Sucrashinau mentų Audi

Važiavau Laisvės prospektu nuo namų Karoliniškių link ir kažkurioj sankryžoj, dėl labai didelio sniego kiekio ir kelio užlinkimo dešinėn, bišken užmetė mano pyžiko galą. Ir tik bach, galu skyniau į policijos Audi A6 universalą (naujausią). Įlenkiau galines dureles… Sustojau šalia buvusioj stotelėj, įsijungiau avarinį ir jau pradėjau trydaliot, o mentai kažkaip užsuko į kiemą, ten pavažinėjo ir išvažiavo. Tada dar sedėjau, laukiau, galvojau kviest policiją, bet šalia manęs priėjo žmogus, parodė savo ženkliuką ir paaiškino, kad jiems neva reikėjo skubėt ir aš turiu užeit į šalią esančią nuovadą “susitarti”. Nu nupėdinau, buvo ten kelios prokurorės, jos man brendžio pasiūlė ir šiaip labai linksmai bendravo. Po to dar davė brendžio butelį į rankas ir pasakė, kad jis padės man susitart su tais mentais, kuriems stuktelėjau. Su jais neva kitą dieną turėsiu susitikt…

Tarakonaz

Beždžionėlė

Buvau įsikūnijęs į beždžionėlė. Tokią rudą, “standartinę”. Ir aš neva turėjau supergalių – galėjau velniškai greit bėgio ir karstytis po visur. Po kažkokios radioaktyvios nelaimės tokiu tapau. Ir mane gaudė du vyrai. Kažkokiems tyrimams manęs reikėjo. Buvau Justiniškėse, prie Maximos mažos, kuri prie Rygos stotelės. Stvėrė mane už kaklo vienas iš tų vyriokų – jis irgi buvo mutantas – išsiskyrė raumenimis – tikras kulturistas. Bet šiaip ne taip pasprukau. Tada bėgau Norfos link. Jie iš paskos aišku. O tada pradėjo šaudyt!!! O aš pradėjau karstytis fone esančiais namais taip, lyg jie būtų čia pat, kaip 2D. Sproginėjo namai, liepsnojo, bet manęs nepagavo – pabėgau. Tada atsidūriau kažkokioj parduotuvėj. Apsirenkiau tokią “detektyvo” skrybelę ir smėlio spalvos paltą su aukšta apykakle ir neva slepiaus. Eilėj už manęs stovėjo vaikystės draugas Ramūnas. Tie vyriokai įėjo į parduotuvę, pradėjo dairytis. Tada Ramūnas prabilo “o, čia tu, Edgarai, koks pasikeitęs” ir vyriokai aišku mane pamatė. Vėl bėgau kiek kojos neša. Bėgau per skalbimo mašinų krūvą į kažkokį tunelį…

Tarakonaz

Mes ir vėl sapnuojame!

