Žalio Tarakono blogas

1. Buvau kažkokioj automobilių stovėjimo aikštelėj ir paskambino Rita su prašymu atvažiuot pas ją. Na tai sėdau aš į savo Coltą ir važiuoju aikštele. Tada iš vienos stovėjimo vietos atbuliniu išlindo krokodilinis Passatas. Trenkė man į galinį sparną, aš apsisukau ir su automobiliu nuslydau į stulpą. Duris įlenkė… Bet vis vien nuvažiavau pas Ritą. Ateinu į kiemą, mane pasitinka prie durų – žiūriu, kieme dar rūksta ką tik sudegusi Citroen Xsara. Paklausiau Ritos ar tai tos merginos (dabar vardas užstrigo, bet su ja naujus metus sutikau), atsakė, kad taip ir nusijuokė. Dar pajuokavau, kad va Citroenai net stovint užsidega patys. Užlipom į viršų, ten jau Tomas buvo. Kažką su juo kalbėjau, bendravau, o tada jis nustojo šypsotis, pasakė “gerai, užteks čia šūdą malti” ir įstūmė į kambarį. Ten buvo kažkoks labai aukštas ir stambus vyras, kuris iškart mane pastūmė ir taip pasodino ant lovos. Prie durų stovėjo Rita – žiūrėjau į ją nesupratimo žvilgsniu. O tada man pradėjo pasakot, kad turiu į Baltarusiją išvežti tos merginos (kurios Xsara) lavoną, nes kitaip mane pakas po žeme. Čia įsiterpė Tomas ir pasakė, kad aš galiu nesuprast tokių žodžių kaip “pakast po žeme” ir tada aš jį piktai nutraukiau ir pasakiau “nu gi suprantu – mane nužudys”. Tada žiūrėjau į Ritą su nusivylimu, kaip ji taip galėjo pasielgt. Man aiškino toliau, kad pasirinkimo neturiu. Nu tai kas man beliko – sutikau. Tada pasakė – bet mes dabar turim tave iškastruot. Pašokau, pradėjau klausinėt “kodėl? Gi darbą atliksiu. Ir ką aš po to darysiu?”. Atšovė, kad jiems nesvarbu, kad galėsiu prisisiūt po to, bet jie tai turi padaryt. O tada aš ir prabudau iš baimės.
2. Ėjau kažkokiu šaligatviu pro stovintį raudoną Lancer Evo VIII. Savininkas buvo viduj ir rev’ino variklį. Pasakiau “Poškus padarytų tave”. Ir toliau einu. Savininkas sustabdė mane, pradėjo ginčytis, pasakodamas, kiek čia tam Evo padaryta. Pradėjom kalbėt ir aš galiausiai pasakiau ar galiu atsisėst prie vairo. Leido. Atsisėdau į labai patogų lopšį, o tada man pasiūlė užvest variklį – dieve dieve, koks garsas! Paprašiau, kad leistų pavairuoti ir leido – sukau iki redline tiek pirma, tiek antra pavaromis, o po to jau baisu buvo – išties greitas automobilis. Lėkėm Zujūnų gatvėmis. Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal… Kol galiausiai šis sapnas baigėsi… Pamenu, kad pedalai labai arti vienas kito buvo ir kliuvo už akseleratoriaus pedalo, kai stabdį spausdavau.
3. Buvom parkelyje prie Katedros aikštės. Krūva studentų (tarp jų buvo ir Eglė Maz.) ir retorikos dėstytoja. Tai buvo kalbos atsiskaitymas. Kažkaip susėdom įdomiai, kad man teko pirmam kalbėt. Bet man prasidėjo nervinis drebulys ir dėstytoja nutarė pradėt iš kito galo (tai man teko paskutiniam kalbėt). Bet neįpusėjus kažkaip pradėjom vaikščioti. Liko mūsų visai nedaug – aš, Eglė, dar keli studentai ir dėstytoja, žinoma. Ėjom Pilies gatves, tada ji pakvietė pas save išgert arbatos ir atšvęst šventę. Ir kažkaip stebuklingu būdu atsidūrėm kažkokiam traukiny be stogo. Jis važiavo po netikras vietas, po įdomius kalniukus, vaizdai buvo kaip iš pasakos. Ir tada baigėsi bėgiai ir jis pradėjo kristi. Mes su Egle kažkaip iššokom ir dėstytoja – jau pavirtusi į raganą – rėkė mums bebėgant, kad iš čia niekaip nepaspruksime. Bet mes bėgom, tikėdamiesi, kad mums pavyks. Reikėjo šokinėt, ropštis per kalvas ir klonius ir tada mes danguje pamatėm dureles. Eglė pasakė, kad “pro jas mes grįšim į dėstytojos namus, kuriuose šventę šventėm”. Įlipom, išlindom pro grindis ir tada pabėgom iš tos raganos namų…

