Tarakonaz

Penki metai minčių ir vilčių

Sakoma, kad gerai galvoti apie savo ateitį, apie planus. Apskritai yra gerai galvoti apie save – reiktų visiems altruistams pamiršti bent trumpam kitus ir pagalvoti apie save. O egoistams (kaip aš) reiktų ir toliau apie save galvoti. Gerai numatyti ir nusistatyti tam tikrus tikslus, kuriuos norėčiau pasiekt. Lygiai kaip Jonukas turėtų numatyti, kad po penkerių metus ves širdies draugę Marytę, taip aš turėčiau numatyt, kad po penkerių metų veiksiu kažką svarbesnio/geresnio/labiau vertinamo (čia kone būtina) nei veikiu dabar. Penki metai yra tas laiko tarpas per kurį reikia tobulėt. Nusistant tikslą tuo pačiu nusimatai kelią kuriuo eisi iki to geidžiamo tikslo. Ir per tą kelią tobulėji. Jis gali būt įvairus – galima juk eiti skirtingais keliais. Svarbiausia tikslas. Va šita melodija skamba nuo mokyklos laikų. Bent jau man. Lygiai kaip V. K. apibūdintas aukštojo mokslo virusas, taip ir šita idėja ganėtinai plačiai pasklidus ir giliai įsišaknijus. Penki metai.

Kaip tik neužilgo bus klasės susitikimas – 5 metai po mokyklos baigimo. Aną kartą sėdint suole liepė parašyt kaip save įsivaizduoju po penkių metų ar kaip norėčiau įsivaizduoti. O gal liepė parašyt palinkėjimą sau. Aš jau tiksliai ir neprisimenu. Ten bus apstu visokių “noriu jau turėt šeimą”, “noriu turėt sužadėtinį”, “noriu būt gavęs bakalauro laipsnį ir dirbt darbą pagal profesiją”, “noriu būt laimingas”. Pas mane irgi bus panašių dalykų. Atrodo, kad tada kažkaip nesusimąstydavau. Tiksliau, mąstydavau siauriau, nematydamas kitų kelių, o tik tą vieną. Ir tuo aukštosios mokyklos keliu ėjau. Ir tai ganėtinai saugus kelias, nes dar 4 metams BEVEIK nereikia stipriai galvot ir priimti ateičiai reikšmingesnių sprendimų. Ok, pritariu, kad įtakos turi aktyvumas studijų metu, kišimasis į įvairias veiklas – tokie dalykai padėtų siejant ateitį būtent su studijuojama profesija. Bet čia tera tolesnis ėjimas tuo pačiu keliu. Ir tiesa, šis ateinantis klasės susitikimas kaip ir virsta nauju slenksčiu penkmečio planams. Laikas pradėt nusimatyt kelią ateinantiems penkiems metams? Vėl rinktis saugiausią kelią?

Ok, aš šiaip nesakau, kad tie žmonės, kurie nusimatę penkis metus, dešimt metų į priekį… px! kad ir visą gyvenimą iki mirties… kad tie žmonės prastesni. Ne! Jie, mano akimis, kaip tik šaunuoliai. Tiesiog aš kažkaip pradedu galvot, kad tai ne man. Būčiau patenkintas, jei man taip pavyktų, jei man tas patiktų. O dabar nei pavyksta, nei labai patinka. Todėl reikia galvot kitaip, reikia lipt iš to kelio kuriuo visi eina.

Visi šitie keliai man asmeniškai glaudžiai siejasi su pripažinimu. Pačiam, o ir prieš kitus, malonu, kai tavo kelias visuomenės vertinamas pagarbiai. Nu va daktaro, architekto, verslininko, ekonomisto, teisininko – visų kelias visuomenėje atrodo garbingas. Mūsų žmonijos, kaip labiausiai protiškai išsivysčiusios rūšies, vertybė – protas. Gebėjimas naudotis protu kuriant, tobulinant ir dar bala žino ką darant, gerbiamas. Ir pačiam žmogui rūpi kaip jis atrodo visuomenės akyse. Man – irgi. Nu šiaip aplinkinių nuomonė man nėra svarbi, aš ne visada ja remiuos, bet kai kalba pasisuka apie tokius rimtus dalykus, man pasidaro svarbu. Kalbant apie profesiją, apie veiklą, apie ateitį, man pasidaro svarbu kaip tai atrodo visuomenės akyse. Aš tikrai noriu būt gerbiamas. Noriu, kad mane matytų kaip žmogų, kuris kažką pasiekė, kuris vertas pagarbos. Nu bent kažkokios.

Ofise tupintys prie popierių robotukai, pildantys blankūs, kalbantys telefonu nuolatos ir vaidinantys užimtus – jie atrodo labiau gerbiami nei tam tikrą fizinį įgūdį naudojantys darbininkai. Dirbi fizinį darbą – esi žemiau nei dirbantys protinį. Amatai jau praeitis. Va būtent šitie dalykai mane grūzina.