1. Ėjau kažkokiu paplūdimiu. Tiksliau, paplūdimiu, kuris tuo pačiu buvo stovėjimo aikštelė Akropolio prekybcentrio lankytojams. Mano po dešine buvo pats Akropolis, o po kaire – jūra. Ėjau pro suoliukus, stulpus. Ir staiga pakilo bangos. Velniškai didelės jos buvo. Ir pakilo gerus 20 metrų į viršų, užliejo mane ir visus kitus vaikštinėtojus. Vandens srovė nešė mus tolyn ir subėgo į Akropolį… Visi žmonės išgriūvo didelėj salėj ir vanduo lyg ir nusėdo – jo buvo iki kelių. Visi pradėjo ieškot draugų, žmonių su kuriais buvai. Šūkavo vardus… Ir kai išgirsdavau “Edgarai”, į tą žmogų kaip kokiame kompiuteriniame žaidime parodydavo didelė rodyklė (kokių 5 metrų ilgio ir 2 metrų pločio). Ir aš vis dairydavaus kas po tom rodyklėm slepias, bet nebuvo to žmogaus, kurio ieškojau aš. Ir staiga įėjo mergina, pašaukė “Edgarai” ir tai buvo ji – Renata. Apsidžiaugiau! Bet kas gi nutikę jos plaukams??? Ji buvo susipynusi daugybę smulkių kasyčių per visą galvą. Ir lyg to dar būtų negana, kiekvienos kaselės viena iš trijų plaukų juostelių, buvo geltonas vilnonis siūlas. Jos visa galva atrodė velniškai įdomiai, keistai, bet visgi gražiai!!! Taip ir likau sėdėt vandeny, nėjau prie jos iš to nustebimo.
2. Važiavau su savo meiluže prancūzaite iš kažkur (pavadinkime tai tašku B). Taigi… Važiavau aš iš to taško B ir staiga privažiavau kamštuką, kurio priekyje išvydau avariją! Gal 10 susidurusių automobilių, iš kurių 3 buvo prezidentės ir jos palydos – anie išvis griovy buvo. Pravažiavau ir pasiekiau tikslą (pavadinkime tai tašku A). Ir štai esu tame taške A ir žmogus (pavadinkime jį žmogumi F) pasakė, kad lėkčiau atgal į tašką B pasiimt jų visų dėl įvykusios nelaimės. Ir nuvažiavau iš taško A į tašką B palieptas žmogaus F. Atvažiavau ir ten man pasakė, kad reiks ką nors paimt pavežt. Aišku, sapnas realistiškas, todėl ir atsakiau, kad pas mane nėr galinių sėdynių, tai galiu paimt tik vieną žmogų! Tai susitarėm, kad paimsiu Guodą, bet turėsiu paimt ir kačiukus. Pažiūrėjau į kažkokią dėžę, kurioje gulėjo tie kačiukai. Vienas staiga puolė man ant rankos – siaubas, kaip įsitvėrė – ir nagais, ir dantais. Taip pat toj dėžėj tarp krūvos kačiukų buvo ir vienas šuniukas (vargšelis). Paėmiau, nuėjau į mašiną. O ant jo buvo uždėtas į policijos plafoną panašus daiktas – iš putoplasto, nudažytas geltonai ir dar kažkas parašyta. Tai buvo apdovanojimas už trečią vietą kažkur ir dar už tai, kad mano automobilis toj parodoj (nežinau, kokioj) pelnė geriausio istorinio automobilio titulą. Koks laimingas buvau!!!
3. Važiavau su broliu kažkur Telšiuose. Vairavau Mazdą. Šnekėjom mes kažką su broliu… Kažkaip atsisukau į jį pakalbėt – atsisuku ir babach – atsitrenkiau į antram aukšte esantį daugiabučio langą. Visa laime, kad pataikiau tiesiai į jį, nekliudžiau sienos. Automobiliui nieko nenutiko. Pavažiavom atbuliniu ir nutarėm išlipt, pažiūrėt ar neužmušOm nieko. Nuėjom į laiptinę, užlipom į tą antrą aukštą. Atidarė senyva moteris. Bandėm jai aiškint, kas nutiko, bet ji nesuprato, kol nenuvedėm jos į virtuvę (pasirodo, ten ir pataikiau). Bet pasakė, kad nieko tokio – ne pirmas kartas jau – nuo to ji jau apsidraudus. Pašnibždėjo dar, kad net gerai mes padarėm – ji iš draudimo dar ir daugiau gauna, nei reikia – lieka pinigų jai prie pensijos. Mes tada išvažiavom.

