Tarakonaz

GAL aš būsiu laimingas

Ne paslaptis daug kam, ypatingai mano draugams, kad na, esu materialistas. Aš pats nemanau, kad esu LABAI didelis materialistas, bet negaliu paneigti, kad finansinė gerovė, pinigai ir kitas materialinis turtas man yra svarbu…

Ir va paskutinius mėnesius mane išties neramina, kad mano materialinė ateitis bus nekokia. Na, ok, gal dabar ir neblogai gyvenu, kai ir darbą turiu, ir pas tėvus gyvenu, ir nieko netrūksta. Dabartine padėtimi esu patenkintas, tikrai (dar ne toks godus esu). Bet dėl ateities tikrai nesu tikras.

Nupiešiu: esu jau ketvirtakursis ir jau turėsiu bakalauro diplomą. Aišku, kol ieškosiu su specialybe susijusios profesijos, dar liksiu dirbti dabartiniame darbe. O čia dabar kelios dilemos…
1. Su specialybe susiję darbai nėra gerai apmokami, bet aš sutikčiau gaut kažkiek mažesnį atlyginimą vien dėl to, kad nereiktų blyn dirbt to užknisančio fizinio darbo. Bet kiek ilgai aš taikstysiuos su alga nesiekiančia 2000??? Ir jei taip visą gyvenimą (na, gal ir gausiu kada nors daugiau už 2k, bet tik dėl infliacijos), tai nu nafik. Taip ir mirsiu neįgyvendinęs savo materialinių svajonių (viena iš jų – turėt rimtai sportui paruoštą automobilį, su kuriuo dalyvaučiau varžybose). Pragyvensiu vidutinio lietuvio gyvenimą. Nenoriu aš taip, gi gyveni vieną kartą, kažką reikšmingo tikrai reikia padaryt.
2. Klausimas ar rasiu su specialybe susijusį darbą. Visi burba, kad nėra darbo niekur (nors aš asmeniškai kol kas esu visai kitokios nuomonės – nuo pat pilnamestytės pradžios man darbo nestinga – tai ten, tai šen pakliūdavau, niekada nebuvau patekęs į neviltį). Tai tada liksiu tame sušiktame darbe, kuriame intelektiniai gebėjimai bunka, o nuotaika smunka. Arba neliksiu. Ir tada neturėsiu pinigų arba nueisiu į kitą fizinį darbą.

Variantas studijuot magistrantūrą. Bet į ją dar reiks įkišt 20k litų, beje, nes į finansuojamą vietą nepapulsiu tikrai. Ir dar klausimas, ar su magistro diplomu aš kažką pasieksiu. Na tikrai nesijaučiu atsidavęs ar susižavėjęs savo studijuojama specialybe. Na, taip, man įdomu. Bet aš nemirštu dėl jos ir nekalbu apie ją spindinčiomis akimis. Tai ar toks žmogus gali tapti srities, kurios nedievina, specialistu??? Ir išvis ar ką nors toje srityje galima pasiekti? Ypač, kai psichologo specialybė reikalauja domėtis, atnaujinti žinias ir panašiai. Aš abejoju savo gebėjimais.

Tad ką aš darysiu? Kodėl aš dar nesu numatęs savo gyvenimo kelio, kaip kad pažįstami architektai, medikai, finansų ir draudimo matematikai. Jų specialybės gerai apmokamos, perspektyvios, tai bent dėl materialinės padėties jie galės būt užtikrinti, jei neapsileis.

