Tarakonaz

Mes ir vėl sapnuojame!

1. Ėjau kažkokiu paplūdimiu. Tiksliau, paplūdimiu, kuris tuo pačiu buvo stovėjimo aikštelė Akropolio prekybcentrio lankytojams. Mano po dešine buvo pats Akropolis, o po kaire – jūra. Ėjau pro suoliukus, stulpus. Ir staiga pakilo bangos. Velniškai didelės jos buvo. Ir pakilo gerus 20 metrų į viršų, užliejo mane ir visus kitus vaikštinėtojus. Vandens srovė nešė mus tolyn ir subėgo į Akropolį… Visi žmonės išgriūvo didelėj salėj ir vanduo lyg ir nusėdo – jo buvo iki kelių. Visi pradėjo ieškot draugų, žmonių su kuriais buvai. Šūkavo vardus… Ir kai išgirsdavau “Edgarai”, į tą žmogų kaip kokiame kompiuteriniame žaidime parodydavo didelė rodyklė (kokių 5 metrų ilgio ir 2 metrų pločio). Ir aš vis dairydavaus kas po tom rodyklėm slepias, bet nebuvo to žmogaus, kurio ieškojau aš. Ir staiga įėjo mergina, pašaukė “Edgarai” ir tai buvo ji – Renata. Apsidžiaugiau! Bet kas gi nutikę jos plaukams??? Ji buvo susipynusi daugybę smulkių kasyčių per visą galvą. Ir lyg to dar būtų negana, kiekvienos kaselės viena iš trijų plaukų juostelių, buvo geltonas vilnonis siūlas. Jos visa galva atrodė velniškai įdomiai, keistai, bet visgi gražiai!!! Taip ir likau sėdėt vandeny, nėjau prie jos iš to nustebimo.
2. Važiavau su savo meiluže prancūzaite iš kažkur (pavadinkime tai tašku B). Taigi… Važiavau aš iš to taško B ir staiga privažiavau kamštuką, kurio priekyje išvydau avariją! Gal 10 susidurusių automobilių, iš kurių 3 buvo prezidentės ir jos palydos – anie išvis griovy buvo. Pravažiavau ir pasiekiau tikslą (pavadinkime tai tašku A). Ir štai esu tame taške A ir žmogus (pavadinkime jį žmogumi F) pasakė, kad lėkčiau atgal į tašką B pasiimt jų visų dėl įvykusios nelaimės. Ir nuvažiavau iš taško A į tašką B palieptas žmogaus F. Atvažiavau ir ten man pasakė, kad reiks ką nors paimt pavežt. Aišku, sapnas realistiškas, todėl ir atsakiau, kad pas mane nėr galinių sėdynių, tai galiu paimt tik vieną žmogų! Tai susitarėm, kad paimsiu Guodą, bet turėsiu paimt ir kačiukus. Pažiūrėjau į kažkokią dėžę, kurioje gulėjo tie kačiukai. Vienas staiga puolė man ant rankos – siaubas, kaip įsitvėrė – ir nagais, ir dantais. Taip pat toj dėžėj tarp krūvos kačiukų buvo ir vienas šuniukas (vargšelis). Paėmiau, nuėjau į mašiną. O ant jo buvo uždėtas į policijos plafoną panašus daiktas – iš putoplasto, nudažytas geltonai ir dar kažkas parašyta. Tai buvo apdovanojimas už trečią vietą kažkur ir dar už tai, kad mano automobilis toj parodoj (nežinau, kokioj) pelnė geriausio istorinio automobilio titulą. Koks laimingas buvau!!!
3. Važiavau su broliu kažkur Telšiuose. Vairavau Mazdą. Šnekėjom mes kažką su broliu… Kažkaip atsisukau į jį pakalbėt – atsisuku ir babach – atsitrenkiau į antram aukšte esantį daugiabučio langą. Visa laime, kad pataikiau tiesiai į jį, nekliudžiau sienos. Automobiliui nieko nenutiko. Pavažiavom atbuliniu ir nutarėm išlipt, pažiūrėt ar neužmušOm nieko. Nuėjom į laiptinę, užlipom į tą antrą aukštą. Atidarė senyva moteris. Bandėm jai aiškint, kas nutiko, bet ji nesuprato, kol nenuvedėm jos į virtuvę (pasirodo, ten ir pataikiau). Bet pasakė, kad nieko tokio – ne pirmas kartas jau – nuo to ji jau apsidraudus. Pašnibždėjo dar, kad net gerai mes padarėm – ji iš draudimo dar ir daugiau gauna, nei reikia – lieka pinigų jai prie pensijos. Mes tada išvažiavom.

Rašyti komentarą