Tarakonaz

Atostoginiai

1. Buvau kažkokioj automobilių stovėjimo aikštelėj ir paskambino Rita su prašymu atvažiuot pas ją. Na tai sėdau aš į savo Coltą ir važiuoju aikštele. Tada iš vienos stovėjimo vietos atbuliniu išlindo krokodilinis Passatas. Trenkė man į galinį sparną, aš apsisukau ir su automobiliu nuslydau į stulpą. Duris įlenkė… Bet vis vien nuvažiavau pas Ritą. Ateinu į kiemą, mane pasitinka prie durų – žiūriu, kieme dar rūksta ką tik sudegusi Citroen Xsara. Paklausiau Ritos ar tai tos merginos (dabar vardas užstrigo, bet su ja naujus metus sutikau), atsakė, kad taip ir nusijuokė. Dar pajuokavau, kad va Citroenai net stovint užsidega patys. Užlipom į viršų, ten jau Tomas buvo. Kažką su juo kalbėjau, bendravau, o tada jis nustojo šypsotis, pasakė “gerai, užteks čia šūdą malti” ir įstūmė į kambarį. Ten buvo kažkoks labai aukštas ir stambus vyras, kuris iškart mane pastūmė ir taip pasodino ant lovos. Prie durų stovėjo Rita – žiūrėjau į ją nesupratimo žvilgsniu. O tada man pradėjo pasakot, kad turiu į Baltarusiją išvežti tos merginos (kurios Xsara) lavoną, nes kitaip mane pakas po žeme. Čia įsiterpė Tomas ir pasakė, kad aš galiu nesuprast tokių žodžių kaip “pakast po žeme” ir tada aš jį piktai nutraukiau ir pasakiau “nu gi suprantu – mane nužudys”. Tada žiūrėjau į Ritą su nusivylimu, kaip ji taip galėjo pasielgt. Man aiškino toliau, kad pasirinkimo neturiu. Nu tai kas man beliko – sutikau. Tada pasakė – bet mes dabar turim tave iškastruot. Pašokau, pradėjau klausinėt “kodėl? Gi darbą atliksiu. Ir ką aš po to darysiu?”. Atšovė, kad jiems nesvarbu, kad galėsiu prisisiūt po to, bet jie tai turi padaryt. O tada aš ir prabudau iš baimės.
2. Ėjau kažkokiu šaligatviu pro stovintį raudoną Lancer Evo VIII. Savininkas buvo viduj ir rev’ino variklį. Pasakiau “Poškus padarytų tave”. Ir toliau einu. Savininkas sustabdė mane, pradėjo ginčytis, pasakodamas, kiek čia tam Evo padaryta. Pradėjom kalbėt ir aš galiausiai pasakiau ar galiu atsisėst prie vairo. Leido. Atsisėdau į labai patogų lopšį, o tada man pasiūlė užvest variklį – dieve dieve, koks garsas! Paprašiau, kad leistų pavairuoti ir leido – sukau iki redline tiek pirma, tiek antra pavaromis, o po to jau baisu buvo – išties greitas automobilis. Lėkėm Zujūnų gatvėmis. Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal… Kol galiausiai šis sapnas baigėsi… Pamenu, kad pedalai labai arti vienas kito buvo ir kliuvo už akseleratoriaus pedalo, kai stabdį spausdavau.
3. Buvom parkelyje prie Katedros aikštės. Krūva studentų (tarp jų buvo ir Eglė Maz.) ir retorikos dėstytoja. Tai buvo kalbos atsiskaitymas. Kažkaip susėdom įdomiai, kad man teko pirmam kalbėt. Bet man prasidėjo nervinis drebulys ir dėstytoja nutarė pradėt iš kito galo (tai man teko paskutiniam kalbėt). Bet neįpusėjus kažkaip pradėjom vaikščioti. Liko mūsų visai nedaug – aš, Eglė, dar keli studentai ir dėstytoja, žinoma. Ėjom Pilies gatves, tada ji pakvietė pas save išgert arbatos ir atšvęst šventę. Ir kažkaip stebuklingu būdu atsidūrėm kažkokiam traukiny be stogo. Jis važiavo po netikras vietas, po įdomius kalniukus, vaizdai buvo kaip iš pasakos. Ir tada baigėsi bėgiai ir jis pradėjo kristi. Mes su Egle kažkaip iššokom ir dėstytoja – jau pavirtusi į raganą – rėkė mums bebėgant, kad iš čia niekaip nepaspruksime. Bet mes bėgom, tikėdamiesi, kad mums pavyks. Reikėjo šokinėt, ropštis per kalvas ir klonius ir tada mes danguje pamatėm dureles. Eglė pasakė, kad “pro jas mes grįšim į dėstytojos namus, kuriuose šventę šventėm”. Įlipom, išlindom pro grindis ir tada pabėgom iš tos raganos namų…

