Tarakonaz

L’actualite

Vyresni  žmonės arogantišku teisumu tikina mane, kad “pamatysi, susirasi dar”. Ir tipo “reikia, negali būt be nieko visada”. Ir man iš to vaikiško užsispyrimo net specialiai norisi likti vienam, kad va parodyčiau, kad įmanoma ir vienam būt, ir nieko iš tikro nereikia. Kartais užknisa tas kišimas į visuomenės normas. Ir kai norisi daryt kitaip, tai dar ir blogai dėl to jauties. Neva eidamas prieš sistemą sukeli kažkokių nepatogumų, atkreipi per daug dėmesio į save ir išsišoki. Nesu aš kažkoks žygiuotojas prieš tą sistemą. Aš gal net visai pakeliui plaukiu. Sėdžiu savo komforto zonos burbule ir nematau tame kažkokios bėdos, nes gal tiesiog toks mano būdas. Bet va kartais vis tiek pajaučiu diskomfortą pagalvojęs kitaip nei man atrodo, kad visuomenė linkus galvot. Bet čia dar reikia prisiminti, kad sąvoka “visuomenės norma” tai tik mano paties susiformuota ir minimaliai (o gal ir daugiau) gali skirtis nuo realių visuomenės normų. Vienžo, čia jau kvepia pilstymu biškį, užtenka.

Kažkadaise buvo eilinis susitikimas “alaus namuose”. Stebėtina, kad buvo keista ir nejauku – dažniausiai būna labai gerai, smagu ir faina. Patiko parūkymo pertraukėlė – geriausia dalis iš viso vakaro nepaisant to, kad nerūkiau.

Jau vidumi jaučiu kaip neužilgo persikraustysiu į naują savo butą. Parketlentės iki galo bus sudėtos per šeštadienį. Liks plytelės vonioj (grindys + sienos), plintusai, vidinės durys ir vonios bei virtuvės baldai su įranga. Šiandien galvojau kaip bus faina kepti keksą. Išsitrauksiu, susipjaustysiu ir pats sau vienas valgysiu gurkšnodamas arbatą. Visi labai nori į įkurtuves, o aš tas žmogus, kuris net savo gimtadienių nešvenčia. Dėl mažo buto ir skirtingų draugų ratų, turėtų būti kokios 5 įkurtuvės? Nu nafik.

Po gero mėnesio “atostogų” (dirbau bute, taksavau labai labai nedaug), jau vis daugiau laiko randu taksavimui. Kaip gera. Malonumas. Dar kol šilti orai, dar smagiau. Ypač naktimis. Esu gal kelis kartus sakęs, kad ilgai taksi nedirbsiu, bet palieku vietos galimybei, kad gal ir dirbsiu ilgiau. Kol atitiks norus ir lūkesčius, kol viskas tenkins. Vis bandau save įtikinti, kad nu tikrai nereikia kažkokios prestižinės profesijos norint jaustis laimingu. Nors tas įtikinimas puikiai pavyksta, bet dar kartais pajaučiu kažinkažkokį nepilnavertiškumą naujoms pažintims pasakodamas apie savo profesiją.

Biškį jaučiuos pavargęs nuo kai kurių žmonių. Biškį sugebėjau pasakyt “ne” varginantiems žmonėms. Biškį palengvėjo. Biškį jaučiuos geriau suvokdamas, kad sugebu užkirsti kelią žmonių lipimui man ant galvos. Biškį gal liko įsiskaudinusių, bet tuo pačiu suvokiu, kad ne mano galioms ir ne mano pareiga visur skleisti teigiamas emocijas. Biškį gal čia tų žmonių asmeninė problema, kad įsiskaudina ir atsisako suprasti. Biškį gal ir gyvulys.

