2013 12 22 22:42
Kostiumčikai
Aš neseniai pagalvojau, kad tikrai norėčiau užsidėt kostiumą ir “prasinešt” pro miestą. Nieko ypatingo nedaryt, tik kvailai pašokinėt, pasimaivyt, dar kokį pokštą padaryt, tuo pačiu pralinksminant ir aplinkinius. Esmė tai ne pokštų kretime ar pasilinksminime. Esmė – būtent neatpažįstamumas. Pati buvimo viešoj vietoj neatskleidžiant veido idėja žavinga. Namuose visi galim pabūt savimi (nors gyvenant pirmame aukšte vis tiek reikia pagalvot apie veiksmus). Bet viešoj vietoj… Prieš visus rimtus, sukaustytus veidus sunkiau būti ir nuoširdžiam. Visa atmosfera nuteikia būt santūriam. Ir nepavyksta pasipriešinti.
O bet tačiau, kiek to nuoširdumo yra ir tarp savo pažįstamų rato? Nekalbant apie gerus draugus. Nu chujnia, visada tie patys pasišypsojimai, panašios temos. Su vienu pažįstamu tik keliomis temomis gali pagalbėt, su kitu kitomis. Ir viskas apsiriboja tomis keliomis temomis. Kai per jas pavyksta persilaužt, gal tada jau pradedi pažįstamą vadinti draugu. Na, tiksliau, tai tik vienas iš kelių žingsnių į “paaukštinimą pareigose”.
Nu ir ko aš noriu? Nu gi nenoriu, kad visi iškart taptų draugais ar dar kažko ypatingo. Aš noriu, kad man pačiam neberūpėtų aplinkiniai nepažįstami ir kad jiems nerūpėtų aplinkinis nepažįstamasis aš. Ir neateis niekas, nepadarys kad BAM taip ir bus. Čia man pačiam turbūt ir reikia kažką pa(si)keist. O kaip? Nu ir lieku tame užsuktame rate, kuriame nei aš bandau keistis, nei kitų prašau ko nors. Arba aš tiesiog noriu savo bloge apie ką nors man svarbaus parašyt ir tiek. Jokių permainų gal ir nereikia.