Tarakonaz

Fantasy island

1. Buvom kažkokioj automobilių aikštelėj. Kas buvom? Buvom klasiokai. Pamenu tiksliai, kad mūsų buvo 7, o iš tų 7 tikrai buvo Paulius B., Paulius K., Mindaugas ir aš. Reikėjo mums kažkur važiuot visiems. Ir visi bandėm sulipt į mano kibirą. Į galą įgrūdom 4, priekyje ant keleivio sėdynės 2 ir aš už vairo. Mhm. O pajudėt nepavyko, bet nepamenu ar dėl silpno variklio, ar dėl to, kad ratai lietė arkas. Galų gale išlipom ir aš prisiminiau, kad ir Mindaugas turi automobilį. Bet ne Opelį, o Peugeot 406 Coupe. Tiesa, tokios pačios spalvos, kaip Opelis. Einam link jo automobilio ir babach, pasirodo jis jį pasistatė už kažkokių vartų, kurie dabar užrakinti…
2. Buvau labai gražioj, spalvingoj aplinkoj. Kaip po to supratau, visai kitame pasaulyje. Bet ėjau į mokyklą/paskaitas. Jas lankė ir Renata su Rūta. Po paskaitos bandžiau jas pagaut, bet Renatos niekur nemačiau, o Rūta pasakė, kad ji išbėgo rašyt bakalaurinio. Jai jau visai neliko laiko, todėl nenori susitikt su manim, nes tada visą laiką suvalgau. Nu aš sugalvojau pasivaikščiot vienas. Vajė, koks ten gražus pasaulis. Visur buvo ore skrajojančių salelių, pastatų. Vaikščiojau, žvalgiaus, norėjau nufotkint. Pasiėmiau fotoaparatą ir bandžiau į kadrą įtalpint gražų pasvirusį stulpą ir šiek tiek aukščiau ir toliau horizonte beskrajojantį milžinišką pastatą, panašų į Londono parlamento rūmus. Tada mane suėmė. Nuvedė į kažkokią kaliūzę. Kai ėjau koridoriumi, žvalgiausi į kameras. Vienoj užmačiau kaip prie sienos stovi du fotoaparatai (pirmasis panašus į Zenitą, o kitas jau naujesnis – muilinė), o kitoje kameros pusėj – policininkas. Fotoaparatai teisinosi, kad jie tikrai nieko nefotkino. Kai kalbėjo, kaip lūpos judėjo jų lęšiai. Ir tada juos sušaudė. Kulka perskrodė senolio objektyvą, o muilinei numušė blykstę.

Tarakonaz

Schumi! Taksi!

1. Pirmosios sezono F-1 lenktynės! Vaizdą matau kaip iš Schumio bolido kameros. Lyja lietus, trasa visa plaukia. Ir štai startas! Schumis ketvirtas startuoja ir starto metu nepakyla. Štai viename posūkyje jis jau aplenkė Hamiltoną ir čia pat kitame posūkyje aplenkė Massą. Prieš jį vos vienas likęs varžovas – Kimis! Schumis kažkurioj vietoj pasirenka pravažiuot pro boxus ar ką tai ten – daiktai, viskas mėtos, bet sausa ten. Ir jo žingsnis pasiteisina, nes jei būtų važiavęs trasa, tai būtų iškritęs, nes ten milžiniška bala. Ir galiausiai dar po kelių ratų Schumis aplenkia Kimį!
2. Buvau kažkokiame naktiniame klube ir jau nutariau lėkt namo, todėl išsikviečiau taksą. Labai maloni mergina atsiliepė. Dar ir išsikvietęs taksą, su ja nutariau pašnekėt. Kokias 10 minučių šnekėjom. Bandžiau jos numerio paprašyt, bet ji sakė, kad numeris 1559. Ir vienaip, ir kitaip prašiau, bet nieko. Atvažiavo taksas. Išėjau laukan, bet jo nebuvo. Paskambinau vėl tai merginai ir ji pasakė, kad taksistas ‘time out’ – nutrūko interneto ryšys ir dingo automobilis. O taksistas buvo naktinio klubo DUK skiltyje ir rėkavo prašydamas atgauti savo Passatą.