Tokie dalykai neramino mane iki vieno vakaro. Ketvirtadienį vėlai vakare važiavau iš kaimo paskui tėvo automobilį. Žvyrkelis šalia laukų, aplink jokio apšvietimo. Ir staiga, pievoje dešinėj pusėj pamačiau bėgantį zuikį! Jis bėgo tokiu pat greičiu kaip kad mes važiavome ir jis buvo apšviestas mano tėvo automobilio šviesų. Taip gal kokį 100 metrų. Tada sustojo, pakilo/atsistojo/atsisėdo ant savo galinių letenų ir atsisuko į kelio pusę. Kol pravažiavom, taip ir tupėjo. Ir šis vaizdas sukėlė toookį džiaugsmą, tokią šypseną. Nors turbūt nuskambės debiliškai, bet kaip vaikas pradėjau juoktis, džiaugtis tuo zuikiu. Su šypsena grįžau iki pat namų. Ir mane aplankė mintis, kad nors ir nebūsiu pasiturintis, nors ir neturėsiu rimto sportui ruošto automobilio, bet gal bent būsiu laimingas. GAL turėsiu kitų dalykų, kurie mane džiugins ir dėl ko bus gera gyventi. Ir man net užtenka to “gal”, nes juk gali būt ir taip, kad neturėsiu nei pinigų, nei šeimos, nei sveikatos, nei nieko kito ir nebūsiu laimingas, nesidžiaugsiu gyvenimu. Bet GAL aš būsiu laimingas. Ir kai bus sunku finansiškai ir liūdna, kad pvz. šeimai negaliu nupirkt normalaus maisto, man tereiks prisiminti, kad aš bent turiu šeimą, bent esu gyvas ir sveikas.

Įrašo pabaiga kažkokia saldžiai banaliai durna.

7 koment. to “GAL aš būsiu laimingas”

  1. Matas- 2012 10 31, 23:15

    Sveikas, senai matytas.
    Aš kartais prisimenu, užsuku paskaityt. Drąsu taip dūšią viešajai erdvei atverti.
    Galvojau šįkart tiesiog parašyt.
    Nieko čia išskirtinio per daug ir nėr. Visas mūsų planetos progresas ir pastatytas ant to, jog žmonės nori gyventi geriau, o pati ekonomika – ant žmonių noro gyventi ne pagal savo finansines išgales (paskolos ir pan.).
    Galėčiau gal daug prirašinėt, bet iš esmės mano supratimu žmonėms koja kiša trumparegiškumas ir mėginimas visą savo aplinką į kažkokius stalčius dėliot ir visur ieškoti labai primityvių veiksmų/atoveiksmių. Tokio tipo žmonės su kalkuliatorium dalina “Bugatti” kainą iš savo atlyginimo dydžio ir po to sapnuoja gautą skaičių naktimis.
    Daug kas net neįsivaizduoja, kaip kažkoks žengtas kad ir nedidelis žingsnis gali turėti pasekmes. Dėl tų pasekmių atsiveria kažkoks naujas slenkstis (kurio neturėtum be pirmojo žingsnio), per kurį žengus ir vėl kažkas rituliojasi. Taip po 10 žingsnelio pažiūri atgal ir pats nusistebi, kaip viskas prasidėjo. Kartais net įdomu susimąstyti, ir pagalvoti, kad dabar nebūtum ten, kur esi, be kažkokio vieno įvykio, o to įvykio nebūtų be to, to be to … ir pasirodo visko pradžioje turėjom kažkokią smulkmę, pažintį, kuri pakeitė gyvenimą. Tai jeigu yra sėdinčių ir žiūrinčių į tą 10ą žingsnį ir besitikinčių, kad ant jo kažkaip užšoks ar net pačius juos kas ten nuneš, tai tikrai labai gaila.
    Čia nieko bendro neturi niekas su tavo profesija (vėl – mano supratimu). Čia viskas siejasi su tuo, kaip naudoji savo laiką. Tie maži žingsneliai į priekį – savos energijos, laiko, minčių investicijos į prasmingus save realizuoti leidžiančius dalykus. Burk, inicijuok, veik, ieškok bendraminčių. Siek visada ieškoti aplinkos, kurioje jaustumeisi pačiu kvailiausiu, o ne kurioje galėtum vartyt kažką diskusijoje dėl fucking lempučių. Tas darbas iš tavo pasakojimų visiškai ne į temą. Ir ne prie ko tas atlyginimas, atlygis už stovėjimą vietoj yra tavo prograso sąskaita. Tai čia ir yra mano išsakytas trumparegiškumas. Manau tik prioritetus pasiryžti persidėlioti reiktų, dirbk už nieką, bet ten, kur nori save išbandyti, kur kasdien jaustumeisi bežengiąs tuos mini žingsnelius į priekį.
    Ir aplamai, įrašas pradėtas apie pinigus, baigiasi apie laimę. Čia jokio ryšio. Laimę atneša įveikti iššūkiai. Bet racionalus žmogus vos tik įveikęs vieną iš jų, užsideda kitą. Tokie žmonės niekad nesijaus laimingi. Kad ir ant kiek tie iššūkiai papildytų jų sąskaitas. O planas B visada juk bus – gyvūnėlių per Natural channel senatvėj galėsim kartu pasižiūrėt.
    Žodžiu, Edgarai, iš dalies pritarčiau teorijai, jog kuo mažiau mąstai, tuo laimingesnis būni. Bet tu rašai, mano supratimu, teisinga kryptimi, tik reiktų ne tik rašyti, bet po truputį veikti. Po ŽINGSNELĮ.

