Tarakonaz

65km

Vienratis
2007-05-21
20:00 – 20:30
Nuvažiuota 5,4 km
Važiavimo trukmė 30 min
Vidutinis greitis 10,8 km/h
Maksimalus greitis 17,7 km/h

Susirinkau vienratį ir nutariau jį ušbandyt. Važiavau jau seniai bevažiuotu maršrutu (pro Fabus). Vėl gi. Nuvariau link Ateities gatvės, važiavau iki Stanevičiaus ir pasukau į ją. Tada į dešinę (nepamenu pavadinimo) ta gatve, kur veda link IKI, McDonaldo ir t.t… Na ir taip namo. Važiavau neskubėdamas. Kažkaip buvo nepatogu. Bet jau dabar pripratau. Va.

____________________

Vienratis
2007-05-22
16:00 – 19:00
Nuvažiuota 15,24 km
Važiavimo trukmė 1 val 43 min
Vidutinis greitis 8,84 km/h
Maksimalus greitis 22 km/h

Na, susitikau su bendraklasiais Justiniškėse. Taip, tame pačiame kieme kaip visada. Nutarėm varyti į Pilaitę, nes artėjo labai baisūs debesys, o Pilaitėj buvo giedra. Na, nuvažiavom iki autobuso stotelės, įlipom ir nuvarėm. Varėm iki pat galo. Iš ten važiavom link kotedžų kvartalo, kur gyvena draugė. Jos nebuvo namie, bet rašė SMS, kad greit grįš. Kol laukėm, pasikvietėm dar vieną bendraklasį. Atvažiavo su dviračiu. Tuomet sulaukėm draugės ir nutarėm pasivažinėt kur nors. Taigi važinėjam mes po Pilaitę ir nutarėm mes, abu vienratininkai, palenktyniaut. Mynėm mynėm, buvo lygiosios ir niekas nelaimėjo, bet aš norėjau jį aplenkt, užmyniau per daug ir kritau žemėn. Pasivoliojau neblogai. Dar man vos per galvą draugas nepervažiavo, bet spėjo sustot. Che. Bet buvo linksma. Atsistojau, apsivaliau ir toliau važiavom. Nutarėm prasilėkt miškeliu. Buvo ten toks gan status kalniukas, bet mes abu jį įveikėm. Kalniuką įveikė ir dviratininininkas su dviratininininke. Privažiavom vandens malūną. Sustojom ir aš pastebėjau, kad įvažiavau į šuns paliktą šūdą, atsiprašant. Ot sunervino. Nu bet nieko. Toliau nusprendėm važiuot nusipirkt gert, nes buvom suprakaitavę ir pavargę. Na, nuvarėm… Ką jau čia. Chi. Vienratininininkas draugas varė namo, nes norėjo pažiūrėt kašį, o mes tryse dar likom pasivažinėt. Važiavom link Salotės ežero, nes aš, mat, norėjau išsiplauti padangą. Kol mes nuvažiavom iki tos pelkės (na… nu… ne ežeras ten.), man visas tas mėšlas jau nusivalė bevažiuojant. Tada aš pasiūliau važiuot aplink ežerą. Ok. Visi sutiko. Matėm daug suvažinėtų varlių. Po to išlindom prie autobusų žiedo. Ten buvo šioks toks kalniukas su puriu smėliu. Iš pradžių vienratį pradėjau tempti, nes nesitikėjau užvažiuot, bet po to sugalvojau užlipt ir pabandyt. Lipau… Ir vėl nukritau. Ech… Juokas pro ašaras. Bet nieko. Antrą kartą pamėginau ir pavyko. Ir kaip tik važiavo autikas. Norėjau į jį suspėt. Na, spėjau. Va. Nuvežė jis mane iki pat Rygos stotelės. Išlipau, pradėjau važiuot link namų. Buvau labai pavargęs, jau atsipalaidavęs. Ir kažkaip kojos pakilo nuo pedalų ir vat kaip jau griuvau, tai griuvau. Ech. Būčiau visą veidą susivaręs, jei ranką nebūtų stebuklingai po ja palindus. Tiesa, ranką nusibrozdinau. Taip pat ir koją trijose vietose. Visas apdaužytas grįžau namo. Jaučiausi kaip po sunkaus darbo. Karštis daro savo.