Tarakonaz

Medkrenčiai, stadijavimas

1. Su tėvu ir broliu buvome kažkokiame miške… Ten ir trobelė stovėjo – graži, medinė. Šalia matėsi priparkuota tėvo Renault. Vaikščiojom po mišką netoli namuko ir išgirdome keistus pokšėjimus, kitokius baisius garsus. Pamatėm krentančius medžius. Teko staigiai dairytis, nes jie krito vienas po kito ir labai skirtingomis trajektorijomis. Bėgom į proskyną. Pakėliau galvą ir pamačiau, kad jau nėr kur man dingt, krenta tiesiai ant manęs. Iš tos baimės ir kojas pakirto, beliko tik laukt neišvengiamo. Parkritau ir stebėjau kaip artėja medis. Jis manęs neužmušė, nukrito šalia ir aš tik nestipriai gavau iš spygliuotos šakos per veidą. Pakilau ir bėgau toliau. Jau mačiau proskyną, bėgau pro namuką ir Renault. Namuko veranda jau buvo sutraiškyta, o automobilį sutraiškė kaip tik prieš mano akis. Bet reikėjo bėgti, nebuvo laiko žvalgytis. Pasiekiau proskyną, atsikvėpiau. Brolis dar bėgo – pradėjo virsti metalinis vandens bokštas. Mačiau, kad nukris tiesiai ant brolio, bet jis buvo per toli, kad spėčiau ką nors padaryt – užgniaužęs kvapą stebėjau. Jis matė, kas jo laukia, bet bėgo. Jam pasisekė – jei bokštas būtų bent 20 cm aukštesnis, brolį būtų užmušęs.
2. Važiavau autobusu su kursiokais į paskaitas. Bet aš studijavau automobilių inžineriją. Perstojau iš psichologijos… Kažką kalbėjom, viskas lyg ir buvo gerai. Kai ėjom į auditoriją, koridoriuj sutikau belaukiančius psichologus. Jie pamatę mane labai nudžiugo – apsikabino, bučiavo, klausinėjo kaip sekas man, sakė, kad pasiilgo. O man pasidarė taip liūdna… Kankino klausimas ‘kodėl aš perstojau’? Ir buvau bepradedąs pykti ant savęs, nes nesupratau, neprisiminiau visos tos veiksmų ir minčių eigos tuo metu, kai būtent priėmiau sprendimą perstot. Ryte, kai prabudau, dar nebuvau atsigavęs po sapno ir galvojau, kad tikrai nebesimokau psichologijos. Man pasidarė žiauriai liūdna ir net skaudu. Po to atsikvėpiau, kai supratau, kad studijų krypties nepakeičiau. Man rodos, kad tą rytą iki galo įsitikinau savo sprendimo studijuot psichologiją tvirtumu.

Tarakonaz

Pirštuko nebeturiu

Tą vakarą buvo ganėtinai karšta, todėl aš su miegmaišiu miegojau ant upės kranto. Varčiausi, negalėjau užmigt. Ir pradėjo pūsti vėjas. Na iš pradžių kažkaip neypatingai stipriai, o po to sustiprėjo ir virto tikru tikriausiu uraganu. Taip pūtė, kad galų gale mane pakėlė į orą, ir nunešė prie netoli esančių namukų. Tvojausi į stogą, nukritau. Tada vėl mane kilstelėjo ir pradėjau skristi kito namuko link. Tiesiai į langus. Nežinau kodėl, bet bandžiau atsiremti kaire ranka, kuria ir sudaužiau tą fuckin langą. Nupjovė mano vidurinį pirštuką (įdomu, ką dėl to pasakytų Froidas). Žiūrėjau į ranką. Taip, kairė ranka, bet pirštai kaip dešinės. Turiu omeny tai, kad ten, kur realiai nykštys, buvo mažylis. O vietoj smiliaus – bevardis ir t.t. Ir visi pirštukai buvai daug daug mažesni nei realiai ir juokingai judėjo. Patuksenau į namuko duris, o ten senis pradėjo rėkaut ‘išdaužėt langus, taip lengvai manęs neapiplėšit, pacanai, aš turiu pistoletą’. Pradėjau nervingai aiškint kas nutiko. Aš gi tik tenorėjau pasiimt pirštuką. Jis nutilo, atsiprašė, atidavė pirštuką. Žiūrėjau į jį, pridėjau prie piršto vietos. Pagalvojau ‘o, šitą reiktų nufotkint ir įmest į blogą’. Tada man paskambino mama ir pasakė, kad turiu kažkur nuvažiuot. Apsisukau – stovėjo Ford Focus WRC automobilis (tas senesnis). Įsėdau, užsivedžiau… Važiuoju, visiškas kaifas. Po to dar kartą sugalvojau paspaust dugną, bet staiga jis suletėjo. Palenkiau galvą pažiūrėt – pamačiau, kad aš dabar važiuoju jau paprasta kėde su ratukais… Vairas kažkur po sėdyne, pedalai irgi. Mane prisivijo du mažiai su skeitais. Paklausė ‘su kuo tu čia važiuoji?’. Pasakiau, kad su kėde, aišku. Tada per gulintį mentą pervažiavau.