  2. Tarakonaz- 2012 11 01, 00:13

    O! Paskaičius komentarą biškį dar reik viską permąstyt, apsvarstyt. Bet įvairių dėmesio vertų minčių tai čia daug. Ir nors negaliu dar 100% viskam pritart, bet pasisemti čia yra ko ir dalelę jaučiuos jau pasisėmęs, o dalelę dar ir pasisemsiu. Nors ir atrodai teisus, bet bent perkošus viską per mano pasaulio suvokimo prizmę, man atrodo, kad tavo išsakytas idėjos truputį naivokos. Ką tuo noriu pasakyt… O tai, kad viskas būtų labai gražu, jei būtų realu. Manau, kad gyvenime ne visada gali sau leisti burt, veikt, kurt, inicijuot ir t. t. už nulinį ar niekinį atlygį. Realiame gyvenime kartais reiks ką nors paaukot (laisvę savo mintims ir veiksmams pvz) vardan to, kad galėtum pragyvent ir ne visada bus taip lengva atsipūtus, negalvojant apie finansinę naudą, dirbt. Nu ta prasme, savęs paieškose galima užtrukti labai ilgai – to laiko nesuplanuosi, nebent tiksliai žinai, kur save gali atrast. O pastogės, maisto tau reikės bet kokiu atveju.

    Taip, dabartinis mano darbas yra visiškai ne į temą, bet kol studijuoju, jis man yra parankus, nes galiu ir finansiškai tapt mažiau priklausomas nuo tėvų, ir tuo pačiu su studijomis geriau suderinu. Kad ir kaip tai tau skamba, bet aš jaučiu, kad man labiausiai tobulėti kol kas padės išsikraustymas iš tėvų namų. Ir jei rimtai, tas darbas nėra toks nieko neduodantis. Aš randu ko pasisemti ir iš jo. Nors tai veikiausiai kitokio pobūdžio informacija, bet tai, ką aš išmokau, man bus naudinga. Tai, ką pamačiau ir su kokiais žmonėmis ten susipažinau, man padės pažint kitus žmones. Tai vistiek yra pažinimas, patirties kaupimas, kad ir koks neperspektyvus ir, tavo žodžiais tariant, progresą stabdantis tas darbas yra.