Šią dieną, šią minutę man suėjo 20 metų. 20 metų! Trečia dešimtis!
Jei reiktų, savo pragyventą gyvenimą turbūt padalinčiau į tris etapus. Pirmasis būtų nuo gimimo iki 15 metų, antrasis – nuo 15 iki 18, o trečiasis – nuo 18 iki 20. Mane užauginę artimieji turbūt išskirtų gerokai daugiau etapų iki 15 metų, bet kadangi aš viską labai nerišliai prisimenu, tai negaliu. Nuo 15 iki 18 – tai tas etapas, kuriame stipriai pats jaučiau savo brendimą, savo intelekto tobulėjimą ir nuomonių kaitą. Kad ir kaip nenorėčiau, bet trečiasis etapas prasideda nuo 18 metų. Aš visada maniau, kad tai niekuo nesiskiria nuo 17 ar 19, skirtumas tik tas, kad tai riba, nuo kurios galima pirkti rūkalus ir alkoholinius gėrimus. Tačiau man tai buvo labai svarbus slenkstis. Aš nekalbu apie alkoholio vartojimą, nors būtent po 18 aš faktiškai tik ir pradėjau jį vartot. Permainos įvyko ir mano asmenybėj. Būtent trečiame etape aš galu gale iš paauglio tapau jaunuoliu (ar netapau dar?). O kiek svarbių įvykių nutiko: pirma tikra meilė, pirmas skaudus išsiskyrimas ir galiausiai tos pačios susigrąžinimas! Taip. Būtent Renatos atsiradimą mano gyvenime laikau svarbiausiu įvykiu trečiame, o gal net visuose etapuose. Sekantys žodžiai jums atrodys iki be galo be krašto begalybės naivūs, o galbūt net man pačiam taip atrodys po kažkurio laiko, bet visgi… Prasidedantis ketvirtas mano gyvenimo etapas, manau, atneš dar daugiau svarbių ir reikšmingų įvykių. Trečioji dešimtis gi yra ta dešimtis, kurioje sukuriama šeima (bent jau aš taip norėčiau)! Tai gyvenimo, kaip suaugusio žmogaus, pradžia. Tai amžius, kai visi vaikiški, paaugliški žaidimai liks praeity ir prasidės rimtas, TIKRAS gyvenimas su savais malonumais, sunkumais (kurie irgi savitai malonūs). Ir dievaž, kaip aš to noriu. Džiaugiuosi visais žmonėmis, kurie pabuvojo mano gyvenime per tuos 20 metų. Kai kurie iš jūsų esate man labai brangūs. Ačiū.

2010-06-15 12:00

Aš, visas laimingas, kad į Coltą tilpo mano dviratis (!!!), važiuoju sau po logikos egzamino savo tuo šauniuoju Coltu Pylimo gatve… Įsuku į Pamėnkalnio gatvę, važiuoju toliau pirma juosta. “O bl” – priešais kaip užkirto stabdžiais. Spėjau sureaguot, sustot dar pakankamai saugiu atstumu nuo priešais esančio autobusiuko. Žvilgsnis į veidrodėlį – parlekia. Booom! Vos nedačiuožiau iki to busiuko. Kaip bebūtų keista, į mane įvažiavo Audi A6 (C4). Va-lio. Ir taip jau jų nemėgstu, tai dar daužo čia mane. Bet nebuvau piktas su vairuotoju bendraujant. Tiesa, rankos velniškai drebėjo – visgi adrenalino padavė nemažai. Po minutės jau sėdėjom jo Audinėj ir pildėm deklaraciją. Žiūrėjau į bamperį savo ir galvojau, kaip ten taip taisyklingai po rūko žibintu išlūžo skylė. O tada supratau, kad ten buvo tempimo kilpa. Jooo, sulindo visa vidun… O Audinei susilankstė valst. numeris ir apsibraižė bamperis – vokiška kokIbė. Užpildėm, išsiskirstėm. Bagažinė neatsidaro mano. Bet kadangi joje gulėjo dviratis, tai man būtinai reikėjo atidaryt. Truktelėjau ir atsidarė. Bet bandyt uždaryt tai net nereikėjo bandyt, nes toli gražu nepavyko. Nuvažiavau tą pačią dieną į draudimą, nufotkino, sužymėjo viską. Bet nutariau, kad nekas su jais bus, tai iškart pasakiau, kad lėksiu ne į jų rekomenduojamą servisą, o į savo. Ir štai prisiminiau auto.Banginius ir “Auksinį vairą”. Ten ir važiavau. Tiek draudime, tiek servise kalbėjo, kad veikiausiai reiks nurašyt automobilį, kadangi žala nemaža – dugnas, lonžeronai sulankstyti, net atsarginis ratas prispaustas (jis gal man išgelbėjo gyvybę!!!!!). Pirmadienį sužinojau žalos įvertinimą. 5k-6k. Kai išgirdau, tai po pokalbio isteriškai juoktis pradėjo, kadangi garažiniai sakė, kad už 1,5k sutvarkytų (su dažymu, su viskuo). Paskutinis etapas – sužinot, kiek gi duos draudimas. O ir jie mane pradžiugino! 3k! Ar gali būti geriau? Todėl dabar pardavinėju Coltą! Žinau, kad prašomi 2,5k optimistiniai, bet jei nesulauksiu skambučių, sumažinsiu. Ir už 1k pardavęs būsiu daugiau nei laimingas! Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ir dar turėsiu malonumą visai vasarai – ieškot naujo automobilio. Buvau apsistojęs ties Golf III dyzeliuku, bet va pašnekėjau su servisistais, tai vienas patarė neimt, kadangi tautomobilis greit nupigs ir mokėt 4k-5k už jį neverta. Ir net nurodė vieną konkretų japonišką automobilį, kurį dabar autopliuse pardavinėja už tikrai labai gerą kainą su minimaliom kosmetinėm problemom. Tebūnie palaikysiu tai dar paslapty, kas ten per modelis. Tiesa, vienas pažįstamas Justiniškėse vairuoja tokį. Ir net toks pat variklis, spalva ir visa kita. Reiks su tuo pažįstamu susisiekt ir paklausinėt.