Tarakonaz

Tramvaibusas

Ėjau nuo Skalvijos pro Operą į aludę pas draugus. Atsisėdau ant suoliuko krašto ir po kurio laiko nugirdau, kaip mane toliau sėdintys apkalbinėja. Truputį nuo jų nusisukau visų ir susiraukiau. Mane pastebėjo ir pradėjo tipo verkšlenti ‘nu nepyyyk’. Aš tada pakilau ir išėjau į autobuso stotelę. Bet išvydau pusiau tramvajų, pusiau autobusą – iškleręs ir mažiukas. Sedėjau stotelėj ir šis atvažiavo jau. Vos pakilau nuo suoliuko, anas jau pradėjo važiuot… Bėgau, bet nespėjau. Tada bandžiau spėt į kitą – važiuojantį į priešingą pusę.

Tarakonaz

Kinija/gyvatės

1. Ėjau su kažkuo (kažkokia graži moteris) Kinijos oro uoste. Ėjom pro dviviečius staliukus, kurie visi buvo užimti. Ieškojom žmonių, su kuriais galėtume susišnekėt. Kažkodėl visus azijiečius praeidavau ir štai prie paskutinio staliuko sustojom – du baltieji čiuveliai. Pradėjo kalbėt lietuviškai: ‘ei, jūs ieškot kvadratinių picų?’. Nieko neatsakėm ir mus nuvedė. Ėjom pro parduotuvėles, čiuvelis vis ką nors komentuodavo, rodydavo pirštu. Praėjom bene šimtą tokių parduotuvių ir prie paskutinės (nebebuvo daugiau kur eit – akligatvis) pasakė ‘rasite jų čia’. Nusipirkom kvadratinių picų.
2. Kambarys pilnas gyvačių. Tai kambarys su mediniais pusantro metro aukščio stulpeliais, ant kurių viršaus pritvirtinti mediniai pusmetrio skersmens skrituliai, ant kurių kaip tik ir yra po gyvatę. Tarpai tarp gyvačių namukų vos pakankami praėjimui nepasisukus šonu. Ir jos puola (prisimenu, kaip išvengdavau kai kurių, atsilošdamas atgal, bet tik ką tik suvokiau, kad tada turėtų pult iš kitos pusės, bet turbūt nepuolė). Praėjau pro kambarį su kažkokiu čiuvu. Jis turėjo futbolo kamuolį. Patekom į žalią aikštę su vienais futbolo vartais. Švilpukas. Atbėgo daug vaikų ir visi pradėjom žaist. O aš buvau anei teisėjas, anei žiūrovas, anei žaidėjas. Po varžybų reikėjo eit atgal. Ir vėl tos gyvatės. Vieną nučiupau už gerklės ir ją numečiau kažkur.

Tarakonaz

nu Be Pavadinimo

Dvi naktis iš eilės užmiegu tomis pačiomis mintimis. Taip turbūt bus ir šią naktį… Ir jos nepalieka manęs ramybėj. Iš jų išsirutulioja kitos ir dar stipriau prie manęs lenda. ‘O jeigu?’. Sapnams tai irgi padarė įtaką. Jie neaiškūs, negaliu jų nupasakot. Bet sapnavimas neramus, nemalonus ir visoks kitoks blogas. Tik paryčiais pavyksta pasapnuot ką nors gražesnio. Kad ir šįryt. Prabudau 9 valandą, pavalgiau, bet dar nutariau nusnūst, nes visiškai nesijaučiau pailsėjęs. Sapnai neleidžia ilsėtis. Pasnaudžiau iki 12 ar 13 valandos ir atsigavau nors kažkiek… Ir susapnavau tokį keistai juokingą sapną: buvo Vaitkevičiaus paskaita (ji ir realiai vyko tuo metu, kol aš snaudžiau) ir aš sėdėjau va toj vietoj (aš žinau tą vietą, bet nenupasakosiu gi) ir žvalgiausi – iš 78 psichų, tebuvo ~10-15. Ir juokiaus iš to…

