2009 02 21 23:22
Pyktis
Bjaurios išorės žmonės dažniausiai gražūs vidumi. O ką man daryt? Pasiklausius komplimentų, galima pagalvot, kad esu siaubingas žmogus, be jokių dvasinių vertybių, be nieko, kas yra gera. O jei dar visi komplimentai pažeriami iš skirtingų žmonių tą pačią dieną, tai nors imt ir nusišaut…
Nu vat mane užpiso. Užpiso viskas. Kuo tikėti? Ar draugai tikrai yra draugai? Taip norisi spjauti į viską arba bent trumpam ignoruot, nuo visų atsiribot. Bet nepavyksta taip žiauriai elgtis. Bet pavyksta leisti žiauriai elgtis su manimi kitiems. Kiek, nx, galima šaipytis, erzint, piršti nuomonę, kaip negerai elgiaus? Elgiaus kaip norėjau, neprivalau visada paklust, elgtis taip, kaip nori kiti.
Man pasidarė lengviau, aš pamiršau tai, ką turėjau pamiršt. Ir todėl man px.
4 koment. to “Pyktis”
Nė velnio jie nėra draugai. Kiekvienas žiūri savo šiknos, o apie kitą galvoja “kodėl turėčiau”. Padaryti ką nors be priežasties dėl kito pradžiuginimo – svaičiojimai.
O, nesutinku, n. Yra tokių šizikų, darančių be priežasties dėl pradžiuginimo, tiesa, visi truputį paplaukę, bet yra :)
Bent aš klausimo “kodėl turėčiau” nesu sau uždavus daugybę metų. Retoriniai klausimai (“o nafik turėčiau?..”) nesiskaito – vis tiek darau :)
Nu tai jo, jeigu išvis nebūtų, nė nesugalvočiau, kad turi būt. Bet aš su jais veik nesusiduriu, o tu apskritai esi perdaug išskirtinė, kad pateiktum save kaip pavyzdį – argumentą.
O aš taip ieškojau argumento :D