Neliečiamieji – Treileris – Info. Daug kas kalba apie šį filmą – iš kelių žmonių girdėjau, kad labai geras filmas, nu tai kaip jo nepažiūrėjus? Na taip taip, tikėjausi nešokinėt labai per Top’ą ir žiūrėt daugiau-mažiau nuo pradžių, bet nesusilaikiau. Ir kas ten žino, gal ir šis filmas greitai bus Top 100 ar net Top 50 – sparčiai kyla pozicijomis į viršų. Bet šią akimirką, pažiūrėjus filmą ir jį aprašant, jis neblogoj 178 vietoj. Drama kupina komiškų elementų. Ir kas čia man labiausiai matėsi? Kontrastas. Visiški kontrastai tarp visko. Visų pirma, abu pagrindiniai herojai velniškai skiriasi (o kažkuo ir panašūs). Vienas tipo ramus, intelektualus, protingas, sukaupęs krūvas pinigų ir taip toliau ir panašiai. Kitas – be išsilavinimo (bet visgi protingas), energingas, sėdėjęs kalėjime, varganai gyvenantis… Aš nebūčiau aš, jei nepamatyčiau kontrasto tarp odos spalvų. Tiksliau, aš nebūčiau aš, jei to neparašyčiau – pastebi visi, bet tokius dalykus gi reiktų nutylėt. O filmas žavingas. Kuo toliau, tuo labiau mane žavėjo Driss – kuo toliau, tuo labiau atsiskleidė jo vidinių savybių turtingumas, jautrumas. Tiesiog stulbino jo veiksmai, visas elgesys. Kaip toks iš pažiūros grubus, nemandagus, gal net pavojingas vyras (grįžęs iš kalėjimo), sugebėjo rūpestingai prižiūrėti neįgalųjį… Stulbina ir tai, kaip kiekvienas jo veiksmas ar žodžiai turėjo prasmę, buvo tikslūs (turiu omeny, kad toj situacijoj, tuo laiku ir panašiai, joks kitas veiksmas ar kiti žodžiai nebūtų labiau tikę). Išties net įdomu, iki kelintos vietos šis filmas užkops Top’e. Citatos nėr – nemoku prancūziškai, o lietuviškos dėt nenoriu (visgi vertimas vienaip ar kitaip pakeičia mintį, sakinio struktūros patrauklumą ir panašiai). Buvo gerai.
Pabėgimas iš Šoušenko – Treileris – Info. Nu ką gi… Pirma vieta IMDb Top 250! Prieš žiūrėdamas tinkamai nusiteikiau ir išsigandau, kad nepradėčiau filmo žiūrėt per daug kritiškai. Tada atsipalaidavau ir leidau sau mėgautis filmu. Viskas taip ramiai, gražiai pavaizduota, dar tas Morgan Freeman (kuris man visuose filmuose atrodo tokio pat amžiaus) pasakotojo balsas taip raminančiai veikia. Žiūrėjau ir nejaučiau, kaip bėga laikas. Kol galiausiai pasiekiau filmo kulminaciją. Kažko panašaus buvo galima tikėtis, žinoma, bet viskas pateikta neerzinančiai – žiūrėjau ir tikrai mėgavaus. Aišku, filmas man truputį minčių sukėlė (na, kaip ir visi filmai, aišku). Blyn, o kaip aš elgčiausi patekęs į kalėjimą (ir plius dar nepelnytai)? Nors ir bailiai atrodantis, silpnokas fiziškai, bet vidumi labai stiprus Andy Dufresne sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir “prasimušt”. Bet ar pavyktų man? Labai tuo abejoju. Tiesa, ką Andy dar turėjo, tai intelektą. Dieve Dieve, va už tai tikrai pagarba (nu keistai skamba “pagarba už intelektą”, bet nu tikrai pagarba!) – toks sumanumas, tokia išmintis! Tai tik parodė, kad protingas žmogus visose situacijose sugebės išgyventi ir tam net nereikia muskulatūros ar ginklų. Ai, dar neigiamų minčių ir pyktį sukėlė kalėjimo prižiūrėtojas. Nu nafik, koks jis šiukšlė – net protu nesuvokiama, kaip taip galima savanaudiškais tikslais pasmerkti žmogų iki gyvos galvos pūti kalėjime, jei yra šansų jį išteisinti. Šiaip ar taip, filmas man patiko LABAI – tokį būtų galima žiūrėt ir ne vieną kartą. Citata: Nothing stops. Nothing… or you will do the hardest time there is. No more protection from the guards. I’ll pull you out of that one-bunk Hilton and cast you down with the Sodomites. You’ll think you’ve been fucked by a train! And the library? Gone… sealed off, brick-by-brick. We’ll have us a little book barbecue in the yard. They’ll see the flames for miles. We’ll dance around it like wild Injuns! You understand me? Catching my drift?… Or am I being obtuse?