Tarakonaz

Matematikos medicina

1. su tėvu ir broliu nuėjom į kažkokią naują koncentracijos stovyklą prie jų namų. įėjimas nebuvo sunkus, bet norint eiti giliau, jau reikėdavo dokumentų. tvoros buvo aukštos, nieko nesimatė. iš dalies atrodė kaip nebaigtos statybos, nes per tvorų plyšius matėsi nebaigti statyti pastatai. tiesa, žmonių nesimato, nekalbant apie sargybinius prie įėjimų į atskiras zonas. nusprendėm eiti atgal ir tada jau prie to pagrindinio įėjimo atsirado sargybiniai. paprašė dokumentų, o mes jų neturėjom. kalbėjo kalbėjo ir galiausiai nutarė mūsų stipriai nebausti. bet jiems popierizmas reikalingas, o ir kameros filmuoja viską, todėl jie pasakė, kad mano tėvas pusę metų turės turėt kitą asmenybę – davė dokumentus su nauja pavarde, visa informacija. aš paklausiau kaip bus su senais duomenimis, tai pasirodo, kad jis bus dviems dvejais žmonėmis vienu metu. ir galės prisistatyt pagal nuotaiką. pažiūrėjau naujus duomenis – jis kažkoks turkas…
2. sėdėjau savo kambary su Mindaugu, Žlioba ir klasioke iš pradinių klasių Austėja. kalbėjom kažką ir tada paklausiau Mindaugo iš kur jis ją pažįsta. ‘mes susitikome matematikos medicinoj – ji ten buvo dėstytoja’. numykiau ‘aha’ ir tada gavau sms iš Nikolajaus. klausė ar varom į meetą vienratininkų ir kokį fotiką turėsiu. buvo 21:15 ir pažiūrėjau internete, kad meetas nuo 21:10, todėl paklausiau kur jie bus. su Žliobu nutarėm varyt – pasikvietėm ir Mindaugą su Austėja. Mindaugas dar ir fotiką turėjo, tai labai gerai, bet tada Austėja pasakė, kad savo gali paskolint – ištraukė milžinišką veidrodinį Nikon. išsižiojom tik… tada pasigriebiau savo telefonus ir kai norėjau įsidėt juodąjį į dėklą, pamačiau, kad dėkle jau guli tas juodas telefonas. žiūriu žiūriu – rankose trys vienodi telefonai (iš kurių vienas žalias). tada pasižiūrėjau, kad vienas juodas su ryšio tiekėju ‘bitė’, o kitas su ’15min’. pastarąjį nukišau į stalčių, nes ten ne mano. o tada sėdom į gondą ir nuvarėm į meetą.

Tarakonaz

Skylė delne

Man ant delno yra nedidelis įbrėžimas. Ir kartais niežti (nu tipo sakoma, kad jei niežti, tai tipo gyja). Ir turbūt pradėjo niežėt naktį, todėl toks ir sapnas: kasaus kasaus aš tą delną ir nusikasiau odą, po to audinius ir prasivėrė tokia poros centimetrų skersmens skylė kiaurai per visą delną. Nuėjau pas gydytoją. Žiūrėjo žiūrėjo anas, pasikasė galvą ir klausia ‘kobra įkando?’. ‘Nu ne, niežėjo tik’. ‘Amputuosim’.

Tarakonaz

Tikri draugai

Prologas: sapne buvo daug dalyvių: Mindaugas, Žlioba, Rita, Saulius, Paulius B., Guoda, Greta, Ernestas. Ir visi jie buvo pasiskirstę į dvi grupes. Pirmoji – išdavę draugai (blogieji), antroji – tikrieji draugai (gerieji). Neminėsiu, kurie yra kurie.
Sapnas: sėdėjau ant kėdės. Aplink mane sukosi du blogieji. Vienas jų rėkia ‘pameni penktadienį?’. Pribėgo antrasis blogasis ir pakratęs mane sušuko ‘buvo šūdas’. Tuomet sekė klausimai ‘ar tu žinai, kas tau dabar bus? Ar tu žinai, kodėl mes tau taip darom? Ar tu bent įsivaizduoji, kodėl mes norime tave nužudyt?’. Sprukau. Bėgau, kiek tik kojos įkabina. ‘Šitais laiptais!’ – iš kažkur išgirdau geriečio balsą. Lipom laiptais kiek įkabindami. Vaizdas persikėlė į kažkokią aikštelę. Blogietis rodė savo naują automobilį – sutiurlinguotas senas VW Beetle. ‘Aš žinau, kaip mes galim juos nugalėt’ – gerietis parodė į vaistų buteliuką. Tuomet stebėjau epizodą, kaip ant grindų pradėjo staigiai irti kūnai ir liko tik skeletai. Apie 10 skeletų liko gulėt. Kai kuriuos iš jų aš pažinojau. ‘Mums pavyko! Sakiau, kad tu liksi saugus!’ – pradėjo rėkaut vienas geriečių. Kiti irgi džiūgavo kartu.
Epilogas: prabudau su mintimi, kad neva aš dabar sužinojau, kas yra mano tikrieji draugai, o kas mane ateity išduos. Visą dieną persekiojo ši mintis. Susimąstyt privertė labai.

