Žalio Tarakono blogas

Ėjau miesto gatve. Ne Vilniaus, kur kas didesnio, masyvesnio. Sakyčiau, New York. Pažiūrėjau kiek valandų. Pakėliau kairę ranką, pažiejau į labai dailų laikrodį (retro stiliaus naujoviškas šūdelis, prigrūstas nereikalingų funkcijų). Laikrodyje nieko neįžvelgiau, jokių skaičių… Ėjau toliau… Atsisukau per petį pažiūrėt kažkur ir pamačiau labai dailią merginą. Ji man šypsojos, o aš toliau ėjau. Žvilgtelėjau į ant dešinės rankos esantį laikrodį – šis buvo juodas, plastmasinis. Kaip ir praeitą kartą, pažvelgiau sau per petį į merginą, kuri jau buvo arčiau manęs ir šypsojosi dar labiau. Paspartinau žvilgsnį, pradėjau vis dažniau žiūrėti į laikrodžius, kurie visi buvo skirtingi: kišeniniai paauksuoti, elektroniniai… (gerai, kad iš niekur neišsitraukiau sieninio laikrodžio su gegute). Aš jau bėgau labai greit, o mergina iš paskos. Galiausiai sukaupiau visą drąsą ir sustojau. Išgirdau ‘Labas’ ir plačią plačią šypseną. O aš išlemenau ‘jau vėlu’ ir parodžiau jai laikrodį. Ji mane griebė už rankos ir kažkur nusivedė.