Tarakonaz

Man sako “enter title here”

Man kartais labai patinka su nepažįstamaisiais persimest keliais žodeliais. Ar tai būtų kaimynas lifte, ar klientas sulaukęs atvežtos picos, ar šiaip random kažkas kažkur. “Gražus pas Jus katinas” sakau aš. “Aha, importinis”. Ir kažkaip praskaidrina kuriam laikui nuotaiką. Noriu tikėt, kad ir kitam žmogui biškį viskas į teigiamą pusę pasisuka. Nu gal bent šypteli sulaukęs komplimento dėl prižiūrėtos ir apkirptos katės panašios į pudelį. O lifte šnektelėjus, dažnai žemiau išlipdamas bendrakeleivis palinki geros dienos. Sulaukęs nuotaikos pataisymo, gal ir pats labiau linkęs pataisyt ją nepažįstamajam su barzda ir pajuodusiom nuo darbo akimis. Ir smagiausia, kad kartais visai ne aš būnu tas, kuris pradeda tą iš skeptiško žvilgsnio žiūrint bereikšmį ir nereikalingą pokalbiuką. Tada man dar labiau nuotaika pasitaiso. Ir aš nenoriu dabar pradėt varyt daugmaž “bandykim visiems pakelt nuotaiką vykdydami kokiatais misiją”. Čia, kaip visada, tik šiaip minčių lavina. Nežinau, kodėl visada jaučiu pareigą tai pabrėžt, nes nuolatiniai skaitytojai ir taip supranta mano rašymo motyvus ir stilių. Čiuju.

Mačiau Paulių prie Aušros vartų. Pasirodė, kad jis taip pat nudžiugo mane pamatęs kaip ir aš. Kažkokį gerą jausmą sukelia draugo ar pažįstamo netikėtas pamatymas. Ir važiuoji sau po to mašinoj, vos ne konkrečiai įvardinęs faktą “va, aš jį pamačiau” šypsais. Ir neaišku, ar džiaugies tuo, kad pažįsti tą žmogų, ar tuo, kad jį pamatei. Laužau galvą kaip čia tai paaiškint, bet nesugalvoju. Reiktų gal kokia psichologija pasidomėt. Visada norėjau. See, what I did there? Pakankamai dažnai sudalyvauju trijų klausimų pokalbyje “ką studijavai?”, “kodėl nedirbi pagal specialybę?” ir “tai kodėl studijavai?”. Atrodo, kad studijuot dėl įdomumo nėra protingas pasirinkimas.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenant labai keičiasi draugai. Ir net koncepciją sugalvojau, kaip galima tai atvaizduot. Mano gyvenimas tarsi x ašis plokštumoje. Visada varau tiesiu taikymu nuliuku nekišdamas nosies į y ašį. Bet va draugai, jie nors ir juda x ašies atžvilgiu (nes x ašis – mano amžius), bet labiau keičiami y ašyje. Jie kaip parabolės priartėja, varo lygiagreičiai arti arba toli ir gali nutolt. Ir kuo y arčiau nulio, tuo artimiau bendraujam. Get it? Tarkim paimsiu vieną vaikystės draugą kaip pavyzdį. Startavau kai jo y buvo koks vienetukas, taip varėm tarp 0 ir 1 iki kokių 9 metų, o po to jo y padėjo didėt ir tai reiškia, kad mes kaip draugai tolom vienas nuo kito. Bet tarkim susipažinus su kokiu kitu žmogumi, jis atsiranda toje plokštumoje ir lygiai taip pat (nu tik kitos formos parabolė) susidaro mano ir jo santykio kreivė. Visai prikolas būtų pabandyt nubrėžt mano draugų grafiką. Gerai pagalvojus, gal net būtų įmanoma kiekvienam draugui parašyt po funkciją pagal jų parabolę. Daug parašiau, nes man labai atrodo, kad labai gražu ir įdomu būtų nusibraižyt tokį dalyką. Bet šiaip esmė tai slypi klausime “o kodėl taip keičiasi?”. Kodėl tarkim vaikystėj labai bendravau su vienu žmogumi, o dabar su juo net nerandu kalbos. Bet chuj čia kas slypi. Labai gi čia viskas aišku ir net nelabai įdomu. Rašau bile rašyt gal, ką? Ar čia man vienam atrodo common sense, kad tokie draugų pokyčiai susidaro dėl skirtingo brandos greičio, dėl vėliau išsiskiriančių vertybių ir kitų panašių dalykų. Visų gyvenimą galima suskirstyt į gyvenimo etapus. Manau, kad kai dviejų žmonių gyvenimo etapai, branda, vertybės, dar kažkas sutampa, tada didelė tikimybė, kad jie galėtų būt geri draugai. Bet tuo pačiu manau, kad tikri draugai lieka tikrais draugais nepaisant visų pokyčių visose srityse ir tai netampa kliūtimi ar priežastimi nebebūt.