Jup jup jup, šiandien teko dalinti ‘Extra’ pakuotes Ukmergės turguj!

Išvažiavom truputį vėluodami. Bevažiuojant plentu, kibiras bandė išsiardyt, bet išgyveno! Siaubas, kaip tampo važiuojant bėgiais. Kadangi (ne)lėkiau 120-140, tai buvom vietoj 8:40, berods. Dar užtruko, kol vietą parkavimuisi radau, taip pat reikėjo nusipirkt leidimus ‘prekiavimui’ – vos 5 litai žmogui už visą dieną. Skaitau, kad pigiena. Kaži ar ir daržovių/mėsos/batų/rūbų prekeiviams tokia pati kaina…

Dalinosi gerai, greitai. Šiaip savotiškų ten žmonių yra. Dauguma jaunimo tai šiaip sau tokie – daug fyfų ir nemažai nemandagių pacaniukų. Vyresni žmonės man visai patiko. Štai vienas diedukas man pasakė ‘širdingai dėkoju’ – na, kokie gražūs ir skambūs žodžiai! O kitas senukas užsiminė apie žmoną:
– Paimsiu ir žmonai. Gera mano žmona, labai gera. Iškepė man blynų. Ne juokas!
Dar buvo jaunuolis, kuris panoro paspausti man ranką už tas pakuotes, o Renatai pamojo.

Faktiškai per valandą išėjo po dvi dėžes. Tai yra, 600 vienetų ‘Extra’ pakuočių. 10 pakuočių per minutę – 4 darbuotojai. O dar ir vaikščiojimai iki mašinos ir atgal buvo. Ir šiaip… Na, Gariūnuose dalinosi geriau, bet pastarajame turguje prekybininkai – gyvuliai. Čia, Ukmergėj, nebuvo tokių naglų ir įžūlių žmonių.

Labai skanūs pomidorai, tarp kitko. Ir patiko, kad kiaušiniai vienetais pardavinėjami. Pigiausi – 20 centų už vienetą!!! Mačiau ir batus po 5 litus už porą. Moteriškus. Bandžiau žvalgytis konversiukų (iš kur tu, P. B., juos trauki? Ugninius ar tuos rudus/oranžinius pvz.), bet neradau. Dar vos nenupirkau Audi kalpokų. Kalpokų reiktų, tai kodėl gi nepagriebus tokių va linksmesnių? 27 litai už visus 4. Be Audi logotipo – 26 litai. Bet nutempė mane nuo tų kalpokų Renata. Reiks pašokt į Gariūnus prie progos.

O įdomu, jei girdi balsus galvoje, tai jau esi išprotėjęs? Aš kartais pradedu juos girdėt. Dažniausiai neaiškus murmesys, bet blyn, kartais net sakinį visą išgirsti ir jis būna toks ne į temą. Drįstu manyti, kad tai tiesiog kada nors girdėti/sakyti sakiniai, kurie neaiškiu būdu užsiliko pasąmonėj. Anyway, aš net juos užsirašiau su mintimi kada nors parašyti tokį įrašą, kai tų sakinių, sakomų neaiškių balsų galvoje, bus daugiau, bet kad jau nebešneka su manimi niekas mano galvoje. Likau tik aš vienas savo sąmonėj. Štai, ką man sakė tie balsai galvoje:

• Tai visai kaip 1994-aisiais
• Ar tai jo, pačio godžiausio?
• Gali tuo pačiu maršrutu?

Ir be jokio kito konteksto. Įdomus dalykas, išties.

Why does God allow bad things to happen to good people?