Tarakonaz

Rūsyyys, Viiiper, tvenkinyyys

1. Stovėjau prie senų namų laiptinės su V. Žlioba, vaikystės draugais Jurga, Šarūnu ir Ramūnu. Mes laukėm Pauliaus B. ir apie kažką kalbėjom. Aš žvalgiausi po kiemą ir pastebėjau, kad labai populiarus automobilis – BMW 7 (E32). Vienas jų buvo su numeriai VV6:VVB, o kitas buvo su Volvo priekiu. Parodžiau Žliobai, tai jis sako ‘tu ką durnas, čia Volvo ir yra!’. O tada sakau ‘o tu nueik ir pažiūrėk į jo galą’. Teišgirdau ‘obaaa’. Paulius atėjo. Pakilom liftu į seną mano butą ir ten pradėjom aptarinėt scenarijų ir ką reikia padaryt. Pirmasis darbas – nunešt aną vyrą (kuris netikėtai atsidūrė kambario kampe) į apačią. O jis buvo labai didelis ir be sąmonės. Pasiėmiau aš jį ant kupros ir nubėgau laiptais žemyn, nes į liftą netilpo. 8 aukštas dar. Ir tada dar sugalvojau, kad reikia nustebint ir išeit iš rūsio. Laiptais nusileidau į rūsį, bet kol pasiekiau išėjimą į lauką… Praėjau ir anglių šachtą, ir metalo liejimo dirbtuves, ir dar kelis bomželius. Galiausiai išlindau ir tada Paulius aprėkė mane ‘kur tu po velniais taip ilgai buvai?’.
2. Važiavau troleibusu namo. Rygos stotelėj visus išlaipino ir liepė eit pėsčiom. Apsižvalgiau – troleibusų ten buvo dešimtys. Paklausiau kažkokio uniformuoto čiuvo kas čia bus. Pasakė, kad DiArchy rengia pasirodymą ir iš troleibusų darys didelę vandens žarną. Nupėdinau pėsčiom iki beveik namų. Aikštelėj prie žalio namo sutikau buvusį (o gal dar tebeesantį) vienratininką Marijoną. Stovėjo anas prie pilko Dodge Viper ir jį plovė. ‘Mano boso’ pasakė. Papasakojo, kad cieli 450 arklių jame. Bendradarbė šalia irgi svaigo ir vis kartojo ‘kaip aš tokio norėėėčiau’. Aš tada užsiminiau, kad po mano langais raudoną Viperį irgi pavaldiniai plaudavo.
3. Draginau kažkokiame uoste. Galiausiai mano geltonas Porsche 911 (996) GT3 įkrito į vandenį. Kažkaip pavyko išlipti iš jo ir išplaukt į krantą. Atėjau pas uosto savininką ir paklausiau kaip galėčiau ištraukt. ‘Niekaip’… Paprašiau, kad duotų grėblį. Ištraukiau žaislinį BWM Z3. Automobilis buvo padarytas iš vielos ir tik aptrauktas medžiaga, kuri nudažyta automobilio spalva, nupieštos durų, langų linijos. Nuplėšiau tą medžiagą. Uosto savininkas sako ‘o, egzotika, importinis automobilis BMW – dažniausiai vandeny Porsche ir Ferrari skęsta’. Pažiūrėjau ir atidaviau jam tą žaislą. Išvydau ir savo Porsche. Ištraukiau, įsidėjau į kišenę ir pasakiau ‘ech, reiks džiovint ir taisyt’.

« Naujesni įrašai - Senesni įrašai »