Žalio Tarakono blogas

Keli sapnai iš vakar:
1. Renginys Taikos mokykloje – mokiniai išeidavo į sceną ir dainuodavo. Stovėjau kažkur užkulisiuose su PB. Pastebėjau, kad išeinant dainuot visi pasiimdavo automobilio ratlankį. Buvo daug gražių – ir BBS, ir OZ. Po pasirodymo juos buvo galima pasiimti bet kam, tačiau niekas neskubėjo jų imt, o aš štai du pagriebiau. Ir dar pataikiau paimti abu vienodus, todėl visai pusė velnio. Po to nuėjom su PB į bufetą nusipirkti bandelių, kurias anksčiau Taikoj dažnai pirkdavom – su cinamonu.
2. GL namas (kitas kažkoks). Jos kambaryje tarp senų sąsiuvinių ir knygų kažko ieškome. To ‘kažko’ labai labai reikia, nes viską apverčiame aukštyn kojom. Po gero pusvalandžio nuleidžiam rankas ir einam pas AišB ieškoti to ‘kažko’. Išėjus iš GL namų, pamatau keistą vaizdą – tiek GL, tiek AišB namai stovi ant kalnų. Kalnai vienas prieš kitą, o tarp jų upelis. Yra dar tiltas, kuriuo kaip tik reikia pereiti į kitą pusę. Namai labai dideli, didingi, kaip seni dvarai, kitų namų aplink nėra. Kalnai apaugę medžiais, saulė vos prasiskverbia. Nueinam pas AišB ir vėl ieškom. Niekaip nerandam to ‘kažko’. AišB su GL išeina, palieka man raktą nuo namų ir sako ‘kai ji ateis, užsirakinkit’…
Šios nakties sapnai:
3. Neaiški patalpa. Sėdėjau kažkur ant kėdės ir žiūrėjau į tuščią sieną. Virš manęs sklandė kažkoks žmogus (jo kojos buvo maždaug prie mano pečių). Jis labai tyliai, ramiai kažką darė su siūlais – lyg ir pynė, mezgė ar dar kažką darė. Staigiai išlindo iš viršaus geltonas plakatas ir žmogus, kažką daręs su siūlais, pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo.
4. Kaimas, žiema. Kažkur turėjau važiuoti su tėvu. Laksčiau po trobą ieškodamas kažkokių popierių. Radau, įsidėjau juos į maišelį ir išėjau. Prieš tai dar užrakinau visas duris ir atidaviau raktą tėvo žmonai. Ji leptelėjo ‘ačiū’, o aš nusivaipiau. Įsėdau į tėvo automobilį (sapne jau buvo naujoji Renault) ir išvažiavom. Po kurio laiko ėjau aš jau vienas neaiškia gatve su maišeliu. Kairėj pusėj pamačiau kalną ant kurio buvo daug ~bendraamžių su sniego gniužtėmis rankomis. Vienas jų suriko ‘eikš čia ir padėk kariaut’. Aš atsisakiau ir jis nusileido nuo kalno iki manęs. Pažiūrėjęs į mano maišelio turinį, vaikis suriko ‘jis priešas’. Nesupratau nieko ir žvilgtelėjau į maišelį – ten buvo kažkokie dokumentai parašyti rusiškai/baltarusiškai ir juos pamatęs supratau, kad aš – priešas. Pradėjau bėgti nuo sniegu apsiginklavusių paauglių. Po kelių atakos akimirkų paaiškėjo, kad sniegas dar nieko baisaus – jie mėtė ir apelsinus. Bėgau ir sėkmingai išvengiau visų atakų. Pribėgau dar vieną kalną su vaikais, bet šie lyg ir buvo mano pusėj. Užlipau ant kalno ir pradėjau organizuoti puolimą prieš kitą kalną. Deja, komanda buvo labai netaikli, numesdavo netoli, todėl pabėgau iš ten mūšio įkarštyje.
5. Sėdžiu kažkokiame mokyklos renginyje. Aktų salė Taikos mokyklos. Prie manęs staiga atsirado eta.aquarii ir pradėjom kalbėti apie shared dream. Paaiškėjo, kad jis ir buvo tas žmogus sklandęs virš manęs (sapnas nr.3). Pradėjau jo klausinėti ar jis prisimena geltoną spalvą, bet jo prisiminimai buvo migloti. Tuomet jis prisiminė, kad turėjo pintų apyrankių (jis jas kažkaip savotiškai pavadino, bet pavadinimą pamiršau). Aš entuziastingai sušukau ‘taip, prisimenu tas apyrankes’ ir mes pradėjom džiaugtis patirtu shared dream. Tuomet kažkas pašaukė mane ir pasiūlė nueiti į bufetą. Tai buvo SK, jis sėdėjo vėžimėlyje paraližiuotas. Pasisiūlau jam padėt nusileist laiptais – aš jį nunešiau. Bufetas buvo jau iš MBG (truputį skyrėsi išplanavimas, bet bufetininkė ir baldai vis vien buvo tie patys). Nuėjau nusipirkt kažko gaivinančio. Iš piniginės pabėriau daug centų ir pradėjau skaičiuoti – norėjau nusipirkti kažkokio gėrimo buteliuką ir sumuštinį. Pradėjau nuo baltų centų. Suskaičiavau 16 monetų po 1 centą, atsidėjau į šalį ir skaičiavau likusius pinigus (buteliukas kainavo 1.46 ar 1.56). Susipainiojau ir pradėjau skaičiuot iš naujo baltus centus. Kol aš vargau su centais, SK atsistojo iš vėžimėlio ir su RV nuėjo atgal į renginį. Po dar kelių minučių atėjo PB, PK, ED ir kažką nusipirkę dingo, o aš vis skaičiavau. Po to atėjo kažkoks vyresnis mokinys, paėmė kokį litą iš mano kruvelės ir nuėjo kažko nusipirkt. Lyg to dar būtų negana, atėjo dar vienas toks pat naglas mokinys ir vėl paėmė dalį mano pinigų… O aš vis skaičiavau. Pastebėjau, kad tarp 5 centų monetų atsidūrė viena kitokia – ant jos buvo parašyta ‘6’… ‘OMG, reiks parodyt PB’ pagalvojau ir atsidėjau į šalį. Po kokios minutės dar kartą apžiūrėjau monetą – skaičius ‘6’ ryškiai skyrėsi nuo ‘5’ normalioje monetoje (net ir sapne aiškiai įžvelgiau skaičius).