Tai ir pradėsiu nuo to, kaip man puikiai prasidėjo ši diena. Miegu, girdžiu – skambutis. Atsiliepiau – kolega Extra dalintojas. 8:10 jau. 8:30 reikia būt Gariūnuose ir dalint Extras. Juos 8h turėjau prigriebt. Veeelnias. Šokau iš lovos, prabėgau pro vonią, nusiprausiau ir iškart pro duris… Įsėdau į mašiną. ‘O blet, o kur magelis?’… Blyn, išlupo 3,14derai. Išlipau apsižvalgyt ar vienratis yra. Dėkui Dievui, kad yra – nenorėčiau prarasti paskutiniojo vienračio (dar ir KH29), kadangi penktadienį savo kitą 24″ pardaviau. Ir dar įdėmiau pasižiūrėjęs, pastebėjau, kad nu3,14so dvi “Ežių” dėžės. Nu dvi dar dzin. Šiaip gerai, kad neuždarau mašinos lango garaže, tai dar ir tą būtų iškūlę… Blyn, piktas, susinervinęs, cypiančiom padugnėm išlėkiau… Gariūnuose buvom prieš 9. Kaip ir vakar, taip ir šiandien pavyko susitarti su mokamų aikštelių darbuotojais dėl nemokamo parkavimo vos už kelias “Extra” pakuotes. Ok! Padirbėjom, išdalinom likusias 4 dėžės (po 300 vienetų), nes šeštadienį tai net 6 atidavėm žmonėms. Ir dar gavom kebabų nemokamai – pavaišino kebabinės savininkas už tas pačias kelias “Extra” pakuotes. Visai ok. Grįžau, nutariau dar apsižvalgyt ar tikrai nieko daugiau nepavogė. Nu ir bl, tada ir pastebėjau – nu3,14so ne tik dvi dėžes, bet ir viską, ką ant jų buvau pasidėjęs. O tai – visi “Ežio” krepšiai, kelios maikutes, mano šešiakampiai raktai, belaidis speedometro daviklis nuo vienračio… Nu bl bl. Dar garaže gulėjo dėžė nuo magnetolos, tai jei dar tą būtų nuknisę, tai galėtų kaip pilną rinkinį pardavinėt. Bet ir šiaip išėmė magelį gražiai – su stalčiuku, su visom fiškėm, priderintom būtent Coltui (iš Colto į Euro fiškę ir dar iš Euro į magelio fiškę)… Och, svoločiai. Tai reiks dabar magelio ieškotis. Tokio pačio norėčiau. Blyn, reikėjo pasižvalgyt Gariūnuose kaip tik, bet gal dar ir kitą savaitgalį ten dirbti reiks, tai gal ką nusipirksiu. Tai dabar mintys sukasi ties klausimu ar palikinėt mašinos langą nuleistą, ar ne. Jei anie grįš vogt mašinos (taip, kurgi ne – kam jiems jos gali reikėt), tai nu vis vien tą langą iškuls ir pavogs. O jei šiaip smulkmenų pavogt, tai pavogs tas smulkmenas ir paliks su iškultu langu. Bet blyn, reiks dabar kiekvieną kartą traukt magą su viskuo ir neštis namo?.. Jei tik snukį nusiimčiau, ar jie trauktų tą magą? Čiuju jo, jei jau įlenda į mašiną, tai kodėl gi neištraukt. Eina šikt tada. Be mago irgi negerai…

Penktadienis štai geresnis buvo. Nulėkiau pas brolį – nupirko mano vienratį. Tada nulėkiau aprodyt savo Colto pirkėjui. Pasirodo, kad tėvai perka dukrai. Tai dukrai visai patiko, šypsojosi, džiaugėsi, kad graži. Tėvas tai matyt nelabai gaudosi, perka bile dukrai tiktų ta mašina. Pasiūliau pravažiuot, tai tėvas sakė, kad neduočiau, bet dukra visgi labai norėjo. Tai įsėdo ir o siaube… Aikštelėj pirmu bėgiu – nu dar dzin. Bet taip nedrąsiai jautėsi, matosi. Išsuko iš aikštelės ir pradėjo priešprieša tuo pačiu pirmu bėgiu važiuot… Ant 30kmh kokių. Nu bet pro kitą aikštelės įvažiavimą ir grįžo. Ir važiuoti jai patiko – sakė, kad minkšta mašina… Na ok, jei minkšta, tai minkšta. Tai dabar laukiu skambučio, ką gi jie nusprendė – arba ryt į servisą važiuos apžiūrėt (o dėl to aš beveik ramus), arba ne. Veikiausiai prisišnekėjau, kai pasakiau pirkėjui “bet mago tai nebus”.

Kai visi šiltai guli pasislėpę pataluose, kai visų vaizduotė žaidžia ir kuria pačius netikėčiausius sapnus, kai Jonas prabunda dėl košmaro arba šlapio sapno, aš rašau darbą VU Bibliotekai. Ir jis toks neįdomus… – reikia nuosekliai aprašyti informacijos ieškojimo seką… Entuziastingai pradėjau rašyt prieš kokias 14 ar 15 valandų! Žinoma, buvo krūva pertraukėlių, kurios turėtų mane įkvėpt kūrybingam rašymui, bet geriausias metodas produktyviam ir kokybiškam rašymui – vėlyva naktis ir paryčiai. Tiesiog atgija mano gebėjimas rašyti! Dabar jau štai baigiau tą darbą ir iki 7h galėsiu numigti. Keista, kad neužmigau berašydamas – taip būna dažnai. Turbūt atsakomybė neleidžia, kadangi tai ne mano vieno darbas, beje, o viso 3 žmonių. Dar veikiausiai padėjo tai, kad neklausiau migdančios muzikos. Mano vindaus medija grotuvas grojo Parov Stelar gabalus, o po to sugalvojo paleisti NFS: Underground ir NFS: Underground 2 garso takelius. Pastarasis gerokai nusileidžia pirmtakui! Bet vis vien puikiai susivirškina jie abu. O Parov Stelar labai veža savo saksofonišku skambesiu! Žinoma, labiausiai negaliu atsiklausyti The Mojo Radio Gang dainos! O berašydamas dar prisiminiau, kad nepadariau anglų k. namų darbų, todėl parašęs šį stulbinamai nuobodų įrašą, pulsiu skaityti, išrinkinėti naujus angliškus žodžius ir juos verstis į lietuvių kalbą.