4 koment. to “L’actualite”

  1. P.- 2015 09 26, 23:31

    Architekto profesija jau lyg turėtų patekt prie tų labiau prestižinių, jo? Bet va, kai sakau kam nors nepažįstamam, kad esu architektas, tai visada jaučiu kažkokią svarbą pridurti, kad nelabai patinka, kad galvoju ateity daryt kitką, žodžiu, kad manęs su dabartiniu darbu netapatintų. Bet šiaip gi joks titulas nėra pakankamai garbingas, kad visiškai reprezentuotų asmenybę. Kuo bepasivadinsi, visada kirbės jausmas, kad esi daug įmantresnis ir įdomesnis, negu tas pavadinimas gali nusakyti. Kiekvienas pats save mato kaip pagrindinį veikėją, bet prisistatydamas nepažįstamam žmogui, staiga būna priverstas redukuoti save į antraplanį – tokį, kokį jį mato tas nepažįstamas žmogus, kuris, aišku, pats sau yra pagrindinis ir daugiasluoksnis.

    Man rodos, jeigu yra kas nors, ką mėgsti daryt, ir už tai gerai moka, tai pfff, easy life. Prestižo poreikį tada gal galima spręst kokiom nors kitom priemonėm, reik pagalvot, kas sukeltų tą pojūtį, arba tiesiog nepasiduot tai visuomenės primetamai iliuzijai, įsisąmoninti, kad kito žmogaus ribotumas su tavim mažai teturi ką bendro. Vienas kelias vakarietiškas, troškimų tenkinimo, kitas – labiau budistinis, troškimų išgyvendinimo. Galima i teip, i teip.

    Aišku, čia irgi prirašiau, lyg ką nors pats žinočiau, kaip tie arogantiški teisuoliai iš pirmos pastraipos, bet nu ką. Nelabai kas čia daugiau komentuoja, tai kam nors reik imtis ;D

  2. Tarakonaz- 2015 09 30, 21:38

    Matai, reprezentuojančio titulo ir nerasi. Čia gal ne tame reprezentatyvume esmė. Čia man tiesiog nelabai patinka titulo kartu nešami neigiami stereotipai. Kurie vis tiek daugiau ar mažiau valdo ir ateina į galvą išgirdus raktinį žodį.

    O už vis labiausiai mane užknisa, kad aš šitos temos nesugebu padėt į šalį ir kas antrame (jei ne kiekviename) įraše kas nors apie tai būna. Įraše dar pofik, bet mano pačio galvoje neišnyksta.

  3. Chaoko- 2015 10 03, 11:17

    Kol neišgyvensi, tol ir neišnyks :) opias problemas tenka išgyvent. Aš, pvz, niekad nebūčiau pagalvojus, kad 2015 antroj pusėj apturėsiu identiteto krizę, t.y. kas esu, kur esu, lietuvė, nelietuvė, kur namai ir etc. Atrodė, nebūdinga tokie dalykai, ale buvo. Išmąsčiau pusę metų ir lyg ir nustojo. Radau sau atsakymus.
    O su tais titulais… Daryk savo darbą gerai ir visi tave mylės. Jau geriau būt darbą mėgstančiu taksistu, nei 8-17h nekenčiusavodarbobetdirbudėltitulo planktono. Aš padavėjavimą savaime mėgstu, patinka toks tiesioginis bendravimas su žmonėm, tik ne tam restorane, kuriam dirbu, nes ten tiesiog per daug streso. Bet pasakyt, kad, va, padavėja, man Londone pasidarė ramu ir ne problema. Ironiška, kad čia padavėjavimas yra jau tipo “aukštesnio lygio” dalykas, yra ir baisiau :D cirkai.
    Keičiamės, Edgarėli, o tu laikykis prieš visuomenę ir daryk, kas patį daro laimingą.

  4. Vytas K.- 2015 11 22, 10:04

    Kaip aš čia tau nepasiūliau dabar paskaityt. Ypač tuo metu kai kimarini prie vairo ir lauki darbo labai sueis.

    http://www.eugrimas.lt/knygos/dale-carnegie/tobulejimui/kaip-atsikratyti-nerimo-ir-pradeti-gyventi/flypage-tpl

Rašyti komentarą