Pradėsiu nuo pačios geriausios, keisčiausios ir stulbininininčiausios žinios: tėvas parduoda Audi 100! Nusipirko Renault Safrane 2000 (2,5l, 167 AG ir mechaninė gr. dėžė ir visi privalumai išskyrus odą). Buvo sunku patikėt, bet pagaliau nei vienas tėvų neturi Audi (paskutiniu metu antipatiją, kai visi pacanai jas perka ir vykdo žmogžudystes). Tiesa, giminėj vis dar liko Audi savininkų – mamos pusseserė turi A4 raudoną, su kuria kaip tik mane pavežė iki mokyklos 43 autobuso stotelės šeštadienį (staigia teko lipt ir bėgt į autiką, kad spėčiau). Gale vietos daugiau nei tikėjausi, bet vis vien galėtų būt ir dar daugiau. Pakaba nepatiko, nors nedaug ir važiavau, bet jaučiau. Dar šeštadienį einant link stotelės (iš kurios mane netikėtai paėmė ir pavežė), prie žaliojo namo su Gusto blynine, super netto ir vėžimėliais prieš pat mano akis partrenkė bobutę. Greitis apie 5-7 km/h. Vairuotoja: šviesių plaukų, jauna; automobilis: auksinės spalvos nauja Opel Corsa. Partrenkė tokiu smūgiu, kuris gali būt staigiai spustelėjus pedalą ir tuo metu paliečiant žmogų. Na, žinote, kaip automobilis trukteli… Tai va tuo truktelėjimu bobutė ir buvo partrenkta. Nukrito, išsipurvino drabužius, bet lyg ir nieko daugiau (kai stovėjau stotelėj, mačiau kaip ji normaliai ėjo). Vairuotoja išlipo (aš kaip tik buvau prie pat jos) ir pažiūrėjo į mane, tiksliau, į mano paniekinamą žvilgsnį, sakantį ‘ką tu, dūra blondine, pridirbai’. Žvilgtelėjusi į mane, nustriksėjo link bobutės ir pasakė ~ ‘aš labai atsiprašau, nemačiau jūsų už posūkio’… Toks ten ir posūkis… Nematė turbūt dėl to, kad dažėsi, junginėjo radijo stotis ir/arba kalbėjo telefonu. O šiandien (septintadienis) atvarė tėvas su noru, kad nufotkinčiau Audi ir įdėčiau skelbimą. Fotiko batarėjeikos dramatiškai išsikrovė ir teko fotkinti su brolio (mano buvusiu) mobiliuoju. Nuotraukos mane ir kitus tenkino. Bet šios dienos kulminacija – F1!!! Kadangi Lietuva sporto atžvilgiu užknisa, teko siųstis iš interneto. Atradau labai gerą torrent trackerį (torrentai) – motorworld.net. Jame apstu car stuff’o – senos Top Gear serijos, senos F1 lenktynės… Inlove (greitis geras irgi). Atsisiunčiau ir pradėjau žiet… Tikėjaus komplikuoto starto, o jis toks ir buvo – visgi nebėr TC. Na, ok… Startas pavyko, bet pirmame posūkiuose ir dar toliau pasidarė belebirda ir daug lenktynininkų iškrito (štai ir pasireiškė visas ‘meistriškumas’ be TC). Net Massa nesugebėjo suvaldyt ‘prancing horse’. Kimis bent jau gerai pasirodė pradžioj ir iš 15 pakilo į 7 ar 8. Kimis, visgi, ne toks šaltakraujis, kaip aš ir visi kiti galvojo – nervavosi važiuodamas už Rubenso (Barrichello – red. past.) ir kelis kartus klydo. O štai Massa buvo nekantrus ir dėl jo kaltės Coulthardas sudaužė bolidą. Na, kad ir pirmenybė buvo Massos, bet visgi yra mandagumas… Galėjo ir gražiai pakovot, kaip kad Alonso su Kovalainenu lenktynių pabaigoje…… Tiek daug visko įvyko, kad net sunku aprašyt. Gaila Kubicos. Manau, kad šį sezoną F1 bus labai įdomi ir pilna intrigų. Sergam už: Kimi, Heikki, Rosberg, Robert (trys suomiai ir lenkas). Lenktynės buvo tobulos (7/22 finished, beje). Šiandien, kai leidausi į garažą, išgirdau nuostabią muziką (ten apačioj yra maža studija, kurioje repetavo ‘Žas’ (seniai jau nemačiau jų)). Paskutiniu metu dažnai matau man nežinomus atlikėjus. O šiandien teko ir išgirst. Patiko, todėl nufilmavau (nieko nesimato, bet tingėjau ieškot diktofono telefone). Štai ir įrašas (pavyko net nuo dainos pradžios įrašinėt, bet ne iki jos galo, nes išgirdau kažką ateinant ir baigiau): http://www.youtube.com/watch?v=fsLD92YtcUM. Jei dar išgirsiu, reikš įrašyt, gal nekils skandalas. 6#=20#.