Dar ryt per langą (kaip pataikė gerai – paskaitos nuo 8:30 iki 14:30 ir nuo 17:00 iki 18:30) 16h reikės nueiti dėl darbo, kurį suveikė mano nuostabiosios ir nepakartojamas meilės pusseserė. Dalinsim ežio/omnitelio/extros skrajutes, kaip supratau. Apsilankysim ir univeruose, tai turiu vilties užšokt į VGTU Saulėteky ir ten apdovanot Vytautą skrajučių puokšte. Jei viskas bus gerai ir tobulai, kaip žadėta, tai per savaitę turėčiau uždirbt 210lt. Mėnesiuką padirbėjus jau ir visai gerai! Bet va, koks aš šaunuolis studentas – ir mokaus, ir dviejuose darbuose vienu metu dirbu! Ir abu darbai benziną man apmoka – čia labai įdomus faktas. Kaži kaip pavyks pachaltūrint. Bet kadangi aš iš prigimties sąžiningas (tipo jo), tai būsiu sąžiningas ir su benzinu. Gamintojas deklaruoja 9,8l/100km benzino sąnaudas mieste, beje. Laba(ryts)nakt. Atsigavo blogas – 4 įrašai per gegužę, nors dar tik gegužės 5 d.

Blyn, kaip mane už3.141592654sa visa šita istorija. Visų pirma, tai net neaišku kaip ten viskas buvo. O antra, tai negalima to Kedžio laikyt didvyriu ir jo garbint. Jis neturi jokios teisės atimt kitam žmogui gyvybės, kad ir ką tas žmogus buvo padaręs. Taip, anie atmatos neverti gyvenimo, bet tai ne Kedžio, o Dievo (aš tikrai tai rašau, geras) rankose. O dabar dar viename tinklalapy, reklamoje užmačiau nuorodą į straipsnį 15min pavadinimu ‘D.Kedžio artimieji atidarė sąskaitą ir renka pinigus’. Bile pasipelnyt. Ir dar ketinama statyt paminklą už tuos pinigus. Ir kažkas net siūlo išleisti knygą. Nu eik tu n%^#$&. Per visas televizijas jau vien apie tai šneka, tai dar kažkokį paminklą neva didvyriui statyti nori. Kaip kažkoks kaimas, kuriame sklinda vien gandai ir visą savaitę koks nors vienas dalykas apšnekamas. Bet kadangi kaimas – Lietuva – didelis, tai šnekama visus metus apie tai. Nesveiki žmonės, vienareikšmiškai.

Kad jau pažadėjau parašyt apie ketvirtadienį, tai parašysiu. O ketvirtadienis buvo ypatingas! Na, netoks ypatingas, kaip trečiadienis (kadangi buvo ‘3 mėnesių meilės’ šventė), bet vis vien vertas aprašymo. Vienai dėstytojai reikėjo pagalbos atliekant tyrimą. Buvo tiriami 6-11 klasių moksleiviai – klausimai buvo susiję su internetu, su santykiais su tėvais, draugais, su savęs vertinimu ir panašiai. Na, tiesiog krūva klausimų, didelis tyrimas – anketa 20 puslapių ir pildė ją visą pamoką. Aš buvau vienas iš psichų, kurie prižiūrėjo klases (praktiškai vieni, be mokytojų), todėl ir nutariau aprašyti įspūdžius.

Šeštokai: taigi, pirma klasė, kuri man kliuvo, buvo šeštokai! Šiaip dar 15 minučių vėlavau, kadangi mokytojos, kurios pamoka turėjo būt, nebuvo ir teko lakstyt po tą milžinišką Martyno Mažvydo vidurinę (Pilaitėje) ieškant rakto nuo kabineto. Galiausiai radau, įleidau moksleivius. Siaubas, kaip jie grūdosi – vos manęs nesutrypė. Bandžiau prisistatyt, bet visi triukšmavo, todėl truputį garsiau pasakiau ‘gal galėčiau gauti tylos?’ ir tada viena mergaitė pasakė ‘nesijaudinkit, jie visada šitaip’, o kita pridūrė ‘jie tuoj nutils ir jūsų klausys’. Nusišypsojau – koks malonumas, kai į mane kreipiasi ‘Jūs’. Ir dar nuraminti mane bando. Pasijutau gerai ir galiausiai jie tikrai visi nutilo. Papasakojau, kad aš psichas, kad atliekam tyrimą – išdalinau anketas – kviečiau pavardėmis. Ir pamiršau duot visiems po tušinuką, nors turėjau. Tai teko sukviest visus, kad vėl pasiimtų. Ir vėl jie grūstis ir peštis dėl tušinukų pradėjo… Nu nieko, galiausiai jie visi susėdo. Pradėjo pildyt, aprimo. Šypsojaus, žvalgiausi, atsakinėjau į klausimus. Labiausiai patiko mergaitė sėdinti priekyje – 3 ar 4 kartus kėlė ranką ir klausė ką jai reiktų pažymėt jos konkrečiu atveju (pvz. kai tėvas dirba nepastovų darbą ir tuo pačiu mokosi, tai kaip traktuoti jo darbovietę). Dar buvau priėjęs prie vieno berniuko, kuris kažko norėjo paklaust suolo draugo, bet kai pasiteiravau ar kyla neaiškumų, tai nuo manęs nusisuko ir tyliai sumykė, kad jam viskas aišku. Nedrąsus koks, ajajai. O kitame suole vienas berniukas kažką darė anketoj, o kiti 3 krizeno. Priėjau, jis puolė uždenginėt ką pripiešė, bet nuraminau ir pasakiau, kad gali piešti – svarbiausia, kad spėtų užpildyti anketą. Dar buvo vienas berniukas latvišku vardu ir pavarde. Bet jeckau kleckau, koks lovelasas, mirksėjo, kalbino mergaites, žaviai šypsojosi – net juokinga man buvo. Po visko labai smagiai pasijutau, kai atsisveikindavo su manimi – kaip su mokytoju – ‘viso gero’.