Skrydis virš gegutės lizdo – Treileris – Info. Pradžioj man netrūko entuziazmo, nes visgi filmas sukasi apie psichiatrinės vidinį gyvenimą. Ne paslaptis, kad kaip tik šiame semestre turiu psichiatrijos įvadą ir penktadieniais mūsų kursas keliauja į Vasaros g. 5, kur tenka bendrauti su realiais pacientais. Kaip ir pakankama priežastis, kad filmas pasirodytų įdomus. Spirgėjau pačioj pradžioj, žavėjausi savimi, kai atpažindavau vieną ar kitą simptomą ir panašiai. Tiesa, sutrikimų dar visai nedaug težinau, tad labai nesireiškiau – geriau patylėt. Bet man pasirodė, kad visai akivaizdus buvo vieno iš pagrindinių herojaus McMurphy sutrikimas – manijos sindromas. Šis sindromas pasireiškia perdėtai pakilia nuotaika, aktyvumu, pasitikėjimu savimi, noru daug kalbėti, imtis daug darbų. Galėjau duot ranką nukirst, kad jam šis sindromas, nes prieš porą savaičių psichiatrinėj gyvai teko tokį pacientą stebėti – panašumų tikrai nemažai. Grįžtant prie filmo, vaizduotas ligoninės gyvenimas kažkaip net nesiskyrė nuo to, kaip tai vaizduojama kituose filmuose – visiškai stereotipinė aplinka. Bet tai gaaal ir ok, nieko ten labai ir neprikursi. Jack Nicholson, nieko keisto, žavėjo savo vaidyba – man jo veido mimikos visada atrodė labai tikslios, išraiškingos. Taip pat įstrigo vyresnioji seselė – labai jau griežta, grubi, valdinga ji buvo. Manau, kad su pacientais truputį švelniau reiktų elgtis. Prajuokino ir ale “apsauginių”, kurie tramdo įsisiautėjusius pacientus, vaidmuo – jie kažkokie lūzeriai, žiopliai, neprofesionaliai dirbantys. Tiesa, nesu rasistas, bet verta paminėti, kad jie visi buvo juodukai (čia tik šiaip pastebėjimas, be jokių išvadų). Siužetas, mano nuomone, kiek silpnokas. Ir jei atsiribojus nuo emocijų, išties man tas filmas neatrodo toks baisiai stiprus, kad būtų vertas 10 vietos Top’e. Iiirrr kaip jau pastebėjo kolegė Leprikonas, pabaiga tikrai netikėta. Niekaip negaliu suprasti motyvacijos, kodėl indėnas taip pasielgė. Nu bet tikrai, kurių galų??? Citata: She was fifteen years old, going on thirty-five, Doc, and she told me she was eighteen, she was very willing, I practically had to take to sewing my pants shut.
Aš esu labai negeras dėdė, nes nuo Ritos (aka Leprikonas) nusižiūrėjau mintį – peržiūrėti ir aprašyti IMDb Top 250 filmus. Kad nebūtų visiška kopija, darysiu truputį kitaip – aš neaprašinėsiu filmų paeiliui. Aprašinėsiu taip, kaip juos žiūrėsiu. Aišku, pradžiai stengsiuos apsiriboti tarkim Top 50 – toliau esančius filmus stengsiuos žiūrėti tik tada, kai būsiu pamatęs pirmojo Top 50 visus filmus (kad nebūtų labai padrikai viskas). Ai, dar aš nerašysiu jiems vertinimo, nes jau pažiūrėjus vieną filmą, nesugebu nuspręsti, kokį balą jam skirti. Tad manau, kad užteks tiesiog mano žodžių, įspūdžių, kuriuose ir atsispindi subjektyvus filmo įvertinimas. Ir dar aš stengsiuos pakopinti citatą iš filmo (jei tik rasiu ją tikslią internete), kuri man įsiminė dėl vienokių ar kitokių priežasčių – galimybė paanalizuoti mane, kodėl gi man įsiminė būtent ta citata. Kaip ten sakoma… Wish me luck :)