Vienratis. 29″
2008-03-09
17:30 – 18:45
Nuvažiuota 13,6 km
Važiavimo trukmė 1 val 10 min
Vidutinis greitis 11,6 km/h
Maksimalus greitis 22,4 km/h

Pirmas važiavimas nauju vienračiu pakeistu ‘setupu’. Pakitimai minimalūs, bet važiavime jie labai pasijuto – didesnis greitis, mažiau stabilumo, patogesnis sėdėjimas. Pakeičiau sėdynę (nuėmiau nuo 24″), ją pakėliau šiek tiek ir persisukau švaistiklius ant 125mm. Jaučiausi nestabiliau, bet manau, kad įprasiu dar – visgi nedaug dar nuvažiavau, reikia priprast. Šį kartą apvažiavau gan nemažai, todėl grįžęs namo buvau toks šlapias, koks niekada nebuvau. Net važinėjant vasarą didesniais atstumais, nebuvau taip sušlapęs. Kadangi dar neprabudau po žiemos miego, tai turbūt nuvažiavau per daug. Bet kaip man patiko, koks malonumas važiuot. Žmonės žiūrėjau į mane dar keisčiau nei anksčiau, o ir išsigąsdavo labiau, kai prašvilpdavau pro šoną, nes šis vienratis važiuoja ir tyliau, ir greičiau. Ateities pr. pravažiavo raudonas civicas coupe 5gen baltais ratlankiais. Važiavo zigzagais – ryškiai matėsi, kad neseniai pasikeitė padangas į vasarines ir tikrino sukibimą. Kaip jis gražiai atrodė – toks tvarkingas ir gražus… ‘Žygio’ pabaigoj jau vos laikiausi – važiuojant Stanevičiaus gatve nesugavau pabėgusio rato ir nubėgau dideliu greičiu tiesiai, palikdamas griūnantį vienaratį už nugaros. Būtų lyg ir nieko, bet būtent tą akimirką, kai nuskridau nuo vienračio, lenkiau 3 vaikus. Kadangi vienratis su griausmu nukrito žemėn, o aš prabėgau, jie labai išsigando ir pradėjo rėkt kaip skerdžiami. Sustojau, apsisukau grįžt vienračio ir tiesiog negalėjau susilaikyt nekrizenęs. Kai užlipau, vėl teko važiuot pro juos – šį kartą jie visi trys spaudėsi kuo dešiniau šalitgatvio. Toks vaizdas, kad manęs bijojo. Kai tekdavo nulipinėt dėl bordiurų, pasidarė sunku užlipt iš pirmo karto – buvau išsekęs ir pavargęs. Bet buvo kaifas. Abu vienračiai tobuli. Ko dar daugiau reikia?