Dešimtokai: po šeštokų reikėjo padėt kitiems psichams. Iš pradžių nuėjau pas vienus dešimtokus, bet kai įėjau, buvo mirtina tyla, kadangi be psichės kartu dar buvo istorijos mokytojas. Mokiniai, rodos, net bijojo krustelt. Pamatęs, kad pagalbos nereikia, nuėjau pas kitus dešimtokus. O ten tai siaubas. Vos įėjau, pamačiau kos chaosas ir triukšmas. Nors ir buvo darbų mokytojas kartu, bet jis jokios įtakos nedarė. Surikau ‘gal galite pildyti anketas tyliai?’ ir visi trumpai akimirkai nutilo, atsisuko, bet vėl prasidėjo klegesys ir išgirdau kažkokią mergaitę sakant ‘ne, negalim’. Nu ok, tebūnie. Svarbiausia, kad pildo, šiaip ar taip. Nustebino, kad iš dešimtokų sulaukiau kvailų klausimų, kurių nekilo šeštokams. Štai viena blondinė (nu tikrai) klausė kuo skiriasi ‘online’ nuo ‘ne online’. Gerai, kad bent suprato, kai paaiškinau. Galiausiai atidavė kai kurie tas anketas, bet dauguma nespėjo užpildyt…

Valgykla: turėjom langą, tai su dėstytoja dar nuėjom į valgyklą arbatos/kavos. Labai smagiai papasakojo apie savo karjerą ir panašiai. Tai dėstytoja, kuri visiškai elgiasi su studentu kaip lygi su lygiu. Maloniai labai bendrauja. Gaila, kad veikiausiai neteks pas ją kursinių darbų rašyt, kadangi ji labiau orientuojasi į socialinę, brandos psichologiją, o aš į organizacinę taikau. Bet užtat pasakė, kuri dėstytoja gera mano sričiai.

Vienuoliktokai: anie irgi labai ramūs buvo – net neįdomu. Viena mergina šypsojosi man labai, kartelį mirktelėjo akį. Buvo keli normalūs klausimai, bet šiaip nieko ypatingo… Labai skiriasi nuo šeštokų, nes vienuoliktokai jau visai nebesikreipia į mane ‘Jūs’ – bendraamžis beveik.

Summary: šiaip man labai patiko ‘mokytojo’ amplua – tikrai įdomu buvo ir nesigailiu, kad buvau šiuo savanoriu. Labiausiai tai šeštokai man patiko! Tokie dar tikri vaikai! O vaikai gi yra gerai, taip? Taip.

Kažkaip šįvakar atėjo tokia ‘auksinė’ mintis. Nu ne, ‘auksine’ negalėčiau pavadint, bet nu tarkim ‘bronzinė’ mintis čia bus. O mintis gi yra tokia. Aš, o tuo pačiu ir mano kartos žmonės, po kažkiek metų turės pranašumą! Na nekalbu apie kažkokius šiaip belekokius pranašumus, bet kalbu būtent apie vieną konkretų. Kai mirs koks nors žymus žmogus (ar tai būtų Valinskas, ar Grybauskaitė, ar Zvonkė), aš galėsiu savo vaikams/anūkams sakyti ‘o žinot, kai buvau jaunas, jis buvo labai žymus…’ ir papasakot visą labai ilgą ir nuobodžią istoriją apie tai, kaip Valinskas tą pačią Grybauskaitę pavadino boba ir kaip Zvonkė po to dainavo. O moralas tai bus tame, kad veikiausiai galėsiu ištart ‘ech, kaip buvo gerai tais laikais gyvent’, nes gyvenimas vargu ar bus geresnis – į politiką vis ‘spalvingesnės’ (ne gerąja prasme) asmenybės eina. Baisu pagalvot, kas ateis po to.

Nebuvo ką veikt, todėl padariau filmo JDM Igzost Paip tęsinį. Važiavau tuo pačiu maršrutu, bet su kitu kibiru. Reikia su Mazda dar!

O šiaip tai labai jau seniai rašiau kažkaip… Bet va ketvirtadienį bus puiki tema aprašymui. Tai ketvirtadienį ir aprašysiu.

