Žalio Tarakono blogas

Buvau savo klasėje, joje buvo ir visi kiti bendraklasiai. Tačiau tai truko neilgai – po to nuėjau į rūbinę striukės… Daviau 57 numeriuką, bet rūbininke po kurio laiko pasakė, kad ji susimaišė, davė man 59 numeriuką ir paklausė kaip atrodo striukė, kad galėtų surasti. ‘Oranžinė’ pasakiau. Atnešė labai panašią striukę, bet ji buvo ne mano, nes ant apykaklės buvo parašyta ‘Kosto Kubilinsko’… Laukiau laukiau, pradėjau vaikščioti po rūbinę ir sutikau Ernestą ir Mantą. Stovėjom tryse mes, nekalbėjom ir tada pro šalį ėjusi mergina pasakė ‘koks tu aukštas’. Mes visi trys užklausėm ‘aš?’, o ji atsakė ‘tu’ ir vis vien nebuvo aišku kuris, nes ji nuėjo… Po to man atnešė mano striukę ir lipau laiptais į pirmą aukštą. Stebuklingai šalia atsidūrė Paulius B. ir aš jam pasakiau, kad anksčiau skaitydavau vieną Kubilinsko pasakų knygą. Po akimirkos šūktelėjau ‘o ne, ne Kubilinsko, o G…’ (sapne ištariau tą pavardę, bet dabar užstrigo ir nebeprisimenu). Pirmame mokyklos aukšte buvo kažkokios varžybos – padaryta trasa kaip kokiame vandens parke čiuožyklos, ji visaip išraityta, o jos galas lauke prie durų. Tiesa, ‘tuneliai’ buvo siauri, žmonės niekaip netilptų. Varžybų esmė buvo paleisti tuo tuneliu kokį nors daiktą, kad šis kuo greičiau atsidurtų apačioje… Vieni leido radijo bangomis valdomus modeliukus, kiti kamuoliukus – aš leidau stalo teniso kamuoliuką ir mano laikas buvo 1:11… Kai buvau apačioje, vienos merginos kamuoliukas įveikė trasą per 44 sekundes. Jis buvo pririštas kažkokie virvute ar laidu, kurio kitas galas buvo plastikiniame puodelyje su alumi. Po varžybų man davė to alaus – jis burbuliavo lyg būtų užviręs. Bet nebuvo karštas, buvo šiltas – gėriau pro šiaudelį.