    “įrašas pradėtas apie pinigus, baigiasi apie laimę” – va, va čia yra visa įrašo esmė ir pagrindinė mintis. Tuoj paaiškinsiu. Aš visą laiką pinigus siejau su laime. Tai nereiškia, kad ryšys tarp šių dalykų labai stiprus, ne. Bet visada maniau, kad turint pinigų, laimę pasigauti kur kas lengviau, nes išties nemažai laimės prisideda per turimus daiktus, per atsiveriančias galimybės. Nu tarkim man laimę teiktų keliavimas, o be pinigų juk tai neįmanoma. Ir aš žinojau tuos visiems kartojamus žodžius “ne piniguose laimė”, bet nieko negalėjau padaryt, nes man laimės nemažai teikia dalykai, kuriuos įsigijau už pinigus (automobilis, pvz). Aišku, krūva laimės pasisemta iš santykių su žmonėmis ir panašiai. O va įrašo gale ir atsiskleidžia tas mano galutinis supratimas, didesnis atsirišimas nuo pinigų. Pajutau laimę be pinigų. Na taip taip, galėčiau vaidint labai dvasingą, kilnų, nepaviršutinišką ir sakyt, kad visada tai žinojau, bet aš nematau tikslo meluot ir nebijau pripažinti, kad tokius dalykus PILNAI suprantu tik dabar. Tam ir gyvenu, kad tobulėčiau.

  3. Matas- 2012 11 01, 17:24

    Viršų ima neformalai ir svajotojai, o realistai, mano supratimu, nemažai kur nukenčia. Galima užsibrėžti kažkokią nerealistinę nesąmonę ir apsiverkti jos nepasiekus, tačiau bus padaryta 10x daugiau tos nesąmonės siekiant, negu iš karto nusistačius, jog tas nėra realu. Taip, už nulinį atlygį burt/veikt negali visada. Bet jeigu ir kada galėsi, tai nebent dabar. Vėliau galimybių mažės. Tas pats apie ieškojimą. Tas darbo pliusų aprašymas galėtų matyti būti bet kam pritaikytas, kad ir darbui kebabų kioske. Bet reiktų su savim padiskutuoti konkrečiau. Ką ir ką beveiktume, tas leidžia mums įgyti patirties/judėti į priekį ir t.t., tačiau kažkur tas daroma gal n kartų sparčiau.
    Aš šventai tikiu, jog visi su savo nuomone, nieko nereikia įtikinėti ir net nėra jokio to “teisingiausio” kelio/požiūrio ir pan. Tiesiog būtų smagu, jeigu galėsi paskolinti Lotus7, kurį ketinai “surinkinėti būdamas 25 ar 30 m.” O dabar pradedi čia viešai pasakoti, jog to padaryti negalėsi, pasakoji, jog mums pakaks kažkokio kiškio? Tai šneku grynai vedamas asmeninių tikslų.
    O tiesiog pastaruosiuose įrašuose pasimatė stabdžiai/rėmai, kurie neišvengiami, tačiau vieni jų prisidaro daugiau, kiti mažiau. Baisu yra užsiknisti kasdienybėje. Ir pirmieji to požymiai yra keywordai “maistas, pastogė” ir pan. Strategiškai mąstantiems tokie dalykai ateina kaip jų veiksmų pasekmės, kažko siekiant rimtesnio, o ne patys tie minėti dalykai tampa tikslais. Susidėliok savo išlaidas, paklausk, kas yra būtina, o kas gali palaukti. Ar tu dabar kažką ketini įsigyti, kas kainuoja 80% tavo pajamų, ar geriau palauksi, kai tai sudarys 20%. Kodėl tu nori iš kraustytis iš tėvų? Čia viduje gal tiesiog paauglystė apie savarankiškumą ir pan. šneka? Bet ar tai racionalu? Gal galima tas išlaidas pasistumdyti, pasakyti globėjams, jog sorry, gyvanau pas jus 20 m. bet dar kelis pagyvensiu, gal būtų galimybių čia tokias mano primityviausias išlaidas kaip bendrom jėgom padengti, bet aš tuos kelis metus galėsiu paburti/paveikti, daryti tą, kas man būtų geriausia ir padėtų stiprėti mano savybėms? Tas atsipirks, galiausiai viską grąžinsiu keturgubai. Pas kiekvieną šitoj vietoj yra konkreti situacija, aš kalbu bendru požiūriu, tad tik nevardink sekančiame komentare priežasčių, kodėl tau to neįmanoma padaryti, tiesiog pagalvok, kaip tą sau bent gabaliuku prisitaikyti. t.y. atlaisvinti rankas, mintis nerti į priekį ir kuo mažiau rūpintis kasdieniais reikalais. Nes viršų ima neformalai ir svajotojai.