Ėjau miesto gatve. Ne Vilniaus, kur kas didesnio, masyvesnio. Sakyčiau, New York. Pažiūrėjau kiek valandų. Pakėliau kairę ranką, pažiejau į labai dailų laikrodį (retro stiliaus naujoviškas šūdelis, prigrūstas nereikalingų funkcijų). Laikrodyje nieko neįžvelgiau, jokių skaičių… Ėjau toliau… Atsisukau per petį pažiūrėt kažkur ir pamačiau labai dailią merginą. Ji man šypsojos, o aš toliau ėjau. Žvilgtelėjau į ant dešinės rankos esantį laikrodį – šis buvo juodas, plastmasinis. Kaip ir praeitą kartą, pažvelgiau sau per petį į merginą, kuri jau buvo arčiau manęs ir šypsojosi dar labiau. Paspartinau žvilgsnį, pradėjau vis dažniau žiūrėti į laikrodžius, kurie visi buvo skirtingi: kišeniniai paauksuoti, elektroniniai… (gerai, kad iš niekur neišsitraukiau sieninio laikrodžio su gegute). Aš jau bėgau labai greit, o mergina iš paskos. Galiausiai sukaupiau visą drąsą ir sustojau. Išgirdau ‘Labas’ ir plačią plačią šypseną. O aš išlemenau ‘jau vėlu’ ir parodžiau jai laikrodį. Ji mane griebė už rankos ir kažkur nusivedė.

Ar gali pabosti kompiuteris ir internetas? Man pabodo forumai, blogai… Viskas. Pabodo LFS, Gran Turismo 2, Solitaire, Skype… Viskas. Kodėl? Na, suprasčiau, jei taip nutiktų mažai prie kompo praleidžiančiam žmogui. Tačiau aš anksčiau praleisdavau gan nemažai laiko. O dabar tiesiog nenoriu. Tiesa, per kompiuterį žiūriu filmus, todėl jis įjungtas. Va per vakar ir šiandien peržiūrėjau visus 4 turimus ‘AXX’ kino festivalio DVD diskus. Mačiau, kad dar vienas yra, kurio neturiu. Reiks nusipirkt prie progos. Grįžtant prie temos… Nebejungiu Skype. Na, nebent kai labai reikia. Šiandien neprireikė. Nebežaidžiu net LFS… Tingiu gal… Tačiau ši antipatija kilo dėl daug daug streso. Daug daug problemų, ramybės trūkumo. Faktiškai nieko nesinori. Na, norisi daryti namų darbus, bet tingisi. Kūnas pasidalino tarsi į dvi puses – šiaurės vakarų ir pietryčių… Čia taip daugmaž ~. Dar pradėjau jausti, kad šiek tiek protas maišosi… Bet taip nuoširdžiai jaučiu. Naiviai tikiu, kad nepasimaišys ir psichologo pagalbos neprireiks. Na, aš dabar čia viską hiperbolizavau, bet pokyčiai juntami. Jei nuraus stogą, blogą rašysiu – bus gal net įdomus, nes dabar… Nes dabar eisiu žiet ‘Rokis V’. 1#=14#.