1. Buvom kažkokioj automobilių aikštelėj. Kas buvom? Buvom klasiokai. Pamenu tiksliai, kad mūsų buvo 7, o iš tų 7 tikrai buvo Paulius B., Paulius K., Mindaugas ir aš. Reikėjo mums kažkur važiuot visiems. Ir visi bandėm sulipt į mano kibirą. Į galą įgrūdom 4, priekyje ant keleivio sėdynės 2 ir aš už vairo. Mhm. O pajudėt nepavyko, bet nepamenu ar dėl silpno variklio, ar dėl to, kad ratai lietė arkas. Galų gale išlipom ir aš prisiminiau, kad ir Mindaugas turi automobilį. Bet ne Opelį, o Peugeot 406 Coupe. Tiesa, tokios pačios spalvos, kaip Opelis. Einam link jo automobilio ir babach, pasirodo jis jį pasistatė už kažkokių vartų, kurie dabar užrakinti…
2. Buvau labai gražioj, spalvingoj aplinkoj. Kaip po to supratau, visai kitame pasaulyje. Bet ėjau į mokyklą/paskaitas. Jas lankė ir Renata su Rūta. Po paskaitos bandžiau jas pagaut, bet Renatos niekur nemačiau, o Rūta pasakė, kad ji išbėgo rašyt bakalaurinio. Jai jau visai neliko laiko, todėl nenori susitikt su manim, nes tada visą laiką suvalgau. Nu aš sugalvojau pasivaikščiot vienas. Vajė, koks ten gražus pasaulis. Visur buvo ore skrajojančių salelių, pastatų. Vaikščiojau, žvalgiaus, norėjau nufotkint. Pasiėmiau fotoaparatą ir bandžiau į kadrą įtalpint gražų pasvirusį stulpą ir šiek tiek aukščiau ir toliau horizonte beskrajojantį milžinišką pastatą, panašų į Londono parlamento rūmus. Tada mane suėmė. Nuvedė į kažkokią kaliūzę. Kai ėjau koridoriumi, žvalgiausi į kameras. Vienoj užmačiau kaip prie sienos stovi du fotoaparatai (pirmasis panašus į Zenitą, o kitas jau naujesnis – muilinė), o kitoje kameros pusėj – policininkas. Fotoaparatai teisinosi, kad jie tikrai nieko nefotkino. Kai kalbėjo, kaip lūpos judėjo jų lęšiai. Ir tada juos sušaudė. Kulka perskrodė senolio objektyvą, o muilinei numušė blykstę.

Autobusu važiavo vaikinukas, kurį mieste kartais sutinku ir jis visada prašo ar pinigų, ar nupirkt pavalgyt… Sėdėjo jis priekyje ant platesnės sėdynės. Šalia jo ant tos pačios sėdynės dar buvo vaikas prie lango. Vaikinukas valgė bandeles iš savo maišelio, gėrė kavą iš Coffee Inn. Na čepsėjo truputį, sriūbčiojo, bet nieko čia tokio. Po to dar kryžiažodį sprendė, kai pavalgė. Ir visą tą laiką į jį labai spoksojo bobutė. Matėsi truputį su panieka, gal dar su kokiais kitais neigiamais jausmais… Ir nu man aišku kilo klausimas ‘kodėl?’. Jis tikrai nieko blogo nedarė. Vėliau, kai vaikas išlipo, vaikinukas dar ir labai mandagiai pasiūlė tai bobutei atsisėsti šalia. O ši labai piktai atkirto ‘ne, dėkui’. Aš dar po to piktokai į bobutę žiūrėjau. Ji buvo pagavus mano žvilgsnį, bet ir toliau vėpsojo į tą vaikinuką. Kaži ką mintyse galvojo…

1. Pirmosios sezono F-1 lenktynės! Vaizdą matau kaip iš Schumio bolido kameros. Lyja lietus, trasa visa plaukia. Ir štai startas! Schumis ketvirtas startuoja ir starto metu nepakyla. Štai viename posūkyje jis jau aplenkė Hamiltoną ir čia pat kitame posūkyje aplenkė Massą. Prieš jį vos vienas likęs varžovas – Kimis! Schumis kažkurioj vietoj pasirenka pravažiuot pro boxus ar ką tai ten – daiktai, viskas mėtos, bet sausa ten. Ir jo žingsnis pasiteisina, nes jei būtų važiavęs trasa, tai būtų iškritęs, nes ten milžiniška bala. Ir galiausiai dar po kelių ratų Schumis aplenkia Kimį!
2. Buvau kažkokiame naktiniame klube ir jau nutariau lėkt namo, todėl išsikviečiau taksą. Labai maloni mergina atsiliepė. Dar ir išsikvietęs taksą, su ja nutariau pašnekėt. Kokias 10 minučių šnekėjom. Bandžiau jos numerio paprašyt, bet ji sakė, kad numeris 1559. Ir vienaip, ir kitaip prašiau, bet nieko. Atvažiavo taksas. Išėjau laukan, bet jo nebuvo. Paskambinau vėl tai merginai ir ji pasakė, kad taksistas ‘time out’ – nutrūko interneto ryšys ir dingo automobilis. O taksistas buvo naktinio klubo DUK skiltyje ir rėkavo prašydamas atgauti savo Passatą.