  4. Tarakonaz- 2012 11 01, 18:26

    Drąsūs kai kurie tavo teiginiai mano akimis žvelgiant. Ne visada turbūt įmanoma tapti neformalu ar svajotoju, jei neturi tam polėkio. Nors džiugu, kad turi tvirtą požiūrį į gyvenimą, bet ar galima taip universaliai jį pritaikyti prie bet kurio žmogaus charakterio ir kitų savybių? Tiesiog mūsų nuomonės truputį išsiskiria šiuo klausimu, manau. Aš nesakau, kad viskas tavo žodžiuose yra netiesa. Tiesos daug, išties daug ir ji priverčia viską kažkiek permąstyt iš naujo.

    Tik nesupratau, kokie gi tie tavo asmeniniai tikslai, kurie tave privedė iki komentavimo? Kodėl toks įspūdis, kad mane nori “atverst” į tokį požiūrį į gyvenimą? Ar tiesiog ne taip supratau tavo išsireiškimą “tai šneku grynai vedamas asmeninių tikslų”?

    Ir daug klausimų užduodi, į kuriuos aš pasirinksiu neatsakyt. Visa tai verta rimto apmąstymo. O kadangi pats supranti, kaip iš bet kurios pažinties, nutikimo ar dar kažko gali išaugt daug svarbesnis ir didesnis savo mastu dalykas, tai galima sakyti, kad bet kuris sprendimas vienaip ar kitaip gali turėt įtakos ateičiai. Tad išeina, kad bet kuris sprendimas (gyvent ar negyvent su tėvais) yra teisingas.

    Ir taip, išties aš dabar labiau realistas, nei kad buvau, kai svajojau apie Lotus 7 konstravimą. Bet svajojimas ir naivumas vistiek skirtingi dalykai, mano nuomone. O gyvenimas apsėstam ir apžavėtam gražių (ir naivių) svajonių irgi turbūt ne man. Būtų įdomu išgirst ir apie tave, kaip tau sekasi su tokiu požiūriu į gyvenimą, kas vyksta aplink tave, nors ir nesi linkęs atviraut (kaip supratau iš tavo nusistebėjimo, kad aš atviras).

  5. Saulius- 2012 11 12, 22:08

    “Tad ką aš darysiu? Kodėl aš dar nesu numatęs savo gyvenimo kelio, kaip kad pažįstami architektai, medikai, finansų ir draudimo matematikai. Jų specialybės gerai apmokamos, perspektyvios, tai bent dėl materialinės padėties jie galės būt užtikrinti, jei neapsileis.”

    Kaimyno žolė visada gražiau atrodo ^^. Ne specialybė, o žmogus yra vertas/nevertas solidaus atlyginimo. Jeigu esi savo srities ekspertas, tai gali būti užtikrintas dėl savo finansinės gerovės, nesvarbu ar esi pabaigęs psichologiją, mediciną, ar išvis nebaigęs aukštojo mokslo.

  6. Tarakonaz- 2012 11 12, 22:16

    Žinoma, tu teisus. O bet tačiau, manai, kad taip lengva tapti savo srities specialistu, ekspertu??? Aš taip nemanau. Ir nematau savęs kaip eksperto psichologijos srityje. Gal su laiku atrasiu kitą sritį, kas ten žino.

  7. Saulius- 2012 11 13, 14:02

    Aš tik noriu pabrėžti, kad tavo draugams medikams, architektams ar finansų ir draudimo matematikams taip pat galioja ta pati taisyklė, ir jie toli gražu nėra užtikrinti dėl savo finansinės gerovės VIEN DĖL TO, kad studijuoja “perspektyvesnę” specialybę. :)

Rašyti komentarą