Vienratis. 29″
2008-02-27
15:30 – 17:15
Nuvažiuota 6,7 km
Važiavimo trukmė 35 min
Vidutinis greitis 11,6 km/h
Maksimalus greitis 20,2 km/h

Pagaliau pagaliau. Atsidariau naują sezoną su nauju vienračiu. Pasakiškas malonumas važiuoti tokiu dideliu ratu ir net per tokį gan prastą orą. Rieda labai švelniai ir užtikrintai. Greičio zona jau visai kitokia. Nepaisant to, kad kol kas važiavau su 150mm švaistikliais, o ne 125mm, vidutinis greitis buvo didesnis 10%. O dar po ‘žiemos miego’, tai visai gerai. Tiesa, kojas ir visus kitus likusius kaulus, skaudėjo. Maršrutas tradicinis – iki Žliobos ir atgal. Važiuojant į priekį, esant jau netoli Ž, viena motera, kuri ėjo priešais mane į mano pusę, išskėtė rankas ir pasakė ‘ooo’. Kai priartėjau prie jos, paklausė ‘ar malonu?’. Aš aišku skėliau, kad taip. Bet nei šis, nei tas toks ‘gestas’. O važiuojant atgal, prie mano namų, keli pacanai pasiteiravo ‘kaip oras?’. Apibendrinus – važiuti pasaką, bet vienračio laukia pakeitimai (vienas jau įvyko tarp praeito ir šio įrašo – seatpost iš rail type pakeičiau į paprastą, dvigubai lengvesnį, todėl vienratis gal net į 6 kg telpa. Tikrai labai lengvas atrodo): sukeisiu sėdynes (ant 24″ uždėta daug patogesnė) ir pakelsiu šiek tiek, persisuksiu pedalus ant 125mm (didesnis greitis) ir gal persisuksiu pedalus nuo 24″ arba bent jau prisuksiu dar kelis pinsus, nes sukibimo su koja norėtųsi geresnio. PASAKA.

Na aš tiesiog negaliu tuo nepasidalinti… ‘Virtuali kirpykla‘. Tereikia užsidėti ausines (būtinai! patikėkit, verta). Dėl visiško tikroviškumo, atsisėskite ir užsimerkite – tuomet viskas atrodys dar tikroviškiau. Tiesiog stulbinama… Geriausi momentai: kai uždeda maišą ant galvos, kerpa, sušnibžda. Vietomis net bijau, kad neįkirptų į ausį. O jau kai sušnibždėjo, tai atrodė, kad net pasijautė kvėpavimas ir šilčiau prie ausies pasidarė… Tiesiog fantastika!
Pagooglinus: …have-a-virtual-haircut/ ir …how-it-was-done/. Google randa ir dar daugiau tokių įrašų. Tereikia suvesti ką nors panašaus į ‘binaural recording‘. /binaural.html. 0#=13#.

Visų pirma, privalau atprasti ruošti namų darbus taip vėlai. Pradedu dažniausiai apie 20-22. Tiesa, matematiką padariau iškart po pietų. O po to atidėjau beveik viską vakarui. Istoriją pasilikau po ‘Men In Black II’. Filmas baigėsi 23:30. ‘Protingai’ pasielgiau, taip? Turint omeny, kad istorija man jau nesisekė nuo 5 klasės (ar kada ji ten prasidėjo…), tai poelgis LABAI protingas. Gerai išmokt istoriją dar trukdo įsitikinimas, kad istorija nesiseka. Nors aš laikausi minties, kad jei nesiseka, tai nesistengi… Tas pats ir su ‘siseka’. Kai apie visuomenėj žinomą žmogų sakoma ‘jam gyvenime sekasi’, tai tera jo paties pastangų rezultatas. Kažkokia ‘sėkmė’ nekrenta iš dangaus. Todėl ‘pasisekti’ gali kiekvienam to siekiančiam. Whatever (veža)… Visai ne apie tai aš čia. Atradau (nieko labai stebėtino nesitikėkit), kad muzika labai gerai padeda neužmigt. Dažniausiai smigdavau beskaitydamas istoriją. Tačiau šį kartą klausiau muzikos ir vis dar nemiegu. Gabalai, kurie neleido smigt: Joey Ramone – What a Wonderful World, OK Go – Here It Goes Again, Poliarizuoti Stiklai – Aloyzas, Simple Plan – Happy Together… Dar maniau, kad Arctic Monkeys būtų visai nieko tokioj situacijoj, bet visgi muzika apgaulinga – sukelia daug minčių ir po truputį migdo… Jau beveik 5:30. Sunkiausia 1:00-4:00. Praėjus ketvirtai valandai daug lengviau kovoti su miegu. Net nebereikia kovot, nes nesinori… O šiaip praleidus bemiegę naktį, keltis į mokyklą daug lengviau nei tiems, kurie miegojo, nes jau esi prabudęs. 1#=13#.

Valio valio valio! Turiu naują žvėrį. Kris Holm Mountain 29″. Jau antrą! Šis yra daug geresnis, didesnis, tvirtesnis, brangesnis už pirmąjį. Šis yra NUOSTABUS.