2010-02-09 – pardaviau Accordą. 2800 lt. Juokinga, kad tą pačią dieną, prieš važiuojant susitikt su pirkėju, mano duslintuvas pradėjo kriokti, nes vėl prakiuro… Pradėjo apžiūrinėt, pavažinėjo truputį ir panašu, kad nenusivylė labai stipriai – sakė, kad bus tinkama, kaip meilužė. Variklio būkle buvo patenkinti. Girdėjo, kad sailenblokai barška – o aš nieko ir neslėpiau. Dar pastebėjo, kad nepurškia skysčio ant langų, kad nedega gabaritas, kad neatsidaro vienas langas, kad neužsirakina vienos durys, kad bamperiai skilę, kad veidrodėlio plastmasė sulūžus, kad baubia duslintuvas… Bet nutarė pirkti. Nudžiugau – dar guolis ūžia, dar sankabos skystį leidžia prie pedalo, bet nepastebėjo. Dar turėjau kelias valandas, kol tikrasis pirkėjas (šitie tebuvo draugai, kurie apžiūrėjo) atvažiuos iš Kauno. O aš turėjau dar truputį padirbėt – lėkiau į tą įmonę esančią už Pilaitės – sniego pilna. Greitį palaikiau 40-50 tuo siauru keliuku miške… Po to dar kiek važinėjau, tai visada redlainais – reikia gi atsidžiaugt. Kai susitikom prie Maximos bazės ir varėm į Regitrą, tai man jau ir benzino buvo beveik nelikę (su ~25 litrais benzino nuvažiavau vos 150 km). Čiuvas buvo su Audi Allroad. Nu bliamba, niekaip nesupratau ko jam taip reikia tos Hondos. Kai jau dokumentus sutvarkė, tai paklausiau, kodėl gi tokią Hondą perka. Papasakojo trumpą istoriją – įmonės direktorės automobilis sugedo dieną prieš, todėl skubiai ieškojo bet kokio automobilio – visiškai nesvarbu koks (nežinau, pagal kuriuos kriterijus visgi pasirinko šitą). O po to iškart nuvažiavo į Minską – ten mano Honda (su numerių rėmeliais ‘Tarakonaz’) ir važinės. Trumpai tariant, man labai pasisekė, kad aš ją pardaviau, nes tikrai galima rast geresnės būklės už tokią kainą. Netveriu džiaugsmu, kaip man stipriai sekasi. Lucky bitch.
2010-02-26 – nusipirkau Coltą. Va taip va! Antradienį (23d.) susitikau apžiūrėt neįprastai pigaus Colto – naujesnis modelis (iki 2000 ėjęs) ir už 3200 litų, kai už tokią kainą dar senesni laisvai eina. Žmogus vėlavo 45 minutėm. Ir pažįstamas mechanikas jau nebedirbo, buvo išvažiavęs iš garažo… Nu bl, tai negaliu apžiūrėt pakabos… Tai nuvarėm į kažkokį servisiuką Viršuliškėse prie troleibusų parko. Apžiūrėjo apžiūrėjo, pasakė, kad pusė velnio – traukutės kliba ir rūdžių ant dugno ties galu yra… Variklis atrodė labai ok. Sutarėm – 2700 lt. Daviau rankpinigius! Šiandien susitikom Regitroj, praėjom numerių sutikrinimą (išregistruota ana), viską pasirašėm, viskas ok… Tai po to dar kai atsedėjau paskaitose, nulėkiau pas tą pažįstamą mechaniką. Tai apžiūrėjo. Nu sakė, kad pusė velnio. Bet pridūrė, kad metus atvažinėjęs aš ją vėl pardavinėsiu. Tai galima suprast, kad ji po metų bus tokios būklės kaip buvo Accordas prieš pardavinėjant. Pasikeisti tik vieną šarnyrą reikia ir sakė, kad galiu važinėt. TA veikiausiai praeisiu (nes dabar be TA). Nu tai spėju, kad vos praeisiu TA, iškart pardavinėsiu! Per pavasarį kas nors paims. Į minusą neturėčiau nueit. Kai praeisiu TA, nuplausiu aš ją ir nufotkinsiu dar. Šiaip labai nuobodi ir pilka. O važiavimo savybėmis tai kibirų kibiras, bet smagiau už Civicą. Dantys dar neiškrito (bet jau maniau, kad gal iškris). Katalizatorius išpjautas, tai dar ir kriokia prie didesnių apsukų, bet kadangi taip nevažinėsiu, tai dzin. Tiesa, 100 kmh pasiekia greičiau už Accordą!!! Ir dėl to, kad kibiras, tai dar labiau jaučias greitis. Nu bet važinėsiu ramiai. Ai, nėra veidrodėlio salone… Bet čia irgi smulkmė. Užtat yra puodelių laikiklis! Kaip aš jo norėjau Hondoj! Tai va. Mąsčiau ar išvis įmanoma rast automobilį iki 3000 lt, kad būtų labai geros būklės… Retas atvejis, spėju. Gal reiks po to bandyt tokio ir ieškot. Jei kantrybės nepritrūks.