Čia tiek blevyzgos paskutinėj pastraipoj, bet nieko netrinsiu. Čia kone “live” minčių srautas. Netaisytas ir nekoreguotas. O būtent tai irgi labai įdomu. Čiuju.

6 koment. to “Man sako “enter title here””

  1. P.- 2014 11 25, 19:59

    Jep, ir aš šypsausi kurį laiką, kai pamatau tave pravažiuojantį, net kvaila truputį, nes nei čia būta ko šypsotis, nei ką. Bet šiaip matyt dėl to, kad atpažįsti, ir ne priešą, tai smegenys nudžiunga, pagamina endorfino ten kokio.

  2. P.- 2014 11 25, 20:02

    Santykių kreivės galėtų būt visai įdomus vizualinis objektas. Reiktu tokias dideles nubrėžt, per visą sieną, ir žiūrėt kaip susipins ir persiklos. Labai istorinis darbas, bet rimtai pasiryžus, gal būtų įmanoma.

  3. Rit- 2014 11 28, 11:49

    Dėl tų trumpų pokalbių visur – čia gi tradicinis angliškas small talk, kuris iš pradžių atvažiavus visus labai nustebina :D Ju. keikėsi kai tik atvažiavo, kad kas čia su visais darosi: visi kalbasi, visur, lifte, laukdami eilėje parduotuvėje, autobuso stotelėje etc.
    A man jis patinka. Išties, praskaidrina dieną, arba sutrumpina laukimą, persimetus žodžiu kitu. Ir kažkaip mažiau gal susvetimėjęs jautiesi, kai visi kalbasi tarpusavyje.
    O dėl studijavimo savo malonumui – haters gonna hate. Patikėk manim, pradžioj jaučiausi kaip visiška daunė Londone, nes mano atveju būna kiek kitokia klausimų seka:
    (reikia paminėt, kad čia visi kažkodėl manęs vis dar prašo ID perkant alkoholį)
    “So, what are you planning on doing in the future? Studying?”
    “Actually I’ve already graduated from university”
    “Really??? HOW OLD ARE YOU?

    “What did you study?”
    “Em… Lithuanian language”

    O tada pasirinktinai reakcijos:
    “… sorry, what?” (dažniausia)
    “why?”
    “what is that?”
    “do you regret it?”
    “can you do anything with it in GB?”
    etc.

    ale žmogus gyveni ir džiaugiesi :D

  4. P.- 2014 12 13, 22:53

    nobody wins, nobody looses

  5. antakisaukstyn- 2014 12 29, 22:54

    rimtai pabandyk grafiką. įdomiai nuskambėjo mintis. skaitant net ir saviškio kontūrai pradėjo ryškėti. dar būtų įdomu palyginti grafiką su draugo grafiku ir įsižeisti :))

  6. m- 2015 02 01, 16:27

    Aš visai dažnai pagalvoju apie žmones su kuriais bendravau dar kai žaisdavom aukščiau žemės ir pan, bet paskui nustojau bendraut paauglystės vakarėlių laikais, nes nesutapo interesai ar požiūris ar dar kažkas. Būna, paskaitau tų žmonių blogus, fb postus ir pagalvoju,kad va,koks įdomus žmogus užaugo, kaip visai smagu susitikt būtų, bet kažkaip net nėra kaip kalbos pradėt ir tada dar daugiau laiko praeina ir vis labiau nėra kaip pradėt bendraut.
    Small talk yra gerai, nors kartais tai užknisa mane truputį, bet tik kai ir taip jau esu blogos nuotaikos arba kai dešimtas žmogus per pusvalandį tą patį apie šunį pasako ir akivaizdžiai jaučiasi toks net smug nes galvoja,kad yra pirmas ir labai originalus taip pasakęs.

Rašyti komentarą