• Balnas – Kris Holm Fusion Freeride
• Balnavamzdis – Kris Holm Rail-Type 300 mm
• Spaustukas – Kris Holm Double Bolt
• Rėmas – Kris Holm 2007 (29″)
• Stebulė – Kris Holm ISIS
• Stipinai – Kris Holm (36)
• Švaistikliai – Kris Holm Dual (125 mm arba 150 mm)
• Pedalai – Odyssey Jim Cielencki
• Ratlankis – Kris Holm Mountain 29″
• Padanga – Schwalbe Big Apple (28″x2,35″)
• Kompiuteris – Sigma 1606L DTS (dar neturiu, pirksiu. naudosiu vieną abiems vienračiams)
• Svoris – 6,2 kg (pagal gamintojo tinklalapį)
• Įsigytas – 2008-02-16

Kartais aplanko vaikystės prisiminai… Malonūs (dažniausiai). Todėl nutariau juos užsirašyti ir tuo pačiu pasidalinti su jumis.
Neseniai per televiziją išgirdau Žilvino Žvagulio dainą ‘Neliūdėk, Liūte‘. Vos išgirdau, viską mečiau ir sutelkiau dėmesį į ją. Nesupratau, kodėl ji man sukelia tokius jausmus… Tokius… Liūdnus, bet tuo pačiu atradau ir džiaugsmo… Kiekvieną kartą besiklausant veide pasirodo šypsena, o paakiuose jaučiu besikaupiančias ašaras… Sugraudina mane. Dabar jau per miglą pradedu prisimint, kad vaikystėj kažkada ji man patikdavo. Matyt, ji susisiejo su kažkokiu nutikimu, todėl išliko… Atsisiunčiau aš ją. Video, beje, irgi neblogas. Linksmai Žvagulis ten duodasi…
Tuo pačiu prisiminiau ir rytais per LTV rodomą ‘Respublikos’ reklamėlę… Prieš einant į darželį, dažnai girdėdavau. Dabar iš tos reklamėlės liko tik nuotrupos: vaikas ar keli vaikai; smėlis, valomas nuo kamštuko; žodžiai ‘Respuuublika… Įveikia tylą… Už tave! Ir už draugus…’. NUOSTABI reklama buvo. Originalas skamba daug geriau.
Keistą jausmą – malonų šiurpulį dar kelia dvi dainos: ‘Julee Cruise – Falling‘ dainos instrumentinė versija (geriau žinomą kaip ‘Twin Peaks Theme‘) ir ‘Clint Mansel – Lux Æterna‘ (‘Requiem For A Dream Theme’). Tobulumai. 0#=12#.

Gyveno kartą asilas. Toks pilkas ir neišvaizdus. Ausys jo buvo didelės, o snukis negražus. Užsispyręs asilas, kaip nekeista. Mėgo valgyti jisai morkas, burokus ir kopūstus. Todėl vieną dieną perlipęs per tvorą įsibrovė į Onytės sodą. Valgė jis ten visą naktį, kol ryte Onytė jį pamatė. ‘Pykšt pokšt, keberiokšt’ sušuko mergytė. Išsigando asilas Onos ir pabėgo iš jos sodo.

Bėgo bėgo ir pribėgo šulinį auksinį. Šoko jis vidun ir nusiskandino.

