2011 03 15 05:29
Istorija
Aš gyvenu mintimi, kad žmogus turi branginti viską, kas buvo. Kai drugeliu virtęs vikšras pradeda skraidyt ir jaučia malonu vėją, besisukantį aplink plasnuojamus sparnus, jis negali pamiršti savo sunkios kelionės iki šios palaimingos būsenos. Jis turi prisiminti, kad buvo vikšras. O jei viskas atvirkščiai, reikia prisiminti dar labiau – vien tam, kad būtų lengviau. Kodėl dabar, trumpai aplankius audros debesims, nori pamiršti tai, kas buvo praeityje, kai švietė saulė ir čiulbėjo paukšteliai?
Galų gale iš praeities klaidų ar pasiekimų galima mokytis. Tiek jau to, geriau būti asilu ir mokytis iš savų klaidų (nes iš svetimų klaidų mokosi lapės), nei nesimokyti iš klaidų išvis. O kadangi to negalima pavadinti klaidomis, tai nesuklysiu pavadinęs tai pasiekimais.
Svarbu viską gerai apmąstyti, pasverti ir nepasiduoti emocijoms. Emocijos visą objektyvumą sumala ir transformuoja į subjektyvumą. O subjektyviai žvelgiant, kartais ir pats nekalčiausias dalykas gali virsti viską ėdančiu siaubūnu. O man tai reiktų vengti klišių, visgi…