____________________

Dviratis
2007-05-23
11:00 – 12:00
Nuvažiuota 16 km
Važiavimo trukmė 50 min
Vidutinis greitis 19 km/h
Maksimalus greitis 63,1 km/h

Buvo tik dvi pamokos, todėl labai greit grįžau namo. Reikėjo nuvežt dokumentus. Į keturias vietas. Pirmoji buvo netoli vaikų ir jaunimo centro. Nuo namų (prie Senukų) iki ten numyniau per 7 min. Greitai labai pavyko. Dar maksimalų šio sezono greitį pagerinau. Tuomet nuvariau prie Žalgirio stadiono ir sekanti stotelė buvo Šeškinė. Myniau aš į tą kalną… Ukmergės. Padusau, vos nenumiriau, bet užkilau. Visą laiką lenktyniavau su sunkvežimiu, kuris vežė kažką labai sunkaus, todėl važiavo pastoviu 20 km/h greičiu. Bet į kalną kilti tokių greičiu man pakako. Na, nuvariau į Šeškinę ir tuomet jau reikėjo į Fabijoniškes. Prie skeitparko į kioską. Va. Nedavė man jie dokumentų, nes pamiršo. Ot. Tada pro Ateities gatvę grįžau namo. Šlapias.

____________________

Dviratis
2007-05-25
16:40 – 21:00
Nuvažiuota 28,5 km
Važiavimo trukmė 2 val 10 min
Vidutinis greitis 13 km/h
Maksimalus greitis 59,7 km/h

Kritinė Masė. Valio. Nuvažiavau į Statoil prisipūst padangų, tada prie Audi centro paspoksot į Audi R8. Graži. Dar mačiau dvi Audi RS4 ir vieną Audi S8. Pasaka. Tada nuvariau prie savo namų susitikt su bendraklasiais. Susitikom ir važiavom link Katedros aikštės. Vėl. Ukmergės kalnas. Mano tikslas buvo 65 km/h, bet man pasiekus 59 km/h, prieš pat mane iš antros eilės į pirmą užlindo automobilis. Svolačius. Nemato, kad važiuoju. Teko stabdyt. Piktas nuvažiavau iki apačios, atsisėdau ant žolytės ir laukiau draugų, kurie neskubėjo taip, kaip aš. Pasedėjau, atgavau kvapą ir jie pasirodė. Užlipau ant dviračio, jų palaukiau. Sustojo jie prie manęs ir tada buvo smūgis man į ranką. Kažkoks dviratininkas, važiuodamas ant 55 km/h, trenkėsi į mane ir nusivoliojo. Siaubingai atrodė. Pakilo, paklausė ar visiems viskas gerai. Jo… Man tik ranką skaudėjo. Mes nuvažiavom, o jis liko ten taisyt kažko. Na, nuvarėm mes į Katedros aikštę. Ten buvo 3-4 vienratininkai. Šokinėjo, važinėjo atbuli. Pasisveikinau, davė pralėkt. 18:00. Pajudėjom link bokšto. Buvo gan nemažai žmonių. Na, pradėjom važiuot. Nieko ypatingo. Mane tik kiek nervino mažiukai su savo lievais dviračiais (priekiniai ir galiniai amortizatoriai). Zigzagais važinėjo ir mane gasdino. Vis tekdavo juos lenkt. Maršrutas buvo gan neblogas. Aišku, incidentų neišvengėm, bet, kaip visada, aš į tuos incidentus nepakliūnu. Atidžiai važiuoju. Važiuoju važiuoju… “Labas, ar tu Tarakonaz?” (kažkaip panašiai). “Taip”. Aku. Che. Nustebino. Bet Aku kietas, nes su šalmu, o šalmas yra gerai. Man šalmas suteikia daugiau drąsos ir, aišku, saugumo. Vos keliais žodžiais prasimetėm. Aš nebeturėjau ko pasakyt. Tiesiog nežinojau. Todėl kažkiek laiko tylėjom, o po to jau atitrūkau kažkiek, nes veržiausi į priekį. Va. Viskas baigėsi Sereikiškių parke. Ten visi parėkavo, pakilojo dviračius. Tada mūsų visa chebra nurūkom į Katedros aikštę. Ten daug sedėjom, kalbėjom. Šiek tiek pafotkinau, bet greit išsikrovė fotikas. Nieko. Pasedėjom ir varėm link namų. Bevažiuodami Gedimino prospektu aš su draugu dar palenktyniavom. 50 km/h tiesiame. Linksma, bet niekas nelaimėjom. Po to jau nieko ypatingo ir nebebuvo. Grįžau namo pavargęs, bet laimingas.

Rašyti komentarą