Šią savaitę vyko ruošimasis šimtadieniui. Man, V. Ž. ir dar vienam veikėjui reikėjo paruošt juokdarių pasirodymą (su vienračiais). Labai nenorom aš ten dalyvavau, o kadangi ir apie aprangą sužinojau likus dviems dienoms, tai išvis keikiau tą renginį. Tiesa, reikiamų rūbų taip ir neturėjau… Ir štai išaušo toji diena. Mes turėjom pavažinėt vakarinės dalies pradžioje. Kokias ~5 minutes. Deja, neišbuvom net vienos minutės, o ir važinėti sekėsi sunkiai. Vis tekdavo nulipt nepabaigus iki galo manevro. Bet buvo tikrai juokinga, kai numušiau V. Ž…. Po pasirodymo buvo galima atsipūst ir vienračius išmest. O aš savąjį palikau klasėje už fotelių (kadangi sergu, tai jis ilgokai klasėj bus). Likęs renginys man labai patiko. Tiksliau – ketvirtokų programa ‘mokytojų teismas’. Oi, kaip linksma buvo… Po viso renginio turėjom važiuoti į ‘artistus‘. Tačiau, pagrindinis žmogus ir grupelė kitų žmonių sugalvojo nueiti kitur. Bet mes vis vien ten nuvažiavom, nes buvo likusios abi J, E, M. Tačiau, joms leidus, mes nuėjome kitur – pas pagrindinio žmogaus grupelę. Sėkmingai juos radę, nužygiavom į ‘čili kaimas’ Vokiečių gatvėj. Šiaip ne taip radom ten kelis laisvus stalus. Žinoma, po kurio laiko grupelės vėl susidarė. Bet ir gerai – nereikėjo sėdėt ant kėdžių, buvo galima komfortiškai įsitaisyt ant suolų. Prigriebiau bokalą ‘Kalnapilio’ alaus. Iš mažens prisimenu, kad man ypatingai patiko kažkada kaime ragautas ‘Kalnapilio 4•30‘, todėl nuojauta kuždėjo, kad ir šis patiks. Patiko. Pabuvom mes dar ten, neskanaus kisieliaus išgėrėm ir varėm jau namo… Šiaip įspūdžiai labai geri – ‘kaime’ buvo labai jauku, ramu, gera. Kalbama buvo gan nedaug, bet man vis vien labai patiko. Dar tądien galutinai susidariau nuomonę apie kai kuriuos žmonės. Puiku, dabartinės nuomonės tvirtos, be abejonių. Tikrai nuostabių žmonių padaugėjo. Einant namo ~2 iš degalinės sklido ‘Pikaso – Sudie‘ daina… Kaip šimtadienį pamatė kiti? Vataipvat. 4#=12#.

Atsidūriau kavinėj. Na tokia ten ir kavinė… Kioskelis mažas ir netoli jo staliukai. Buvo panašu į kebabinę. Bet toji ‘kebabinė’ buvo kanalizacijoj, o staliukai stovėjo ant išcementuoto pagrindo. Žmonės, sėdintys prie staliukų, kažkaip labai nenoromis viską valgė. Lyg jie būtų priversti… Ir visi kavinukės lankytojai buvo paaugliai arba jaunuoliai… Kanalizacija tokia, kokia rodoma filmuose (tikrai teko matyti). Per vidurį buvo vanduo (neskaitant tik to plotelio, kur staliukai), o vandeny kažkas margo plaukiojo… Kraštuose, prie sienų, buvo siauri takeliai. Vienam žmogui vietos pakaktų (atsargiai vaikščiojant), bet prasilenkti būtų turbūt neįmanoma. Priėjau prie kioskelio ir kažko užsisakiau. Visgi ten buvo jūros gėrybių kavinukė (jėga, kanalizacijoj…). Nusipirkau kažko ir dar davė tuščią dubenėlį. Tipo turėjau pasisemt kanalizacijos vandens su vienu margu gyviu. O ten buvo margos medūzos. Bet mažytės mažytės. Ir tuomet liepė vaikščioti ratu per tą takelį aplink vandenį (einama kokias geras 5-10 minučių ir toliau padarytas tiltelis, kad būtų galima pereiti į kitą pusę ir eiti atgal). O kai ėjau, medūza augo po truputį. Bet dar reikėjo ją išlaikyt tame dubenėlyje, nes ji vis teliuškavo, buvo prie iškritimo ribos. Prie tiltelio buvo susibūrimas. Tiltelis tikrai gan platus ir ten tilpo daugiau žmonių. Kas keitėsi medūzomis, kas dar ką darė. O mano medūza ir iškrito. Bet kažkas davė kitą. Geri žmonės, mat. Gavau raudoną šį kartą (prieš tai buvo kažkokia blanki, neaiški, gal truputį į mėlynumą). Ant tiltelio dar sutikau Paulių, Ernestą (jei jie ir būna mano sapnuose, tai dažniausiai kartu), Guodą. Jų medūzos numirė, todėl jie stovėjo eilėj prie gerų žmonių, kurie tas medūzas dalino. O aš jau pasisukau eiti atgal… Eidamas galvojau apie spalvų įvairovę ir grožį. Kai grįžau į kioskelį, prisiminiau, kad buvau nusipirkęs kažko ir garsiai pasakiau ‘hm, gal reiktų paragauti’. Atidaviau medūzą į kioskelį ir paragavau to ‘kažko’, ką nusipirkau prieš vaikščiojant. Ėmiau ne pirštais, nes buvo duoti įrankiai kažkokie. Jie buvo kaip kinietiški pagaliukai, bet prie galų buvo pritvirtintos plokštelės. Turbūt tam, kad lengviau paimti ir prilaikyt maistą… O jau kaip skanu buvo. Net nesitikėjau. Skonis neapibūdinamas… Prabudęs pagalvojau, kad visai originali ‘jūros gėrybių restorano kanalizacijoj’ idėja. Nors vargu ar daug lankytojų būtų…

