Žalio Tarakono blogas

Štai pažiūrėjau aš ‘The Pianist‘ (rekomendavo Renata) ir ‘The Aviator‘ (rekomendavo Paulius)…
Pianistas. Kadangi ir šiaip filmai apie pasaulinius karus (ar apie susijusius įvykius) man patinka (prisiminiau dabar ‘Pearl Harbor’ – nuostabu), šis nebuvo išimtis. Visų pirma, kas mane sužavėjo – pats Vladekas. Kuo? Savo ramybe, savo santūrumu – girdėjo ir matė, kad bombarduoja, bet nuo fortepijono pasitraukė paskutinę akimirką. Jis visame filme stebino šiomis savybėmis, taip pat ryžtu, stiprybe. Šios savybės nulėmė jo likimą… Jo kova su mirtimi stulbinanti – aš būčiau pasidavęs, nematyčiau tikslo gyvent, o jis – matė, jis norėjo išgyventi. Buvo tokių epizodų, kurie stipriai įsirėžė galvon – vokiečiai išmetė neįgalų žydą senuką kartu su vežimėliu, nes šis negalėjo atsistot kai jam liepė. Reikia nepamiršti ir įvykio kai Vladekui padėjo vokiečių karys – tai buvo netikėta, nesuvokiama… Ir per tuos sunkius metus, jis nepamiršo grot – grojo oro klavišais…
Aviatorius. Hovardas, priešingai nei Vladekas, pasižymėjo savo energingumu, o ne ramybe. Žinoma, jis taip pat buvo ryžtingas, atkaklus ir nepasidavė iki pat galo. Užvis labiausiai nustebino pedantiškumas… Fanatiškas pedantizmas – negalėjo išeiti iš tualeto, nes reikėjo pasukti rankeną.
Konkliužionas. Abu filmai ilgi (2:30 ir 2:50), bet neprailgo. Abu patiko, bet Pianistas patiko labiau. Abiejų filmų herojai turėjo hobius (gal net priklausomybes), kuriais, faktiškai, ir gyveno. Gražu ir gera žiūrėt į žmones, kai jie daro stiprią aistrą keliančius dalykus. O dabar eisiu žiūrėt ‘Kolekcionierės‘. 0#=85#.