Mane grūzina penkmečio plano neturėjimas, mane grūzina, kad aš dirbu fizinį darbą, o ne protinį. Mane šie dalykai grūzina ne dėl to, kad aš pats jaučiuos blogai. Mane grūzina todėl, kad aš nejaučiu pripažinimo iš visuomenės. Sakysit, kam rūpi ta visuomenė? Man rūpi. Ir kartais to pripažinimo stoka jaučiama ir iš draugų. O tai juk svarbu. Aš asmeniškai jaučiuos nuostabiai ir be penkmečio plano. Manęs negąsdina, kad aš nieko nenusimatau, kad neva neturiu ko konkretaus siekti. Man malonu dirbti ir fizinį darbą. Nu kaip man malonu vairuot, jūs neįsivaizduojat! Bet juk nevežiosiu picų visą gyvenimą, right? Nežinau. Jei neatsibos ir toliau teiks malonumą – gal ir vežiosiu. Jei atsibos ir norėsiu kažko kito, gal tada vežiosiu storus ponus verslininkus, o ne picas.

Man trūksta tiek nedaug, kad man neberūpėtų aplinkinių nuomonė šiais klausimais… Dar biškutis ir man bus nebesvarbu kaip atrodau visuomenės akyse. Dar biškutis ir galėsiu daryt ką noriu. Man patinka nenuspėjamumas. Aš nesu labai spontaniškas žmogus, nesu tas, kuris keliauja po pasaulį neva “nežinodamas, kur nubus rytoj”. Aš ramus ir sėslus – pripažįstu. Mano nenuspėjamumas tiesiog tam tikrose ribose. Aš va dirbau su pramonine šaldymo įranga. Atsibodo, pavargau – išėjau. Dabar vežioju picas ir kai nusibos, eisiu kitur, veiksiu ką nors kito. Va tokio nenuspėjamumo noriu. Nenoriu nusimatyt, kad “nu va, po penkių metai jau REIKTŲ turėt žmoną, šeimą – gi nebūsiu amžinai jaunas, po to niekas į mane nežiūrės”. O man nerūpi. Gal vesiu po metų, gal po penkių, gal po dvidešimt, o gal ir niekada. Nenuspėjamumas yra laisvė. Ir aš kol kas savo laisvę matau vairuodamas. Visai galvoju apie D vairavimo kategorijos (autobuso) išsilaikymą. Arba dar ir C (fūūūros). Ot ne px, gi smagu, gi įdomu. Nauji įgūdžiai, naujos žinios, naujos kvalifikacijos, o svarbiausia – NAUJI MALONUMAI.

4 koment. to “Penki metai minčių ir vilčių”

  1. antakisaukstyn- 2014 02 22, 22:54

    Penkmečio planas, tamsta, – sovietmečio rudimentas. Bet mes nebuvome įgalūs nuo jo pasislėpti: po keturių metų darželyje – penktieji pradinėje, po keturių metų pradinėje – penktieji pagrindinėje, po keturių metų pagrindinėje – penktieji gimnazijoje, po keturių metų gimnazijoje – penktieji universitete, po keturių metų universitete – penktieji…. Taip skaičiuojant, visą sąlyginai trumpą gyvenimą kol kas gyvename penkmečio planais. Bet daugtaškis po universiteto nėra teisingas. Magistrantūra du metai, praktikanto darbas – metai, pusmetis ? Darbo profilį rekomenduojama keisti kas 7. Baisu, bet susidūrėme su riba, kai penkmečio planas baigiasi… einu pas tave i kambarį

  2. Tarakonaz- 2014 02 22, 23:16

    Kad ir kokiu skaičiuku pakeisi sovietinį penketą, tai vis tiek gi bus skaičiukas. Esmė ta pati. Skaičiukas įspraudžia į rėmą, į kažkokį laiko tarpą, į limitą. Ar tai bus 7, ar 4, ar dar kažkiek. 5 kaip simbolis, o ne kaip skaičius. Ir vis tiek viskas bus ribojama kokio nors skaičiaus, viskas bus kišama į laiko ar amžiaus intervalus. Amžius kai reiktų susituokt, kai reiktų “gaut” vaiką, kai reiktų jau būt užgyvenus savo namus ar dar kažką. Visuomenės tarsi siūlomas optimalus modelis, kuriuo vadovaujantis neva pasieksi geriausių rezultatų ir “būsi laimingiausias”, pelnysi “pavyzdinio gyvenimo” apdovanojimą.

  3. antakisaukstyn- 2014 02 22, 23:47

    Lygiagrečiai matome, kad daug žmonių, pelniusių “pavyzdinio gyvenimo” apdovanojimą pagal visus kriterijus, toli gražu negyvena pavyzdinio gyvenimo. Nes galiausiai viskas visvien atsiremia į liežuvį ir smegenis

  4. P.- 2014 02 23, 13:04

    Kai apkalbinėju tave už akių, vis sakau „man patinka Edgaro nuoseklumas“, mėgsti vairuot, tai vežioji picas ir nebijai pasidėt kambary ratlankių vietoj ko nors nereikalingo. Aš tik galvojau, kad gal sunkus tas darbas, nes reikia naktim ir panašiai, tai dėl to lyg netobulas ir skatinantis ieškoti mažiau varginančios alternatyvos. Bet jei nelabai, tai. Actually, čia kalbat apie pavyzdinį gyvenimą, tai aš tave ir turiu omeny kaip vieną iš gerųjų (ir vis dėlto nebanalių) pavyzdžių, vėlgi dėl to nuoseklumo. Be to, man atrodo, kad estetinis skonis kažkaip pritaikomas ir gyvenimo organizavime, ir, sakyčiau, gyvenimo skoningumas, savo polinkių išgryninimas ir nepasidavimas ideologinėms klišėms (ar kaip čia pavadint) ir yra pagrindinė vertybė.

Rašyti komentarą