Paskutinę savaitę aš kitoks. Aš to nebūčiau pastebėjęs, jei man taip nebūtų pasakiusi draugė R.. Nekalbus… Hm. Ir šiaip… Va šiandien dieną ištryniau vakar vakare rašytą įrašą, nors mano principai to neleidžia (esu pasižadėjęs, kad jei jau parašau, tai įrašas privalo likti, nes taip atsispindi tos minutės nuomonė). Tiesa, jau antras kartas, kai aš ištrinu įrašą. Pirmąjį kartą galiu pateisinti, nes pasikeitė nuomonė į visiškai priešingą, nei buvo išsakyta ir visas įrašas atrodė didelė nesąmonė… Ištrintame įraše rašiau apie tai, kaip vakar, eidamas namo, vaikščiojau zigzagais ant šviežiai prisnigusiosniego palikdamas pėėėdas. Dar murmėjau, kad esu nuobodus ir paniuręs, bet norėčiau būti ramus… Išpirkau kaltę? Taisyklė: parašytas įrašas negali būti ištrintas, jei tai asmeninis blogas/dienoraštis. 3#=8#.

Buvau mokykloje. Leidausi į rūbinę pasiimti striukės. Stalius man pasakė, kad iš mokyklos greičiau išeisiu pro duris esančias rūbinėj. Nubėgau pats pasiimti striukės (nelaukiau rūbininkės) ir išbėgau pro tas duris (kurių išties nėra). Išėjęs pamačiau visai kitokią aplinką – buvau ne Justiniškėse, o Viršuliškėse prie stadiono (netoli Spaudos rūmų). Nuėjau į stotelę (Viršuliškėse prie Spaudos rūmų, važiuojant iš miesto pusės į Pašilaičius, kur jau užsuka tik 7, 8 ir 18, o stotelėj kioskai yra) kartu su Vytautu K.. Atvažiavo mano troleibusas. Įlipau, o ten sutikau Moniką. Pradėjom kalbėtis ir kažkaip užėjo kalba apie charakterius, elgesį. Iš viso pokalbio prisimenu tik vieną jos frazę skirtą man – ‘tu rodai, pateiki save kaip padugnę’. Aš linktelėjau galvą, kažką dar pasakiau ir dar šiek tiek pašnekėjom. Tuomet kažkaip paaiškėjo, kad jai reikia grįžti netoli tos stotelės pasiimti automobilio. Pamiršo, ta prasme. Tuomet išlipom ir sėdom į mano automobilį (velniai žino iš kur jis ten atsirado). Važiavom iki tos pačios sankryžos, kur ir ta stotelė (dešinėn pasukus važiuojama pro Spaudos rūmus link Karoliniškių, viadukas toj pusėj yra, o pasukus kairėn nuvažiuotume į Madą). Toj sankryžoj ji išlipo. Mačiau kai ji ėjo link savo automobilio ir prasilenkė su Pauliumi B, jie pasisveikino. Jis bėgo link manęs, įlipo į automobilį. Kažkodėl įsėdo į galą ir aš atsisukau į jį su tikslu paklausti kame replės. Šalia jo staiga atsirado Ernestas. Sedėjo jie jau abu. Ernestas neištarė nė žodžio, o Paulius B. aiškino, kad jam kažkur reikia nuvažiuot, labai skuba. Tuomet šnekėjo šnekėjo, aš nespėjau nieko pasakyt ir jis nutarė, kad pats nueis. Aš spėjau jį sulaikyti ir jie liko sėdėt. Pradėjau važiuot. Kažkodėl labai užgazavau ir į ne kiek neatleisdamas greičio pedalo pasukau kairėn link Mados. Posūkį labai smaigiai išėmiau, bet kai atsisukau į galą pasižiūrėt kaip laikosi Paulius B. su Ernestu, pamačiau tik praviras duris. Iškrito. Sustojau ir atbėgau prie to posūkio pažiūrėt. Mėtesi batai, drabužiai, kūnų dalys, visur buvo daug kraujo. Susirinkau viską daugmaž ir sumečiau į bagažinę. Nuvažiavau lyg niekur nieko.